Tai nereiškia, kad Lietuva tapo Mariją savo globėja pasirinkusių kryžiuočių nuosavybe. Žinia yra kita - ši žemė priklauso lietuvio ypač gerbiamai žemės dievybei, maitintojai ir derliaus davėjai. Kryžiuočiams kalaviju ir ugnimi atnešus į mūsų žemes naują tikėjimą, pakito tik garbinimo objekto pavadinimas, o esmė liko ta pati. Pasak etnologo Liberto Klimkos, ši baltiška esmė vis dar gyva iš seniausių laikų ateinančiuose Žolinės papročiuose.
- Žolinė visiems žinoma kaip Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Ar nėra taip, kad kaip ir už daugelio kitų krikščioniškų švenčių, taip ir už šios slypi kokia nors senojo baltų tikėjimo šventė?
- Čia reikia kalbėti apie kultūrų susiliejimą arba inkultūrizaciją. Į tai, ką vėliau priima tauta kaip naują filosofinę doktriną, įsiterpia labai daug senųjų tradicinių paprotinių dalykų. Ir Žolinės šventė turi daug tradicinių papročių, kurie gali siekti labai tolimus laikus, senuosius baltų religijos ir mitologijos klodus.
Terminas „pagonybė“ kaip tik ir nusako tą pereinamąjį laikotarpį. Lotyniškai „paganus“ reiškia „kaimietis“. Kai senoji baltų religija po Lietuvos krikšto neteko žynių luomo įtakos, nebebuvo įmanoma reglamentuoti tos religijos vyksmo, ir Lietuvos kaimuose, nuošaliose vietose religiniu požiūriu žmonės elgėsi, kaip kas išmanė. Tada atsirado visi pagoniškieji kultai, daugiadievybė, labai suklestėjo visokių demonų, dvasių lygmuo.
Tai palaipsnis senosios ideologinės sistemos irimo procesas. Jis nėra pakankamai ištyrinėtas. Apie tai pradėjo kalbėti G. Beresnevičius, ir aš šiek tiek prie to prisidėjau. Tas laikotarpis – vadinamoji „tikroji pagonybė“ - apimantis laiką nuo Lietuvos krikšto iki mūsų laikų, yra labai įdomus etninės kultūros fenomenas. Iš senosios religijos likučių susiklostė daugelis mūsų etninės kultūros reiškinių. Tai, kas kadaise buvo šventi, sakraliniai ritualai, apeigos, tapo liaudiškais žaidimais, prietarais, tikėjimais, kuriais, beveik kaip pasakomis, truputį tikima, truputį ne. Tai didžiulis kultūrinis sluoksnis.
- Tai ką gi reiškė senovėje Žolinė?
- Pažvelkime į jos esmę. Žolinės šventė – viena iš devynių reikšmingų Švč. Mergelės Marijos adoracijos švenčių metų cikle. Bet iš esmės tai yra derliaus šventė. Per šią šventę pašventinamas vasaros darbų rezultatas, ką žmogus užsiaugino. Ypatingas dėmesys apeigose – javams, taip pat ir daržovėms.
Lietuvoje per Žolinę padaroma graži puokštė, kurioje – po keletą visų žmogaus auginamų javų varpų, permaišytų su darželio ir laukų gėlėmis. Žemaičiai į tą puokštę įdeda piktdagį – tai labai įdomus senosios mitologijos atšvaitas.
Pašventintas piktdagis nunešamas į dirbamus laukus ir pasodinamas šaknimis į viršų, kad unsys išnyktų iš dirvos. Usnis – pati pikčiausia piktžolė, o žvelgiant semantiškai ji yra velnio arba senojo požemio valdovo Velino augalas. Pasodinant ją šaknimis į viršų parodomas noras, kad Velinas pasiimtų savo augalus ir netrukdytų žmogui ūkininkauti.
- Kodėl derliaus šventė buvo priskirta Švč. Mergelei Marijai?
- Tai istorinis paradoksas. Su Švč. Mergelės Marijos vardu į Lietuvą atėjo kryžiuočiai. Kryžiuočių ordinas buvo save priskyręs Švč. Mergelės Marijos globai. Tai buvo mūsų pikčiausio priešo simbolis. O Lietuva tapo Marijos žeme.
Tai galima paaiškinti tuo, kad lietuvių tauta buvo išplėtojusi žemės dievybės kultą. Kokiais vardais ji buvo vadinama, mes galime tik spėlioti. Labai gerai išsilaikiusiuose prūsiškuose šaltiniuose, taip pat ir Žemaitijoje dažnai minimas Žemynos vardas. Ji ir Žemėpatis yra pora, kuri globoja žemdirbystės darbus, žemdirbio triūsą. Šitas kultas, matyt, buvo labai stiprus ir smarkiai išplėtotas.
Latviai turi panašią žemės deivę Marą. Mes turime daugybę papročių, kurie išlikę iki mūsų laikų – ar nuotrupomis, ar aidais, ar reliktais, - kurie kalba apie žemės šventumą. Jų rasime visur – sėjos pradėtuvėse, pirmosios vagos šventėje. Žemė lietuviui buvo šventa.
- Tuomet pasakymas „Marijos žemė“ iš principo reiškia „žemės dievybės žemė“?
- Taip. Labai lengvai Marijos kultas užėmė žemės dievybės vietą. Vienas iš populiariausių dievdirbių koplytėlėse vaizduojamų siužetų – Švč. Mergelės Marijos, kylančios į dangų, skulptūrėlė. Jos vainiką sudaro žvaigždės, ji stovi ant Mėnulio. Įdomu, kad kartais Mėnulis vaizduojamas su veidu – nosimi, akimis. Iš Marijos delnų trykšta spinduliai – malonių, skalsos šeimai, visos gerovės simbolis.
- Kartais Žolinė siejama su deive Lada. Kiek tai pagrįsta?
- Apie Ladą sunku ką nors tikslesnio pasakyti, nes nėra atlikta išsamesnių tyrimų. Šitas vardas daugiau skamba rytinėje Lietuvos dalyje. Galima galvoti, kad tai gentinė dievybė, kuri galbūt susijusi su žeme, nors yra pagrįstų įtarimų, kad tai iš slavų atėjęs įvaizdis. Apie Ladą kaip dievybę labai sunku kalbėti. Jos vardas sutinkamas tiktai dainų priedainiuose. Tai nėra visoje Lietuvoje žinomas dievybės vardas. Aš į jį žiūriu šiek tiek skeptiškai.
Lietuviška moteriška žemės dievybė yra vardu Žemyna. Šis vardas nekelia abejonių, nes yra minimas senuose šaltiniuose nuo Tacito laikų. Jau Tacitas užsimena apie lietuvio pagarbą žemei ir gerą žemdirbystę. Tai pirmieji mūsų eros amžiai.
Į Švč. Mergelės Marijos adoraciją įsiterpia ir laumės. Prie upelių yra akmenys, ant kurių kartais nutinka apreiškimai. Mitologiškai nagrinėjant, tai yra seno laumių kulto reliktai. Dabar tai tapatinama su Švč. Mergele Marija.
Yra ir daugiau į Marijos kultą perimtų detalių. Pavyzdžiui, Sietyno žvaigždžių spiečius, manyta, padeda auginti rugius. Jo pasirodymas dangaus skliaute gali padėti nustatyti terminus, kada reikėtų dirvą paruošti žiemkenčiams, kada prasideda jų branda, kada sėjos laikas.
- Su tuo susijęs ir Švč. Mergelės Marijos žvaigždžių vainikas?
- Be abejo. Sakmėje sakoma, kad Švč. Mergelė Marija tą sietą pakabino danguje, bet velniai jį buvo nujoję. Velniai – tai požemio dievybės. Ir Šv. Morkus griausmingai – tai labai svarbus faktas – nuėjęs į Pragarą atėmė tą sietą ir grąžino Švč. Mergelei Marijai.
Čia labai aiškus pagrindinis indoeuropiečių mitas apie Perkūno ir Velino nesantaiką, kai jie kovoja dėl to, kas valdys gamtą. Dėl to ir sezonai gamtoje keičiasi – kas laimi, tas ir valdo. Taip pusmečiai vienas po kito mums atneša gamtos įvairovę.
- Ar svarbią vietą senoviniame baltiškame kalendoriuje užėmė Žolinės (ar kitaip vadinama rugpjūčio vidurio) šventė?
- Labai svarbią. Žolinės laikas yra visų pirma virsmas gamtoje. Pirmos šalnos pasirodo nuo Žolinės. Tada baigiamas pjauti vasarojus. Todėl ta šventė dar turi labai gražų bendruomeniškumo atspalvį. Per ją susirenka visa giminė. Atrodo, kad tai buvo viso kaimo, visos genties pasidžiaugimas nauju derliumi ir kartu rūpestis – o gal kam nors nepasisekė?
Gal kam nors kokia stichija derlių sumažino, ir jis žiemą badautų? Gal kam nors reikia pagalbos? Šios šventės grožis – kad ji yra bendruomeniška, giminių susitikimo šventė, o anksčiau – galbūt ir visos genties susitikimo diena.
- Galima teigti, kad tai buvo pagrindinė baltiška moteriška šventė, savotiška „Motinos diena“? Ar Žolinė neturi ryšio su gimdymu, vaisingumu, o tik su derliumi?
- Ji susijusi su derliumi ir bendruomeniškumu. Į vaikus, kartų perdavimą ji nėra taip labai nukreipta. Bet kad tai viena svarbiausių moteriškų švenčių – tiesa.
- Kokios dar egzistavo svarbios moteriškos baltiškos šventės?
- Pavyzdžiui, rugpjūčio pradžioje, kai pirmieji vasariniai obuoliai prinoksta, turėjo būti apie vaikus užsimenanti šventė. Sakydavo, kad moteriai, kuri turi mirusių vaikų, negalima valgyti obuolių, nes tada tie vaikai danguje negaus obuoliukų. Tai pėdsakas šventės, kuri, matyt, senovinėje religinėje sistemoje buvo šiek tiek susieta su vaikais.
- Kiek senųjų baltiškų papročių yra išlikę šių dienų krikščioniškame Žolinės šventime?
- Pats puokštės nešimas šventinti. O paskui ta puokštė naudojama visus metus labai svarbiems dalykams pažymėti. Džiovintos puokštės šakelės smilkomos perkūno baimei nugalėti, kai užeina audra. Į naujo namo kertinį kampą dedama Žolinės žolelių, taip pat į naują avilį. Tos žolelės gamtos jėgą nukreipia žmogaus labui. Net į mirusiojo karsto pagalvėlę būdavo dedama žolelių, į mikrokosmosą perkeliant žmogų.
Bažnyčioje pašventinti žolynų puokštę, ir kartu visą derlių - labai graži lietuviška tradicija. Dzūkai tą šventę vadindavo kopūstine – jie ir morką, ir kopūstą, ir ropę nešdavo šventinti. Kitose Europos tautose derliaus šventinimo tokia forma kaip ir nėra.
- Ką Žolinė, kuri, šiaip ar taip, yra valstybinė šventė, galėtų reikšti šiuolaikiniam žmogui, kuris nėra nei žemdirbys, nei religingas Švč. Mergelės Marijos garbintojas?
- Manau, kad svarstant, ar įtraukti Žolinę į valstybinių dienų sąrašą, buvo atsižvelgta, kad ji turi labai gilias tradicijas, nueinančias į amžių glūdumą – derliaus šventės tradicijas. O šventę persmelkiantis bendruomeniškumas reikalingas visur. Taip, kaip anglai pademonstravo bendruomeniškumą, Olimpiadoje būdami savanoriais.
Mums to labai trūksta – pagalbos savo artimui, giminei, kaimynui. Žolinė – puiki proga giminei susibėgti, ypač, kai dar atostogų metas. Dabar populiaru kaime, gimtajame sodžiuje susirinkti visiems, kas iš jo kilę. Gali atvykti net ir tie, kas išvykę į užsienį. Tėviškės ir žemės jausmas šiandien mums labai reikalingas, nes esame mirštanti ir beišsivaikščiojanti tauta.
Tekstas pirmą kartą publikuotas 2012 m. rugpjūčio 15 d.
