Tačiau jūs labai klystate. Visą valandą jos diskutuoja apie geriausius būdus, kaip atrasti ryšį su anapilin iškeliavusiais artimaisiais ir aptaria mokslininkų pateiktus įrodymus, kad rojus arba pomirtinis gyvenimas yra ne pramanas.
„Mes nesėdime senoviniame čigonų karavane, nežiūrime į stiklinį rutulį, – sakė Jane. – Mes visos – savo srities profesionalės ir išsilavinusios moterys. Dirbu didelėje įmonėje, su kolegomis rūpinamės svarbiais kontraktais. Esu žmogus, kuris domisi įvairiais dalykais ir nepuola tikėti bet kokiomis paskalomis, o ieško tai įrodančių faktų. Mąstau logiškai, bet taip pat tikiu, kad žmogaus siela gyvena ir po mirties.“
Šie įvykiai – ne sutapimai
Amžių amžius žmones stebina ir žavi mintis, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia jam mirus. Nors yra skeptiškai nusiteikusių ir netikinčių pomirtiniu gyvenimu, didžioji dalis, net jei to ir nenori pripažinti, mano, kad mūsų pasaulis yra kur kas didesnis, nei sugeba paaiškinti mokslininkai.
Kai kuriems teko su tuo susidurti. Jie tai patyrė asmeniškai arba su artimaisiais, kurie jau nebevaikšto šia žeme, jiems padėjo bendrauti mediumai.
„Aš – Theresa Cheung. Aš tikiu, kad egzistuoja pomirtinis gyvenimas, kitaip aš jau seniai būčiau mirusi“, – pasakojimą pradėjo moteris, kuri visus susidūrimus su pomirtiniu pasauliu sudėjo į knygą.
„Prieš 20 metų važiavau automobiliu. Priešais mane buvo sunkvežimis, kuris rodė posūkį į kairę. Aš taip pat planavau važiuoti į kairę, tačiau kažkoks balsas pakuždėjo, kad turėčiau persirikiuoti į dešinę eismo juostą. Girdėjau savo mamos balsą, nors ji buvo mirusi prieš kelis metus, todėl iškart jos paklausiau, – pasakojo Theresa. – Jei būčiau pasukusi į kairę, jūs dabar neskaitytumėte šių žodžių, nes būčiau įvažiavusi į susidūrusių automobilių krūvą. Vėliau paaiškėjo, kad už sunkvežimio, paskui kurį važiavau, susidariusioje avarijoje žuvo 3 žmonės. Iki pat šios dienos negaliu nustoti galvojusi, kad persirikiuoti į kitą juostą man tada liepė iš aukštybių mane stebinti mama. Tada suvokiau, kad pomirtinis gyvenimas vis dėlto egzistuoja.“
Kaip teigė Theresa, ji nėra neišprususi. Kembridžo universitete moteris studijavo apie anglų kalbą ir literatūrą, vėliau įgijo teologijos magistro laipsnį. Ji supranta, kad daug žmonių yra nusiteikę skeptiškai ir netiki, jog po mirties siela lieka gyva.
Tiki draugės pasakojimu
Tačiau šiuo metu vis daugiau žmonių domisi pomirtiniu gyvenimu. Jane yra viena iš jų. Ji baigė humanitarinės srities mokslus, dirba Teisingumo ministerijoje, bet jos gyvenimą sudrebinę įvykiai privertė moterį patikėti rojumi ir jo egzistavimu.
Kai Jane buvo 11 metų, viena jos draugė, kurią automobiliu partrenkė girtas vairuotojas, ilgą laiką praleido komoje. Niekas, net gydytojai, netikėjo, kad mergaitė išgyvens. Tačiau visų nuostabai, vieną dieną ji pabudo.
„Ji pasakojo, kad miręs jos senelis jai liepė grįžti. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad ją apsaugojo angelai. Vis dar tikiu, kad tada ji sakė tiesą“, – teigė Jane.
Moteris taip pat lankėsi pas mediumą, kuris padėjo pasikalbėti su kenčiančiu jaunu vyru, su kuriuo Jane anksčiau dirbo. Pasak moters, mediumas apie šį jos kolegą žinojo tokių dalykų, apie kokius yra girdėję tik ji ir dar keli žmonės, be to, mediumas apibūdino vyro mirtį.
„Po to aš susisiekiau su jį prižiūrėjusiu pareigūnu. Apie tai, kas jam nutiko, žinojome tik aš, jis ir dar keli kolegos. Mediumas tikrai negalėjo iš anksto patikrinti šios istorijos, apie ją nebuvo rašoma net internetiniuose naujienų portaluose“, – pasakojo Jane.
Jane kolega Danny mirė labai liūdnomis aplinkybėmis. Moteris jautė atsakomybę jam padėti.
Per mediumą miręs kolega pateikė itin smulkių detalių apie jų pokalbius. Vyras patikino, kad jis daugiau nebekenčia.
Nuo tada Jane ir Danny vienas su kitu kalbėdavo padedami kitų mediumų. Moteris yra įsitikinusi, kad įmanoma užmegzti ryšį su tais, kurie jau iškeliavę anapilin.
„Suprantu, kodėl žmonės netiki tokiais dalykais, nes to tu negali pamatyti, apčiuopti. Tačiau kaip mūsų grupėje esanti advokatė sakė, jei į tai pažvelgtumėte lyg į teisme nagrinėjamą bylą, pastebėtumėte, kad yra nenuginčijami įrodymai, kad pomirtinis gyvenimas vis dėlto egzistuoja“, – teigė Jane.
Didelė mokslininkų pažanga
Tiesą sakant, mokslas padarė didžiulę pažangą, ypač kai kalbama apie sąmonės tyrimus bei klinikinę mirtį.
2014-aisiais atliktuose tyrimuose dalyvavo 2000 visose pasaulio šalyse gydomi gydytojo Samo Parnia pacientai. Paaiškėjo, kad sąmonė – dvasia arba siela – gali išgyventi smegenų ir kūno mirtį. Tai, kad ligoniai, patyrę klinikinę mirtį, pasakodavo apie pomirtinį gyvenimą, paskatino gydytoją tai ištirti ir moksliškai.
„Sąmonė atsirasdavo 3 minučių laikotarpyje, kuomet nustodavo plakti širdis. Tai šiek tiek paradoksalu, kadangi smegenys paprastai nustoja funkcionuoti po širdies sustojimo praėjus 20-30 sekundžių ir po to neatsigauna, kol širdis vėl neima plakti“, – apibendrino gydytojas.
Šie tyrimai taip sudomino mokslininkų bendruomenę, kad šiuo metu yra atliekami dar vieni panašūs žmonių sąmonės nagrinėjimai. Tokie atradimai leidžia teigti, jog mirus mūsų kūnams, energija, kurią sukūrė mūsų mintys ir jausmai, keliauja į nefizinį pasaulį, į nematomą dimensiją arba, dar kitaip, į rojų.
Tai žinoti galėjo tik artimieji
Ar gali būti, jog kartais jaučiame mūsų artimųjų, kurių seniai nebėra gyvųjų tarpe, energiją?
„Kalbant iš mano pusės, tūkstančių žmonių patirtys leidžia teigti, jog jei du žmones sieja stipri energija, jie, būdami skirtinguose pasauliuose, gali bendrauti“, – tęsė Theresa.
Braitone, Anglijoje gyvenanti Ali Norell (44 m.) taip pat teigė susidūrusi su anapilin iškeliavusiais artimaisiais. Šie susitikimai moteriai įrodė, jog pomirtinis gyvenimas vis dėlto egzistuoja.
Ištekėjusi už lyderiavimo konsultanto Dariuso, Ali turėtų turėti 4 vaikus, kurių amžius nuo 2 iki 9 metų. Tačiau jos trečias vaikas – dukrelė Romy, – 2014 liepą mirė, į smegenis išsiliejus kraujui. Tuo metu Romy tebuvo 4-eri.
„Pirmą kartą su mirusiųjų sielomis teko susidurti, kai buvau 14-kos. Savo kambaryje mačiau senelį, kuris mirė, kai man buvo 4-eri. Labiausiai dėmesį patraukė jo drabužiai. Pastarieji buvo tokie netvarkingi – per didelės ir plačios kelnės bei tamsiai žalios spalvos megztinis, kokius nešiodavo žvejai. Jokių nuotraukų, kuriose jis dėvėtų tokią aprangą, nebuvo, be to, kai jis mirė, buvau labai maža, todėl neturėjau jokių išlikusių prisiminimų. Tačiau pakalbėjus su mama, ji atskleidė, kad senelis buvo palaidotas dėvintis būtent tokius drabužius“, – pasakojo buvusi refleksologė, kuri šiuo metu rašo knygas.
Tačiau moters tikėjimą pomirtiniu gyvenimu dar labiau sutvirtino prieš kelis mėnesius, iškart po staigios Romy mirties, įvykęs apsilankymas pas mediumę.
„Anksčiau niekada neteko bendrauti su šia moterimi. Nedaviau jai jokių duomenų apie save ir nepasakojau apie savo gyvenimą ir apie tai, jog netekau vieno vaiko. Vos tik įžengus pro duris, ji iškart pradėjo kalbėti apie kūdikį arba labai mažą vaikelį, kuris neseniai ir dėl staigios mirties iškeliavo anapilin. Priešais ją sėdėjau su paltu, mano kaklas buvo apvyniotas storu šaliku. Ji pasakė, jog nešioju auksinį pakabuką, kuriame įdėta mano dukrelės nuotrauka ir jos plaukų sruoga. Tai buvo tiesa, nors ji to tikrai nežinojo ir tikrai negalėjo pamatyti, – pasakojo Ali. – Ji sugebėjo smulkiai papasakoti apie dalykus, kurių nežino niekas kitas, tik aš. Ji neklydo ir dėl Romy mirties priežasties. Dukra ant žemės sukniubo mums grįžus iš kelionės. Paguldžiau ją svetainėje ir nuėjau padaryti arbatos. Vėliau išgirdau keistą garsą. Supratau, kad jį skleidžia oro įkvėpti negalinti Romy.“
Ali vaiką nugabeno į ligoninę, tačiau kitą dieną tėvams teko priimti sunkų sprendimą ir atjungti dukters gyvybę palaikiusius aparatus.
„Mėnesius kaltinau save ir vis klausiau, kas būtų nutikę, jei nebūčiau jos palikusi vienos ir nebūčiau pradėjusi ruošti arbatos?, – tęsė ji. – Techniškai kalbant, Romy mirė kitą dieną, kai buvo atjungti aparatai, tačiau mediumė sakė, jog ji mirė dar būdama namuose. Tą patį jaučiau ir savo širdimi, tačiau niekam, išskyrus savo mamą ir vyrą, apie tai nesakiau. Mediumė teigė, kad šią informaciją ji gavo tam, kad užtikrintų mane, jog Romy užmigo, jai pasidarė sunku kvėpuoti ir ji nebepabudo. Savo dukrai nebūčiau galėjusi kaip nors padėti.
Keisčiausia buvo tada, kai ji iš niekur nieko paklausė ar pastaruoju metu nejuda mūsų televizorius. Pasirodo, taip su mumis bendrauja Romy dvasia. Tai skambėjo kiek netikėtai, tačiau tiesa tokia, kad televizorius iš tiesų judėjo. Tai įvyko 3 rytus iš eilės. Nubudusi pastebėjau, jog jis pasuktas 180 laipsnių kampu. Pamaniau, jog mano vyras pajudino televizorių, nes norėjo pasiekti už jo esančius laidus, arba taip pasielgė mūsų 4-metis sūnus. Kai apie tai papasakojau vyrui, jis patikino, kad tikrai nejudino televizoriaus ir pridūrė, kad keletą kartų naktį rado jį įjungtą. Jis manė, kad tai mano kaltė, nes mūsų sūnus tokiu laiku jau seniai miegodavo. Šio keisto reiškinio negaliu paaiškinti niekaip kitaip, išskyrus tai, jog taip su mumis bendrauja Romy.“
Veiksmai kalba patys už save
Vienas dalykas, kuo dažniausiai kaltinami mediumai, yra tai, jog jie, prieš pradėdami seansą, pasidomi klientu, jo istorija.
Claire Broad, labai gerbiama mediumė, kuri Theresai padėjo parašyti knygą, tai neigia, pateikdama vieną pavyzdį. Seanso metu viena moteris bandė susisiekti su savo mirusia motina. Claire „matė“ rankinę ir tvirtai jautė, jog ji priklauso tai motinai. Jos dvasia patikino, kad rankinės viduje yra žiedas, kuris turi priklausyti dukrai.
„Mano klientė nusprendė mane patikrinti, todėl paskambino savo tėčiui ir liepė paieškoti tos rankinės. Visų nuostabai, rankinė buvo rasta, o jos viduje – žiedas. Klientė teigė negalinti patikėti, jog per mane su ja bendravo jos motina“, – prisiminė Claire.
Mediumė tikrai negalėjo iš anksto žinoti tokios informacijos. Vienintelis žmogus, žinojęs apie žiedą, buvo klientės anapilin iškeliavusi motina.
Parengė Edita Maračinskaitė
