„Iki šiol pamenu merginos akis, kai pasakiau, kad pirmas pasimatymas vyks geležinkelio stotyje. Iki šios vietos dar buvo originalu, bet, kai ji paklausė, ką ten veiksim, aš atsakiau, kad stebėsime žmones. Pasimatymas neįvyko... Visada mėgau stebėti žmones ir analizuoti juos“, – pokalbį pradėjo nuo 14 metų veidoskaita besidomintis Žydrūnas Sadauskas.
Sulaukus pilnametystės ir renkantis profesijos kelią, Ž.Sadauską traukė darbas spec. tarnybose, tačiau likimas pakoregavo planus ir tik po dvidešimties metų jis suprato, ką iš tiesų būtų veikęs dirbdamas atsakingose pareigose.
„Specialiosiose tarnybose yra tokia profesija, kuri vadinama „Profaileris“, tai žmogus, kuris yra gerai įvaldęs kriminalinę psichologiją ir pagal žmogaus išorinius požymius, gali pasakyti visą jūsų charakterį“, – pasakojo Ž.Sadauskas.
Vėliau, ieškodamas sistemų, kurios padeda atskleisti savo potencialą, jis susidūrė su veidoskaita. Labiausiai nustebino sistemos gylio galimybės. Visgi tradiciškai prisipirkęs krūvą knygų, veidoskaitininkas susidūrė su paradoksu: skirtingas autorių nuomones ta pačia tema. Tuomet jis nusprendė tobulinti žinias pas mokytoją, taip prasidėjo pirmieji žingsniai į „veido pasaulį“.
Veide parašyta visa mūsų istorija
Pasak Ž.Sadausko, Europoje labai dažnai girdime išsireiškimą, kad visų azijiečių, ar juodaodžių veidai vienodi. Netiesa. „Beje, jie apie mus mano lygiai taip pat. Jei mes dabar pamatyme bebrų šeimyną, ar gentį būtų sunku atskirti kuris yra kuris. Išsirinkę stambiausią tikriausiai spėtume, kad čia alfa bebras. Gal įgudusiai akiai pavyktų atskirti, kuo skiriasi patelės nuo patinų, bet tai ir viskas“, – pažymėjo pašnekovas.
Nors mes visi vienodi – žmonės, bet taip pat visi esame skirtingi ir kiekvienas turime unikalų veidą. Ir jei tu panašus į mamą – tai tik panašumas. Bet kuriuo atveju, turi kažką ir savo. Tie skirtumai mums ir leidžia atskirti vieną nuo kito.
Ž.Sadauskas paaiškino, kad mūsų smegenys sudarytos iš trijų pagrindinių dalių. Pačios primityviausios yra mūsų pirmykštės smegenys, dar vadinamos „driežo“. Jos kontroliuoja mūsų instinktus, agresiją, seksualumą, ir t.t. Kuo stipriau žmogaus veide dominuoja smakras, tuo stipriau žmogaus charakteryje bus išreikšti tie instinktai.
Centrinė mūsų veido dalis – nuo nosies apačios iki antakių vidurio indikuoja kaip stipriai pas mus išvystytas antras smegenų sluoksnis – emocinis intelektas. Paprasčiau kalbant, mūsų gebėjimas jausti emocijas ir išgyventi jausmus. Žmonės su dominuojančia centrine dalimi beveik visose gyvenimo situacijose vadovaujasi jausmais.
Na ir pati moderniausia mūsų smegenų dalis – intelektas. Ten mūsų logika, racionalumas ir geriausi pasaulio išradimai. Jos dominavimą sistemoje atpažinsite pagal kaktos dydį. Jei esate akylas, tikriausiai pastebėjote, kad visi profesoriai beveik kaip vienos mamos – jų visų kaktos aukštos ir dažniausiai viršutinė galvos dalis būna praplikusi.
Gebėjimas perskaityti savo bruožus – žingsnis į savęs pažinimą
Paklausus, dėl kokių priežasčių ir kam naudingiausia gebėti perskaityti veido bruožus, Ž.Sadauskas sako, kad veidoskaitos metodika sprendžia daugelį gyvenimo klausimų. Visų pirma, ir tai tikriausiai svarbiausia metodikoje – kiekvieno žmogaus tikslas rasti savo gyvenimo taip vadinamą „Auksinį kelią“. Auksinis kelias – veikla, ar veiklų visuma, kuri geriausiai įprasmina visus žmogaus talentus ir pomėgius.
Iki 30 metų pas mus visus yra vadinamas „mamos periodas“. Mūsų klaidingus pasirinkimus dėl studijų, ar net santykių labai stipriai įtakoja mūsų tėvų sukrautos programos vaikystėje. Nuo 30 gimtadienio pas daugelį iškyla pagrindinis klausimas: Kas aš esu ir kokia viso to prasmė? Taip prasideda savęs ieškojimas.
„Rytų išminčiai irgi teigia, kad didžiausias gyvenimo iššūkis yra nugalėti save! Labiausiai save nugalėti padeda savęs pažinimas. Ne paviršinis: „Aš esu Tomas...“, o tikras – giluminis. Balandžio 25 dieną Alma Master diskusijos metu ir kalbėsime apie tai, kaip pažinti save ir kitus analizuojant veido bruožus greitai ir efektyviai, ką tai gali duoti mums bendraujant su aplinkiniais? Atsakysime į klausimus – koks tu santykiuose, kas tau tinka, o kas ne. Kur tavo galimybių riba, o kur bus jau perspausta lazda“, – komentavo Ž.Sadauskas.
Pašnekovas pokalbio pabaigoje cituoja psichoterapeutą E.Laurinaitį: „Laimės jausmas – tai žinojimas, kad esi kažkam reikalingas“. Vien iš profesinės pusės, jei žmogus suvokė savo apribojimus ir talentus ir rado savo tobulą darbo vietą, jis jau nebemano, kad eina į darbą, o svarbiausia, jis papuola į nepakeičiamų kategoriją. Žinau, kad klasikiniai vadybos vadovėliai sako, kad nepakeičiamų nėra, bet tikrai yra žmonių kategorija, kurių nesinori keisti“, – pažymėjo Ž.Sadauskas.
