Lurdo savanorė papasakojo, kaip ten vyksta stebuklai

Kitaip ir būti negali. Kai vienu metu meldžiasi dešimtys tūkstančių žmonių ir tai vyksta ilgą laiką, tai ypatingai paveikia tiek Lurdo orą, tiek ir Lurdo vandenį, trykštantį iš kalnų šaltinių. Tada ir įvyksta stebuklingi išgijimai, apie kuriuos asmeniškai žinau iš juos patyrusių žmonių.“

Lurdo stebuklas įvyko 1859 m. vasario 11 d., kai 14-metė mergaitė Bernadeta Soubirous, rinkdama žabus nuošalioje Massabiele grotoje, pamatė apie 12-os metų liekną mergaitę, vilkinčią baltu rūbu, perjuostu mėlyna juosta. Apsireiškimas jai pasikartojo net 18 kartų. Katalikai tiki, kad Bernadeta šių apsireiškimų metu matė Švč. Mergelę Mariją.

Netrukus po to pradėjo sklisti gandas apie stebuklingus išgijimus toje vietoje ir į Lurdą plūstelėjo piligrimai. Šiuo metu Lurdas yra viena populiariausių pasaulyje katalikiškos piligrimystės vietų.

Nuo 1860 metų Lurde apsilankė apie 200 mln. žmonių, o kasmet šis Prancūzijos miestas sulaukia daugiau kaip 5 mln. lankytojų. Nemaža jų dalis – ligoniai ir neįgalieji, atvykę čia su viltimi pasveikti. Kai kurių iš jų viltys čia tikrai išsipildo.

Maltiečių savanorė Rūta su Lietuvos maltiečių piligrimais keliauja į Lurdą jau ne vienerius metus.

„Pirmą kartą su maltiečiais ir jų vežamais neįgaliukais nuvažiavau į Lurdą 2011 metais, – pasakoja Rūta. – Jau tada pastebėjau, kad tai tikrai yra labai ypatinga vieta, sukrėtusi mane iki giliausių sielos gelmių. Nežinau, kodėl taip vyksta ir kokios yra giluminės šio sukrėtimo priežastys, tačiau esu sutikusi daugybę žmonių, kurie tą patį man sako po apsilankymo Lurde.“

Pasak Rūtos, pabuvusi Lurde, ji ne tik patyrė nuostabią šios vietos trauką, tačiau ir susipažino su žmonėmis, patyrusiais jame stebuklingus išgijimus.

„Mūsų pažįstami maltiečiai prancūzai turi savanorį, kuris turėjo didelį piktybinį auglį galvoje, – pasakoja Rūta. – Jo padėtis buvo beviltiška, jis jau buvo iš tų nevaikščiojančių gulinčių ligonių, kurie patys nebegali atsistoti ir kuriuos reikia nešti neštuvais. Jam asmeniškai Lurde stebuklas tikrai įvyko ir tai žino šimtai prancūzų maltiečių savanorių.

Netrukus po kelionės į Lurdą auglys galvoje išdžiūvo, o prancūzų maltietis ne tik pakilo iš lovos, tačiau ir taip atsigavo, kad dabar pats veža į Lurdą ligonius. Tačiau jis niekam tuo išgijimu nesigiria, tiesiog džiaugiasi kiekviena likimo padovanota diena.

Tokių pasveikusių po apsilankymo Lurde istorijų girdėjau daugybę. Pavyzdžiui, esu sutikusi amerikiečių šeimą, kuri turėjo atvykti į Lurdą savanoriauti, tačiau paskui pranešė neatvažiuosianti, nes jų žentui nustatė vėlyvosios stadijos vėžį.

Tačiau žentas su jų dukra, kuri tuo metu laukėsi trečio vaikelio, nusprendė ne ruoštis laidotuvėms ir gedėti, tačiau atvykti į Lurdą ir melsti stebuklo. Jis su nėščia žmona atvyko į Lurdą ir buvo ten dvi savaites, o uošviai prižiūrėjo pasilikusius Amerikoje vaikučius.

Ir stebuklas įvyko! Kai jie grįžo atgal į Ameriką, žentas nuėjo pas gydytojus ir po tyrimų jam buvo pasakyta, kad vėžys pasitraukė. Gydytojai tuo negalėjo patikėti, tris kartus tikrino jį su vis skirtinga aparatūra. Vyrui pasveikus, mano pažįstami senukai amerikiečiai vis dėlto atvyko savanoriauti į Lurdą. Jie sakė, kad kai vaikelis paaugs, jie atveš jį priimti pirmos komunijos būtent į Lurdą...“

Rūta pasakoja, kad Lurde ypač stipriai veikia masinė malda. Daugiausiai išgijimų fiksuojama procesijose, kurių kasdien Lurde būna dvi – Sakramento ir Žvakių. Procesijos dalyvių skaičius jose paprastai yra milžiniškas – 10 000 žmonių ir daugiau.

Procesijos pabaigoje paprastai eina gydytojai ir slaugytojos su ženkliuku „Aš tikiu“. Jeigu kažkam iš procesijos dalyvių įvyksta pagijimas, gydytojai fiksuoja tą faktą.

„Pažįstu kokių septyniasdešimties metų moterį iš Lietuvos, kuri vos galėjo paeiti, – pasakoja Rūta. – Ji nuvažiavo į Lurdą ir ten pasijautė besanti sveika. Grįžusi namo Angelė (vardas pakeistas) pradėjo ne tik vaikščioti, tačiau ir sportuoti!

Tačiau svarbiausia – pasikeitė jos mąstymas. Ji nustojo matyti save kaip auką, kaltinti likimą ir aplinkinius dėl savo negalios. Anksčiau Angelė visą laiką verkdavo. Būdavo, ateini pas ją, o ji – verkia, negali susitaikyti su tuo, kad nepaeina.

Visą gyvenimą ji buvo medicinos seserimi, akušere, buvo aktyvi, labai daug padėjo žmonėms ir Jai buvo nepakeliama susitaikyti su mintimi, kad dabar ji pati serga ir ne tik nebegali padėti kitiems, tačiau ir jai pačiai jau reikia pagalbos.

Tačiau pabuvusi Lurde Angelė pamatė, kad viskas yra įmanoma. Tokių žmonių, kurie grįžę po Lurdo pradeda vaikščioti, yra daug, tačiau jie neina į televiziją apie tai pasakoti, nes bijo skeptiškos mūsų visuomenės reakcijos ir pašaipų.“

Rūta yra ne tik maltiečių, tačiau ir įšventinta Lurdo savanorė. Šį titulą ir įšventinimą galima gauti tik po penkerių metų stažuočių, kasmet atvažiuojant į Lurdą savanoriauti.

Savanorių labai reikia, nes piligrimų skaičiai Lurde išties yra milžiniški.

„Buvau paskaičiavus, kad kasdien Lurde apsilanko apie 100 000 piligrimų, iš jų apie 4 500 neįgaliųjų vežimėliuose. Tačiau viskas ten yra griežtai ir gerai suorganizuota, nes net negali suvokti, kad tų piligrimų iš tiesų yra daug. Svarbu pažymėti, kad nemaža dalimi tokia puiki tvarka yra todėl, kad savanoriai, kurie vadovauja piligrimystei Lurde, yra buvę karininkai.

Visa Lurdo programa yra išdėstoma viską griežtai apskaičiuojant, kad visi piligrimai tilptų į mišias ir procesijas, nebūtų spūsčių. Žmonių kiekis jose yra didžiulis – dešimtys tūkstančių piligrimų, kokie 300 kunigų, 20 vyskupų...

„Be savanorių Lurdo ligoninių ir gydyklų funkcionavimas būtų neįmanomas, nes visur reikia labai daug pagalbos, – sako Rūta. – Kadangi savanorių pagalba yra nemokama, tai labai atpigina kaštus. Kad būtų galima atlikti tik būtiniausius neįgaliųjų priežiūros darbus per dieną reikia mažiausiai 500 savanorių.

Vien Lurdo voniose dirba 100 žmonių, o dar juk yra ligoninės, procesijos, yra Grota, kurioje apsireiškė Švč. Mergelė Marija... Be to atvykusius su maltiečiais neįgaliuosius prižiūri maltiečių savanoriai, tuo labai palengvindami Lurdo savanorių darbą.“

„Esu paskaičiavusi, kad kasdien Lurde yra kokių 4500 neįgaliųjų vežimėliuose, – sako Rūta. – Neįgaliesiems Lurde jau nuo pat atvykimo yra rodomas ypatingas dėmesys. Jeigu gyvenime neįgalieji yra neretai nustumti, tai Lurde jie yra pirmoje vietoje. Lurdas yra pasaulyje vienintelė vieta, kur suvažiuoja toks didelis kiekis ligoniukų su vežimėliais.“

Lurde neįgalieji apsistoja dviejose didžiulėse ligoninėse. Tai nėra ligoninės tikrąja to žodžio prasme, bet jas daugiau galima pavadinti ligoninės tipo svečių namais.

Šiose ligoninėse visur yra specialios pakeliamos lovos, nes kai žmogus nevaikšto, yra ypač aktualu, kad būtų galima pakelti kojas, ar galvą. Tose ligoninėse neįgaliesiems yra pritaikyta viskas – specialūs tualetai, dušai, bet kuriuo momentu neįgalusis gali išsikviesti pagalbą. Neįgaliesiems ten yra pritaikytas ir maistas – pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Atgabenę neįgaliuosius į ligoninę, maltiečiai savanoriai visada būna šalia, jais rūpinasi ir padeda. Kiekvienu neįgaliuoju rūpinasi atskiras savanoris, nes tai yra be galo daug jėgų reikalaujantis darbas.

Savanorių pagalba neįgaliesiems Lurde prasideda nuo pat ryto. Daugeliui reikia padėti apsirengti, kitiems reikia padėti pakeisti sauskelnes, nuprausti, įsodinti į vežimėlį, nuvežti į valgyklą. Savanoriai valgykloje padengia stalą, atneša maistą, pamaitina ligoniukus. Ne visi neįgalieji gali patys pavalgyti, pavyzdžiui, jeigu yra kaklo trauma – nevaldomos rankos.

Po pusryčių prasideda Lurdo programa. Renginiai vyksta nuo ryto iki vakaro ir tarp jų lieka labai nedaug laiko. Todėl viskas turi vykti labai greitai. Pertraukų tarp renginių metu greitai atvažiuojama prie ligoninės, sustojama prie liftų, kurie turi dirbti labai greitai, nes ligoninėje – vien neįgalieji.

Ypatinga ceremonija ligoniams ir neįgaliesiems Lurde yra vonios procedūros.

Pirmosios vonios ligoniams vietinių meistrų Lurde buvo įrengtos dar 1850 metais. Iki 1880 metų ligoniai maudydavosi dviejuose mažuose baseinėliuose, į kuriuos vanduo patekdavo pumpuojant jį rankinėmis pompomis.

1880 m. buvo sukonstruotas medinis maudymosi namelis, kuriame buvo keturiolika baseinėlių.

Lurdo vanduo voniose yra pakankamai šaltas (apie 12 laipsnių), todėl panirimas į jį tetrunka apie minutę. Jo metu ligoniai paprastai meldžiasi.

Neįgalųjį žmogų išmaudyti Lurdo voniose yra pakankamai sudėtinga. Tai daro savanoriai. Neįgalusis iš vežimėlio perkeliamas ant stalo, po to įvežamas į vonias, savanoriai jį nurengia, paguldo ant neštuvų.

Paprastai neštuvus kelia šeši savanoriai, nes nejudantis žmogus sveria labai daug. Visi jie pakėlę sutartinai trumpam žmogų panardina į Lurdo vandenį, po to iškelia ir vėl aprengia.

„Kažkoks virsmas įvyksta neįgaliukuose po tų vonių, kad jie net pradeda bučiuoti rankas iš tos laimės, – sako Rūta. – Atsimenu, vežėme prieš kelis metus į vonias vieną ligoniukę, kuri taip bijojo, kad visą laiką laikiau ją už rankos, – prisimena Rūta. – Ji visą laiką jaudinosi, labai drebėjo. Bet kai jau įvyko panirimo į Lurdo vonią procesas, aš galvojau, kad jinai pakils į dangų iš džiaugsmo. Visa tiesiog švytėjo iš laimės.“

Apsilankymas Lurde žmones su negalia ypač paveikia, jie pradeda kitaip priimti savo likimą, pažvelgia į savo gyvenimą iš kitos pusės, supranta, kad galima kokybiškai ir turiningai gyventi ir kitokioje būsenoje – tokioje, kurioje jie dabar yra.

Iš Lietuvos maltiečiai neturi galimybės vežti labai sunkių, gulinčių ligonių. Netgi kelionė autobusu su lengvesniais ligoniais vežimėliuose (jeigu tai nėra specialus autobusas su keltuvu vežimėliams) yra labai sunki.

Kiekvieną neįgalųjį reikia išnešti iš autobuso ant rankų ir pasodinti į vežimėlį. Tai nelengva ir pakankamai ilgai trunka. Piligriminės kelionės metu šešių vežamų autobuse neįgaliųjų apsilankymas tualete užima visą valandą.

„Norint tapti Lurdo savanoriu reikia praeiti penkerių metų mokymus, – pasakoja Rūta. – Po penkių metų savanoriavimo Lurde galima gauti įšventinimą. Jo metu reikia prisiekti, kad neši pasauliui Lurdo dvasią. Turi įsipareigoti mylėti kitą žmogų kaip save patį. Taip pat privalai bent savaitę per metus atvažiuoti savanoriauti į Lurdą. Žinoma, jeigu tai padaryti leidžia šeimyninė ir finansinė padėtis.“

Rūtą įšventino Lurdo savanore 2016 metais.

„Kai būna įšventinimas, tu prisieki prie kelių šimtų susirinkusių savanorių. Po to būna šventos mišios, teikiami specialūs įšventinimo medaliai. Kitą dieną įšventinti Lurdo savanoriai eina pirmoje eilėje šventosios Eucharistijos procesijoje ir tai yra ypatingos pagarbos ženklas. Tas įšventinimo medalis Lurde turi didžiulę pagarbą.

„Lurdo savanorystė labai stipriai pakeitė mano gyvenimą, – kalba Rūta.– Supratau, kad stebuklai vyksta ne tik Lurde, tačiau ir mūsų santykiuose su ligoniais, neįgaliasiais. Kai supranti, kiek daug jiems gali duoti, gyvenimas įgyja visai kitą vertę ir prasmę, kurios negausi jokiu kitu būdu...“

Lietuvos maltiečiai su neįgaliasiais keliauja į Lurdą kasmet pirmąjį gegužės savaitgalį, kai ten vyksta Maltos ordino dienos. Tuo metu į Lurdą suplūsta tūkstančiai maltiečių iš viso pasaulio su jų prižiūrimais neįgaliasiais vežimėliuose– jiems tai vienintelė galimybė atlikti šią viso gyvenimo kelionę, kuri gali atnešti ne tik įspūdžius iš šventos vietos, tačiau ir pakeisti gyvenimą ...

Lietuvos maltiečiai su neįgaliasiais keliauja į Lurdą kasmet pirmąjį gegužės savaitgalį, kai ten vyksta Maltos ordino dienos. Tuo metu į Lurdą suplūsta tūkstančiai maltiečių iš viso pasaulio su jų prižiūrimais neįgaliasiais vežimėliuose– jiems tai vienintelė galimybė atlikti šią viso gyvenimo kelionę, kuri gali atnešti ne tik įspūdžius iš šventos vietos, tačiau ir pakeisti gyvenimą …

Jeigu galite – padėkite maltiečių misijai, skirkite savo 2% nuo GPM pagalbai mūsų visuomenės silpniesiems!

Daugiau informacijos: https://2proc.maltieciai.lt/