Dienas Povilas dažniausiai leidžia su lankytojais – priima žmonių grupes, jiems pasakoja apie piramidę, kartais joje atlieka sakralias bei liaudiškas giesmes. Kai atšąla orai ir lankytojų srautas sumažėja, jau randa laiko ir aptvarkyti šalia piramidės esančios sodybos aplinką. Jo žmona piramidėje taip pat kartais su juo pagieda (piramidės kupolo akustika primena katedros) bei mėgsta puoselėti aplinką.
Šeimos sodyboje Varėnos rajono Česukų kaime netoli Merkinės Povilas gyvena kartu su savo mama, žmona ir dukryte. Seniau sodyba priklausė Povilo seneliams, o jis su tėvais gyveno Alytuje.
Baigęs vidurinę mokyklą vaikinas įstojo studijuoti mediciną Vilniuje ir savo ateitį siejo su didmiesčiu. Tačiau angelas, su kuriuo Povilas mintimis bendrauja nuo vaikystės, paragino jį atsikraustyti būtent į Česukų kaimą ir jame vykdyti savo misiją.
Kokia ta misija? „Įkvėpti žmones savo darbais ir pavyzdžiu ieškoti gėrio, grožio ir atrasti jėgų šaltinį. Aukštesniųjų jėgų pagalbos galima sulaukti medituojant piramidę gaubiančiame kupole ir kreipiantis į aukštesnes jėgas“, – sakė Povilas.
Jo misijos užuomazgos išryškėjo dar tada, kai buvo vaikas. Jis artimai bendravo su kaime gyvenusia močiute. Iš jos buvo girdėjęs ir tai, kad kiekvienas vaikas turi angelą sargą, kuris juo rūpinasi.
1990 m. rugpjūtį, būdamas septynerių, per šv. Roko atlaidus Povilas su mama lankėsi Merkinės bažnyčioje. Berniukas aiškiai išgirdo savo mintyse skambantį kreipimąsi: „Aš sveikinu tave, vaike. Esu tavo angelas sargas. Suprask, kad tai ne žaidimas, ir turėsi šią dovaną amžinai.“
Kai vaikas tai pakartojo mamai, ji liepė bažnyčioje neišdykauti. Tuomet berniukas, iš angelo išgirdęs, mamai perpasakojo, kas bažnyčioje vyks toliau, ką sakys kunigas per pamokslą. Kai tai pasitvirtino, mama išsigando ir pradėjo mintyse melstis: „Dieve, jeigu mano vaikui kažkas negerai, tai bausk mane, o ne jį.“ Tada sūnus jai pasakė: „Angelas sargas liepė tau pasakyti, kad tai ne bausmė, o didelė dovana.“
Mamai to buvo per daug, tad jie išėjo į lauką. Lauke prie bažnyčios Povilas giminėms, kurie buvo suvažiavę į atlaidus, ėmė „transliuoti“ angelo atsakymus į jų klausimus. Berniukas sakė tai, ką jam teigė balsas galvoje, nors pats ne viską gerai suprato.
Jo teta paprašė: „Dieve, jeigu tu esi, tai duok ženklą“. Tą pačią naktį į senelių sodybą susirinkę giminės tapo ypatingo įvykio liudytojais.
Naktį Povilas susapnavo didelį baltą angelą, kalbėjusį ne žmonių kalba. Jis staiga pabudo ir pro langą pamatė už kiemo ir už bulvių lauko sklindantį šviesos srautą. Jame buvo matyti angelo figūra. Kurį laiką Povilas ir jautėsi esąs šiame sraute, o ne mamos glėby. Po kurio laiko šviesa išblėso.
Šviesos srautą matė Povilo artimieji – ne tik buvusieji namie, bet ir kluone ant šieno miegoję jo dėdės.
Rytą artimiesiems raginant Povilas vėl kreipėsi į savo angelą sargą ir gavo žinią, jog įvyko apreiškimas ir kad užaugęs jis turės vykdyti ypatingą misiją. Kai smalsūs namiškiai bandė artintis tos vietos link, kur naktį matė šviesos stulpą, juos apėmė nemalonūs pojūčiai – spaudė galvą, netgi pykino. Povilas gavo žinią, jog bent iki pavasario tos vietos lankyti nevalia, nes ten susiformavęs energinis laukas tiesiog per stiprus žmonėms. Bulvės taip ir liko nenukastos.
Angelas padėjo gyventi
Nuo tada Povilas nuolat bendravo su savo angelu sargu. Tetos taip pat kartais per jį kreipdavosi angelo patarimo įvairiais dvasiniais bei kasdieniais klausimais. Kad ir dėl to, kokį sprendimą priimti tuo metu aktualiose gyvenimo situacijose, ar verta keisti darbą ir pan. Povilas dažnai mintyse išgirsdavo atsakymą į klausimą, kuris vėliau pasirodydavo buvęs teisingas.
Draugams bei mokytojams apie savo paslaptingąjį draugą berniukas nepasakojo, mat angelas sargas jį buvo įspėjęs: jeigu apie tai sužinos svetimi žmonės, tavo gyvenimas taps sunkus anksčiau, nei tai numatyta. Sulaukęs 12-os ir pats jo balsą girdėti nustojo.
Kaip jau minėta, baigęs mokyklą Povilas įstojo studijuoti mediciną, bet vis grįždavo į senelių kaimą ir laukdavo žadėtųjų žinių iš angelo apie savo misiją. Jis vis mąstydavo, medituodavo, ir netrukus mistiniai pojūčiai sugrįžo. Jis vėl išgirdo savąjį angelą.
„Tada sužinojau, kad turiu rinktis arba šeimą, mediko darbą ir gyvenimą mieste, arba pasišvęsti dvasinei veiklai kaime. Ir pamąstęs supratau, kad noriu padėti žmonėms ne medicininiais būdais“, – prisiminė pašnekovas.
Jis prisipažino, kad tuo metu buvo baugu kraustytis į gūdų kaimą, kuriame net mobilusis ryšys veikė prastai, nekalbant jau apie internetą. Be to, buvo aišku, kad čia nebus pramogų, o ir studijuoti mediciną neakivaizdžiai nebuvo galimybės. Bet vėliau atsirado ir draugų, ir daugybė veiklos, ir mobilusis ryšys veikia, nors ir ne visur. „Dabar mano dvasiniams bičiuliams bei man pačiam šis kaimas atrodo kaip rojaus kampelis“, – sakė vyras.
Dėl ko lankytojai pykdavo
Atsikraustęs į kaimą iš angelo Povilas išgirsdavo visokių pamokymų bei aktyviai ėmėsi įgyvendinti užduotį, kurią buvo gavęs dar baigdamas pirmuosius studijų metus: pastatyti piramidę, kuri žmonėms padės užmegzti tiesioginį ryšį su Dievu, apsivalyti ir tobulėti. Piramidė turėjo būti trišonė, simbolizuojanti Šventąją Trejybę, o ne keturšonė, kaip įprasta. Būtent tokia piramidė, pastatyta ypatingoje vietoje, turėjo įgyti ypatingų energinių savybių.
„Kai su mama ėjome pas projektuotojus bei konstruktorius, prašydami padėti pastatyti tokį neįprastą statinį, jie stebėjosi ir klausė, ar jų nefilmuoja „VRS kamera“, – nusijuokė vyras.
Kai piramidė buvo pastatyta, pirmiausia joje lankytis ėmė Povilo giminės ir pažįstami, vėliau prisijungė ir jų pažįstami iš aplinkinių miestų – Druskininkų, Varėnos, Alytaus. Žmonės vieni kitiems pasakojo pajutę teigiamą poveikį: kam labai greitai pagijo supūliavęs pirštas, kam pagerėjo širdies veikla ar sumažėjo hormoninės sistemos problemų, pagerėjo imunitetas. Be to, daugeliui pagerėdavo dvasinė savijauta, atslūgdavo neigiamos emocijos.
Taigi žmonių susidomėjimas Merkinės piramide vis didėjo. Na, o kartą be jokio įspėjimo pasirodė žurnalistai, kurie paklausinėjo tuomet besilankiusių žmonių įspūdžių. Vienas sunkiai vaikštantis lankytojas, sirgęs išsėtine skleroze, papasakojo, kad savo ramentus jis palieka prie šulinio, nes piramidėje gali vaikščioti be jų, kitas sakėsi sergąs astma, tačiau ligos paūmėjimai jau nesikartoja.
Kai tai buvo parodyta per televiziją, lankytojų srautas labai smarkiai išaugo. Piramidė tapo tikra savigydos vieta, kurią kai kurie net vadino stebuklinga.
„Aš tuo metu į piramidę atvykusius žmones priimdavau po vieną, su kiekvienu aptardavau jo bėdas, stebėdavau vykstančius pokyčius, tad kiti laukdavo eilėje, kai kurie net pykdavo“, – prisiminė Povilas.
Jis neslėpė, kad jo paties pažiūros ir veiklos principai laikui bėgant keičiasi. Dabar jis nemano, kad turi asmeniškai pabendrauti su kiekvienu lankytoju – šis ir pats gali užmegzti ryšį su aukštesnėmis jėgomis, nes čia atvykstantiems sudarytos tam tinkamos sąlygos.
Piramidės lankytojams Povilas kažkokio stebuklingo vaisto ir pagijimo nuo visų ligų nežada. Tiesiog konstatuoja, kad piramidę bei kitus ypatingosios paskirties sodybos objektus liepęs jam statyti angelas bylojo, kad joje būdami žmonės maldos ir meditacijos metu turės galimybę bendrauti su Dievu be tarpininkų ir, tai patyrę, sparčiau tobulės dvasiškai. O stiprėjant sielai ir kūnas atgauna fizines jėgas.
Iš ko jie gyvena?
Dabar lankytojų srautai nusistovėję – per metus Merkinės piramidėje sulaukiama keliasdešimt tūkstančių lankytojų. Tarp jų vis daugiau užsieniečių iš gretimų šalių – Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos. Nemažai žmonių, grįžtančių čia antrą, trečią kartą.
Užsukti mėgsta ir neįgaliųjų bei senjorų grupės. Jie dažnai stebisi, kad piramidės lankymas – nemokamas. Neretai Povilas girdi ir tiesmuką klausimą (beje, dažniausiai jį užduoti ryžtasi vyresnio amžiaus lankytojai), iš ko gi jis gyvena.
Jis sako, kad tai tikrai ne paslaptis – dar siekiant išsaugoti bei įteisinti Merkinės piramidę gaubiantį kupolą buvo įkurtas visuomeninis sąjūdis „Merkinės piramidė“. Jam šiuo metu aukoja tie, kurie tiki ir palaiko šią visuomeninės kultūrinės paskirties erdvę bei nori prisidėti prie naujų skulptūrų statymo ir kitų objektų įrengimo.
Norinčiųjų Povilą paremti yra ne vienas. Štai 2009 m. piramidė buvo apgaubta stikliniu kupolu, kuris pastatytas dviejų rėmėjų šeimų lėšomis. Kai po to kilo teisinių problemų, kadangi statinys iškilo neturint statybos leidimo, apsilankė advokatas, kuris geranoriškai ir nemokamai siūlė sprendimus, kaip būtų galima statinį įteisinti. Per trejus metus pavyko tą padaryti.
Viena iš Povilo bendražygių – jo žmona. Pažintis užsimezgė piramidės pašonėje, kur mergina kartu su mama buvo atvykusi pasibūti. Paaiškėjo, kad jie turi daug bendro.
Netrukus jau turėjo bendrų svajonių ir tapo šeima. Merkinės piramidėje pora sutvirtino savo santuoką ir neabejoja, kad jų žodžiai nuskriejo tikrai aukštai.
Tėtis abejoja piramidės galia
Gal Povilui kilo klausimas, ar šeima derės prie jo gyvenimo misijos? „Iš savo angelo niekuomet nebuvau gavęs nurodymo, kad turiu tarnauti žmonėms, kaip katalikų kunigas, o šeimos atsisakyti, taigi dėl to galėjau apsispręsti pats“, – sakė vyras.
Jo veikloje jį palaiko ne tik žmona, bet ir jo ilgametė bendražygė mama Onutė. Pradžioje, kai tik atsikraustė į sodybą ir pasistatė piramidę, jie ir gyveno iš mamos santaupų, o aukų iš lankytojų nepriimdavo. Tik vėliau, kai santaupos baigėsi, o sodyba buvo pripažinta visuomenine erdve, Povilas nusprendė, kad turi teisę gauti paramą iš lankytojų, kurie patys nori prisidėti prie šios erdvės puoselėjimo.
Povilo tėtis gyvena Alytuje. „Jam mano patyrimai sunkiai suprantami, bet mūsų tarpusavio ryšys geras. Jis dažnai pas mus lankosi, pastarąją savaitę bendravome du kartus. Jis į mano veiklą žiūri labiau kaip į darbą, o ne į pašaukimą. Gal dėl to aš suprantu ir tuos vyrus, kurie, eidami pro šalį, apie Merkinės piramidę atsiliepia kritiškai“, – prisipažino Povilas.
Jis kreipiasi į savo angelą ir dabar. Įgyvendinant jo užduotis sodyboje buvo įrengtas paviljonas su arkangelo Gabrieliaus skulptūra, pastatyta pranašo Elijo, netrukus bus baigta ir arkangelo Mykolo statula.
