– Koks jūsų Zodiako ženklas ir ką jis sako apie jūsų charakterį?
– Kartą kalbėjausi su kliente, kuriai aiškinau jos santykį su kitais Zodiako ženklais. Kai pasakiau jos santykį su tuo, koks manasis, ji tarė: „ O šitų žmonių visai nesuprantu ir nenoriu turėti su jais jokių reikalų.“ Tada aš širdyje tyliai kikenau. Ji gana dažnai pas mane ateina, pasitariame, daug bendraujame. Įsivaizduokite, kaip jaustųsi, žinodama mano ženklą, su kuriuo nenori turėti jokio ryšio.
Supratote? Geriau tegu žmonės to nežino. Juokinga, bet visi labai spėlioja tą mano ženklą ir niekas nepataiko.
– Neseniai perleista jūsų knyga „Apie tave ir tavo žvaigždę“. Kam rekomenduotumėte ją skaityti?
– Tau. Juk ji apie tave ir tavo žvaigždę. Ji padės, kad tėvai suprastų vaikus, vaikai – tėvus, kad seneliai suprastų anūkus, kad sutuoktinis Mergelė isteriškai nekilnotų stogo, kai žmona Avinas per storai suraiko duoną, kad Liūtė žmona nekauktų ant Skorpiono, kuris pasimėgaudamas itin ilgai valgo, kad Žuvelę dažniau apsikabintum, kad Vėžį padrąsintum, kad Šaulį pagirtum ir pan.
Kiekvienas turime silpnybių ir stiprybių, nėra geriausio ar blogiausio Zodiako ženklo. Supratimas, supratimas ir dar kartą supratimas yra mūsų tarpusavio ryšių idealas.
– Kai kurie knygų autoriai sako, kad knygos jiems – kaip vaikai. O ką savo naujai knygai jaučiate jūs?
– Knygos yra žinių, patirties atidavimas, o ne vaikai. Aš savo knygų niekada neskaitau. Kartais kam nors dovanodama netyčia atsiverčiu, paskaitau pastraipą, pamanau „O, neblogai pasakyta, ar čia mano?“, patraukau pečiais ir tiek. Kai rašiau disertaciją, buvo toks jausmas, lyg ji – antras vaikas. Net abu procesai buvo persipynę.
– Jūs esate biologė, gamtos mokslų daktarė, astrologė, poetė ir rašytoja. Visgi kas dabar jaučiatės labiausiai?
– Žmogus. Žmogus, kuris gyvenime suprato savo paskirtį, savo tikslą, kuris dirba savo darbą ir žygiuoja savuoju keliu. Astrologija, chronobiologija, kosmobiologija, biologija, astropsichologija yra žmogaus pažinimo mokslai. Esu žmonių stebėtoja nuo pat vaikystės. Man tai pats įdomiausias užsiėmimas.
Savęs pažinimas yra sunkus uždavinys. Kaip žinia, žmonės turi tris charakterius: vienas toks, kokį žmogus pats save mato; kitas, kokį mato aplinkiniai ir trečias toks, koks iš tikrųjų yra. Yra ką veikti. Kam to pažinimo reikia? Savo vietos suradimui ir bendravimui. Nelaimingi žmonės, kurie gyvena svetimus gyvenimus ir dirba svetimus darbus. Štai viena liūdna istorija. Gyveno du broliai – vienas teisininkas, kurio svajonė buvo dirbti žurnalistu, kitas – gydytojas, kurio svajonė buvo remontuoti automobilius. Jaunuoliai neatsilaikė prieš tėvų ir aplinkos spaudimą. Abu ateidavo pas mane pasikalbėti.
Pirmasis nemėgo savo darbo, mėgino rašyti, deja, žuvo autokatastrofoje. Antrasis nutraukė ryšius su tėvais, dirba sukandęs dantis gydytoju, bet laisvu laiku triūsia garaže prie draugų automobilių. O kodėl jie neatlaikė aplinkos įtakos? Buvo daug priežasčių. Antrasis vyriškis gimęs per pilnatį, jo charakteris yra labai savitas, proto ir jausmo energijos prieštaringos. Jam reikia palaikymo, o ne spaudimo. Tėvai to nesuprato.
Tokiu atveju savalaikis astrologinis patarimas labai naudingas, padeda susigaudyti savo prigimtyje. Daugybę tokių sėkmingų atvejų patyriau. Svarbiausia neprievartauti ir neperdirbinėti žmonių. Juk zylės nepriversi kukuoti gegute.
– Girdėjau istoriją, kaip jūs į konsultaciją atėjusiai advokatei pasakėte, kad jai būtinai reikia pradėti tapyti, nors jai nė tokių minčių nekilo, ir ji pradėjo tą daryti, net savo darbų parodą surengė... Gal žinote dar kažkokių atvejų, kai jūsų patarimai rimtai paveikė žmonių gyvenimus?
– Juokas ima, kai atsimenu tą advokatę, kuri sakėsi mokanti piešti tik jūros arkliuką, o joje snaudė portreto suvokimo potencialas. Gimimo žvaigždę reikėjo sprigtelėti ir ji pabudo. Ją įvertino profesionalai.
Turiu panašių atvejų nemažai, savo potencialą atranda dizaineriai, architektai, socialiniai darbuotojai... Pirminė jų reakcija, išgirdus mano rekomendacijas, dažnai būna: „Nesąmonė“. Po kelerių metų sugrįžę papasakoja, kad vis dėlto tai buvo ne nesąmonė. Būna linksma.
– Bet ar niekad nesulaukėte priekaištų, kad žmogus jūsų patarimų pasiklausė ir viskas tapo tik blogiau?
– Žinau, kad kažkur Londone ant manęs žiauriai pyksta vienas vyras, kuris labai niekino, žemino ir skaudino savo žmoną. Jie sukosi bendrame versle. Aš patariau jai susikurti savo verslą ir dirbti individualiai. Kai ji taip padarė, jos gyvenimas pakilo ant bangos, sugrįžo pasitikėjimas savimi, o sutuoktinio verslas sužlugo.
Jis ant manęs labai įsiuto. Dabartinės situacijos nežinau, galbūt jis surado kitą moterį, kuri tempia abiejų gyvenimo vežimą...
– Kokiais klausimais žmonės į jus dažniausiai kreipiasi ir kaip jums apskritai atrodo, kokios problemos labiausiai slegia lietuvius?
– Lietuviai yra savotiški žmonės. Labai jautrūs ir sentimentalūs, labai talentingi ir kūrybingi, prisirišę prie praeities ir žemės, pilni baimių dėl ateities, pilni liūdesio, ilgesio ir drovumo. Drovumą slėpdami kartais pasielgia gana įžūliai ir net žiauriai. Dievina kapines. Tamposi su tais kryžiais, stato juos kur reikia ir nereikia, tą skausmo kryžių su prikaltu nukryžiuotuoju kabinasi ant kaklo ir automobiliuose lyg šaukdamiesi nelaimių.
Lietuviai – šeimos žmonės. Lietuvą globoja Vėžio Saulė ir Vandenio Mėnulis. Tai Motinos archetipas, darbas šeimai – šeimos ir tautos tradicijų išlaikymas. Bet Mėnulis Vandenyje įneša labai savotišką santykį su artimaisiais ir išeina, kad lietuviai yra švelnesni, geresni svetimiems nei saviesiems.
Todėl su siaubu širdyje stebime išmetamus kūdikius, mušamus, net užmušamus, pametamus vaikus. Kadaise turėjau klientą vyrą, kuris manęs prašė padėti parduoti sūnų. Buvau pritrenkta. Tikrai paradoksalūs tie ilganosiai lietuviai.
– Kai kuriems žmonėms atrodo, kad astrologų ir būrėjų, žinančių, kaip ką daryti, gyvenimai turėtų būti idealūs... Tad ar jūsų gyvenimas labai geras? Ir jeigu ne, kodėl žvaigždės nepadeda jo susitvarkyti?
– Aš turiu savo skausmą, turiu savo džiaugsmą. Mano gimimo diena graži, mano vardas man patinka, mano gyvenimas klostosi ypatingai tiksliai pagal astrologinius dėsnius ir ciklus, nes gimimo dieną nebuvo nė vienos retrogradinės (atbulos) planetos.
Idealaus gyvenimo žemėje negali būti, nes į šią planetą ateiname mokytis. Lengvų pamokų juk nebūna. Planetos mums negali padėti – jos sukasi ir siunčia mums tam tikras vibracijas, energijas, informaciją. Mūsų reikalas ją skaityti, žinoti, kada pakelti galvą į Dangų ir kada nuleisti ją, kad nenulūžtų mus globojančio Angelo sparnas.
– Ar turite charakterio savybių (galbūt susijusių su jūsų Zodiako ženklu), kurias norėtumėte savyje pakeisti, bet niekaip nepavyksta persiauklėti?
– Deja, tai būtų tas pats, kaip Kuršių marias išsemti ir paguldyti šalia Alytaus.
Gražiausia mano savybė ta, kad visiškai neturiu pavydo jausmo. Deja, kitų žmonių pavydo strėlės žiauriai sminga į mane. Net artimųjų.
Labai norėčiau sumažinti savo jautrumą ir beprotišką empatiją – nuolatos kaupiasi ašaros ir iš skausmingo įsijautimo į kito nelaimę, ir iš grožio, iš gerumo, ir dėl laimingo įvykio. Dėl to graudulio man būna tiesiog gėda. Negaliu klausytis verkiančių vaikų, negaliu užmigti išgirdus apie skriaudžiamus, išnaudojamus vaikus.
– O kokią vietą astrologija užima jūsų kasdienybėje: ar tikrinatės, kokiai dienai tinka registruotis pas gydytojus, kada persodinti gėles ir pan.? Ir ar bijote pilnaties?
Naudojuosi atsrologija mažiau, negu galėčiau. Bet tikrai pagal žvaigždes renkuosi gydytoją, masažistą, kirpėją, renkuosi, kada gydyti dantis, kelionės dieną, pirkinių, augalų sodinimo, sutarčių pasirašymo dienas. Štai dabar pasirinkau puikų laiką pabūti keletą dienų Palangoje, kurioje nebuvau 100 metų.
Kadaise dariau eksperimentus su savimi. Vieną protinį dantį man šalino per delčią, kitą – per pilnatį. Skirtumas buvo milžiniškas. Pilnaties nebijau. Ji graži. Tik trukdo miegoti. Per pilnatį rašau eilėraščius.
– Kaip dabar jums atrodo, kuris gyvenimo etapas buvo pats geriausias ir kodėl?
– Mano auksinis septynmetis buvo 42 – 49 metai. Rašiau, važinėjau (ir tebevažinėju) į susitikimus su skaitytojais, skaičiau paskaitas. Šis fundamentalus septynmetis, juo remiuosi visą gyvenimą. Susitikimai su žmonėmis visada praturtina.
Mūsų amžius yra trilypis. Pradžioje mūsų kūnas yra gražus, protas naivus, širdis baili lyg stirna, gerianti vandenį upelyje. Po tam tikro laiko kūnas žydi dar gražiau, protas jau žino, kad rožinis dangus kartais tampa juodu, širdis atsiveria, pagaliau išdrįsta parodyti savo jausmus.
Tačiau tai, kas žydėjo, tas ir nuvysta. Kūne ima rastis nereikalingi priedėliai, protas ima jaustis išmanus ir įkyriai kišasi visur su patarimais, o patrakėlė širdis žavisi jaunuoliais, vis dar myli, įsimyli, kenčia ir siunčia po velnių įkyrius proto perspėjimus – ką žmonės pasakys?
Biologiškai žmogaus širdis užprogramuota 120 metų. Tad leiskime kuo ilgiau širdžiai mylėti. Mūsų sveikata, gyvenimo kokybė ir džiaugsmas, tarpusavio santykiai ir gyvenimo trukmė priklauso nuo mūsų gebėjimo mylėti.
– Jūsų vardas man labai asocijuojasi su aktore Angelina Jolie. Gal esate mačiusi filmų, kuriuose vaidina ji ar jos buvęs vyras Bradas Pittas, ar jums jie visai nerūpi?
– Man įdomu stebėti garsių aktorių gyvenimą. Kartais įsimyliu kokį nors Timothy Daltoną, Pierce'ą Brosnaną, Martiną Shaw, kuris vaidina detektyvą Džordžą Džentlį, Robertą Redfordą „Arklių užkalbėjime“ ar tenisininką Rogerį Federerį.
Kartais klientėms patariu gyvenimo džiaugsmo surasti įsimylėjus vyrą, kurį nebūtina čiupinėti ir liesti, lįsti į jo lovą – galima mylėti iš tolo.
Stebiu Skorpionę Juliją Roberts ir Dvynę Angeliną Jolie. Bradas Pittas – ne mano skonio. Nors studijų metais flirtavau su geologu, kuris buvo Brado veidu, nosyte, plaukų ežiuku, bet gyvenimui pasirinkau ilganosį ir garbanotą.
– Gal namie turite ir gyvūnų ar augalų, visgi biologė esate?
– Augalų aplink mano namus daug. Ir didelių, ir mažų, ir žydinčių, ir amžinai žaliuojančių, ir naudingų, ir piktžolių. Ir niekaip nerandu atsakymo, kodėl Dievas prisėjo tiek piktžolių. Žinoma, jos turi vaistinių savybių, bet man jų per daug. Raunu žliūges, balandas, garšvas ir baruosi su Kūrėju. Aš manau, jis tik kvatojasi ir galvoja: „Šitaip raukite ir savo ydas iš charakterio...“
Turėjau katiną Trintuką. Išėjo per morčių pas panas, negrįžo. Turėjau baltą katiną Piratą. Taip pat per meilę pražuvo. Buvo dar juodas su balta apykakle Debesėlis. Susirgo nuo sauso maisto, sutriko inkstų veikla, ir mirė.
Pernai atėjo svetimas, kažkieno išmestas į britų trumpaplaukį panašus pilkas katinas. Atkakliai trynėsi, įsileidau, pavadinau pilku Akmenėliu. Sėdi kieme kaip sfinksas. Bet artumo jam nejaučiu. Tiesiog karšinasi senelis pas mane.
– Gyvenate Vilniuje, o gimėte ir augote kaime. Ar visgi nepavargstate nuo Vilniaus ir nenorėtumėte vėl grįžti į kaimą?
– Džiaugiuosi tuo, kad gimiau kaime. Pažinau daug nuostabių žmonių, nes kaime jie kitokie. Jie nepraeina nepasisveikinę, jie pilni gyvenimo išminties, nuolat susibėga pabendrauti, talkina vieni kitiems darbuose, valgo savo duoną ir moka pajuokauti. Jie nesako „tu“, o kreipiasi „tamsta“. Taip buvo. Dabar jau kitaip. Bet mūsų pokalbis darosi liūdnas. Todėl grįžkime į Vilnių, kuris yra man labai mielas. Gyvenant Bajoruose nuo Vilniaus neįmanoma pavargti. Tai – elegantiškas miestas.
