Viena iš naujausių istorijų – „Mirtis – tai prabudimas“, kurią parašė indų kilmės JAV gydytojas anesteziologas Rajivas Parti. Jo istorija dažnai lyginama su JAV smegenų chirurgo Ebeno Alexanderio patirtimi, kuria jis pasidalijo knygoje „Gyvas dangaus įrodymas“.
Iš tiesų R. Parti greičiausiai būtų nepatikėjęs, jog egzistuoja dangus ar pragaras, jei vieną dieną nebūtų to patyręs. Jis buvo itin pasiturintis žmogus, besididžiuojantis savo socialine padėtimi ir turtais – jo ištaigingi namai priminė pilį, o keturių vietų garaže puikavosi prabrangūs automobiliai.
Tačiau 2005 m. R. Parti buvo diagnozuotas prostatos vėžys. Aštuntos operacijos metu patyrė didžiausią savo gyvenimo išbandymą – kelionę į pomirtinį pasaulį. Ryški šviesa, neįtikėtinos meilės persmelkta atmosfera, susitikimas ir susitaikymas su mirusiu tėvu.
Pataria būti optimistais
Sugrįžęs iš pomirtinio pasaulio gydytojas savo patirtimi pasidalijo knygoje. R. Parti pradėjo gyvenimą vertinti visiškai kitaip, tapo atviresnis religijoms ir pateikė savo pastebėjimus bei pamokas apie gyvenimo prasmę.
Pasak R. Parti, pirmiausia reikia optimistiškai žvelgti į pasaulį. „ Apymirtinę būseną patyrusius žmones pesimizmas aplanko retai. Optimistai geriau maitinasi, vartoja mažiau alkoholio, patiria mažesnę įtampą dėl darbo ir mažiau baiminasi dėl ateities nei likusi populiacijos dalis. Optimizmą skatina tų žmonių įsitikinimas, kad gyvenimas prasmingas ir kad jų buvimas šioje žemėje yra svarbus“, – neseniai leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje rašo R. Parti.
Jo teigimu, neigiamos emocijos, tokios kaip nusivylimas, baimė ir pyktis, veikia kaip nuodai, užteršia gyvenimą ir iščiulpia jo sultis, jo tikrąją prigimtį. Ramus, taikingas ir pozityvus požiūris į gyvenimą, gebėjimas susitaikyti su neišvengiamais dalykais padeda patirti visą neišmatuojamą pasaulio aromatų spektrą.
Gydytojo santykiai su tėvu buvo sudėtingi, tačiau, sutikęs jį pomirtiniame pasaulyje, prisiminė jo išsakytus žodžius. „Jis man pasakė, kad visi turime priežasčių pykti − arba galime nepykti. Pyktis yra pasirinkimo dalykas.“ Tai buvo antras kartas, kai buvau perspėtas dėl pykčio. Abiem atvejais prisiminiau savo sūnų ir sudėtingus mudviejų santykius“, − pasakoja vyras.
Jis perklausė savo tėvo, ar jam bus suteikta galimybė ištaisyti padarytą žalą? „Ar turėsiu progą leisti pykčiui persiduoti mano sūnui, o per jį − jo sūnui?“ – paklausiau, bet atsakymo neišgirdau“, − rašo gydytojas anesteziologas.
Svarbu išmokti valdyti priklausomybes
Knygoje „Mirtis − tai prabudimas“ jis atkreipia dėmesį į itin aktualią problemą − prikausomybes ir sugebėjimą jas įveikti. Kaip pavyzdį knygos autorius pateikia priklausomybę nuo skausmą malšinančių vaistų. Medicinoje priklausomybe nuo vaistų vadinamas polinkis vartoti jų daugiau nei paskirta.
Dėl chirurginių operacijų ir jų komplikacijų R. Parti buvo skirta nemažai vaistų dubens srities skausmui malšinti. Iš pradžių jie padėdavo, sumažindavo diskomfortą pooperaciniu laikotarpiu ir slopindavo infekcijas. „Tačiau skausmai nesiliovė, vaistų poveikis slopo, taigi tiek darbas, tiek gyvenimas namuose darėsi vis sunkesnis. Siekdamas neprarasti savo gyvenimo kontrolės, ėmiau vartoti vis daugiau ir vis stipresnių vaistų. Galiausiai supratau: lengva tapti priklausomu, jei netrokšti nieko daugiau, tik išsivaduoti nuo skausmo“, − rašo vaistų priklausomybei pasidavęs vyras.
Vaistai nuo skausmo neretai patys tampa problema, o ne problemos sprendimu. Trumpam numalšinę skausmą, ilgainiui jie sukelia priklausomybes. Tai labiausiai paplitusi priklausomybės forma JAV.
Po operacijos vyras suvokė, kad priklausomybė nuo skausmą slopinančių vaistų sparčiai slopsta. Ir tai buvo reikšmingas dalykas jo gyvenime.
Meditacija − svarbi gyvenimo dalis
R. Parti pasakoja, kad beveik visi klinikos pacientai serga sunkiomis ligomis − ir fizinėmis, tokiomis kaip vėžys, ir dvasinėmis, tokiomis kaip priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio.
„Žmonės, kuriuos regėjau šioje klinikoje, buvo apsisprendę pasipriešinti savo ligai ir iš kančių vaduotis natūraliais būdais, pirmiausia meditacija. Buvo matyti, kad vieniems tai sekasi sunkiau, kitiems lengviau, bet aš buvau laimingas − žinojau, kad dauguma laimi kovą, ir laimi holistiniais metodais, kurių mokyti ir yra mano tikslas“, − džiaugėsi R. Parti.
Gydytojas prisimena ir prancūzų filosofą Michaelį Focault, kuris savo darbe apie išsilaisvinimo filosofiją atskleidė, kad tokios praktikos kaip išpažintis, atgaila, meditacija ir rašytinė sąžinės sąskaita paskatina „vidines asmenybės transformacijas − išvaduoja žmogų nuo savikaltos, nuo kaltės naštos, išlaisvina ir suteikia išganymo pažadą“.
Tikslas – suprasti, kas esame
Gydytojas anesteziologas pripažįsta, kad apymirtinė patirtis privertė permąstyti gyvenimą ir keisti sustabarėjusį požiūrį.
R. Parti rašo, kad išmoko būti laimingas, mylėti aistringai, atleisti lengvai ir sveikti greitai. Suprato, kad paranormalūs dalykai tiesiog praplečia naująsias normalumo ribas. Po pomirtinio gyvenimo patirties jis suprato tikrąjį gyvenimo tikslą: suprasti, kas esame.
Jis sukūrė ir Apymirtinės patirties manifestą, kurį sudaro septynios pagrindinės tiesos, teikiančios kasdienes gaires ir užtikrinančios ramybę.
- Sąmonė gali egzistuoti atskirai nuo kūno.
- Egzistuoja gyvenimas po mirties.
- Esame gyvenę praeityje ir mūsų patirtis praeituose gyvenimuose gali lemti mūsų dabartinio gyvenimo realijas.
- Mes visi esame susiję vienas su kitu, nes visų mūsų prigimtis bendra − ta pati energija, pasireiškianti kaip diferencijuota materija.
- Egzistuoja dieviškos būtybės, mums padedančios ir vadovaujančios.
- Egzistuoja skirtingi sąmoningumo lygmenys.
- Egzistuoja viena visa persmelkianti, aukščiausioji meilė ir išmintis – tai visos visatos šaltinis.
Itin stebinanti, medicininias faiktais paremta R. Parti istorija paskatins į mirtį pažvelgti kaip į kitokios būties pradžią, taip pat suteiks unikalių žinių apie pomirtinį pasaulį, įkvėps ieškoti tikrojo pašaukimo, o svarbiausia – išmokys mylėti ir atleisti.
