Rodė ryšį tarp praeities ir dabarties
Duonos reikšmę kalėdiniams senovės lietuvių papročiams savo knygoje „Nuo grūdo iki kepalo“ nagrinėjanti Lietuvos nacionalinio kultūros centro etnologė N. Marcinkevičienė pasakoja, kad jau nuo senų senovės duona laikyta šventa, tikru namų simboliu. Kūčių naktį ji buvo maistas ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems. Skirstantis miegoti jos netgi būdavo paliekama ant stalo, idant namus lankančios vėlės turėtų, kuo pasivaišinti.
„Kūčių metu duona įgaudavo tris pavidalus. Kasdieninė rugio duona simbolizuodavo žemiškojo gyvenimo pagrindą, kalėdaitis – dvasinį peną, o kūčiukai buvo vėlių duona. Kiekvienas žmogus privalėdavo šventą vakarą visų jų paragauti. Tikėta, kad tokiu būdu pasisotindavo ne tik kūnas, bet ir dvasia bei mirusiųjų vėlės“, – teigia N. Marcinkevičienė.
Simbolizavo namų vienybę
N. Marcinkevičienės teigimu, Kūčių vakarienės metu daugiausiai dėmesio būdavo skiriama šeimos vienybei. Tai daryta kiekvienam išdalinant po duonos kepaliuką arba riekelę.
„Pakruojo rajone vyravo tradicija duoną supjaustyti taip, kad kiekvienam šeimos nariui tektų po riekelę, o kiekviena iš jų jungtųsi plonyčiu sluoksniu. Tokią duoną padėdavo vidury stalo ant sulankstyto rankšluosčio. Šalia stovėdavo lėkštutė su kalėdaičiais, ąsotis raugintos sulos, o tik vėliau aplinkui sudėliojami kiti dvylika Kūčių valgių. Tikėta, kad būtent duona yra skalsos simbolis“, – duonos reikšmę pabrėžia ji.
Toks ritualas simbolizuodavo dalijimosi, darnos, tarpusavio ryšio svarbą. Anot etnologės, šios vertybės nepavaldžios laikui, nepraradusios savo aktualumo, o jų reikšmingumą galima prisiminti iš šiais laikais, Kūčių vakarą atlikus šį paprastą ritualą.
Ilgiausia metų naktis – proga atsiprašyti
Pasak etnologės N. Marcinkevičienės, padėta ant šventinio stalo, duona tarsi suteikdavo visam šalia esančiam maistui galių, nulemdavo sėkmingus ateinančius metus, pasižymėsiančius skalsa, sveikumu ir kitomis gėrybėmis. Kepalas buvo dedamas garbingiausioje vietoje – šalia namų šeimininko. Jis kiekvienam šeimos nariui padalindavo po riekelę duonos, taip simboliškai atleisdamas už visų metų nuodėmes.
„Anuomet tamsiausia metų naktis būdavo proga atsiprašyti vienas kito už tai, kas buvo ne taip. Pasidalinus duona, ji būdavo pabučiuojama, pabarstoma druska ir valgoma užgeriant rauginta sula arba tiesiog šulinio vandeniu. Tik po tokio atleidimo ritualo būdavo sėdama valgyti kitų patiekalų“, – pasakoja N. Marcinkevičienė.
Padėdavo „prikviesti“ derlingumą
Anot etnologės, trumpiausią metų naktį simboliškai prašyta, kad artėjantys metai būtų sėkmingi ir derlingi. Žmonės netgi atlikdavo ritualus, kurie, tikėta, padėdavo rugiams virsti skalsia duona.
„Ant stalo būdavo paberiama šiek tiek šieno, o ant jo dedami trys rinktiniai grūdai. Po to jie užkloti balta staltiese ir tik tuomet nešami kiti valgiai. Kalėdų rytą šie šiene „nakvoję“ grūdai būdavo pagarbiai pernešami į svirne esančius sėklinių grūdų aruodus, taip simboliškai prašant, kad šie niekada nebūtų tušti“, – teigia pašnekovė.
Padėdavo skaityti ateities ženklus
Po šventinės Kūčių vakarienės ateidavo laikas ir tradiciniams būrimams. Tokiu žaismingu būdu bandyta numatyti, kokie bus ateinantys metai, kokių džiaugsmų ir išbandymų per juos derėtų laukti. Duona ir čia atlikdavo labai svarbų vaidmenį, mat daugelis būrimų be jos būdavo tiesiog neįmanomi. Ypač populiarūs būdavo vestuviniai burtai.
„Merginos, pasirengusios ateinančiais metais tekėti, pirmą duonos kąsnį, paslapčia išsiimdavo iš burnos ir paslėpdavo po staltiese. Eidamos miegoti pasidėdavo jį po pagalve. Tikėta, kad šis gabaliukas padeda susapnuoti pranašišką sapną, kuriame pasirodo būsimas mylimasis“, – pasakoja etnologė.
Kaip sako didžiausio šalyje duonos gamintojo „Vilniaus duona“ produkto vystymo vadovė Snieguolė Šoblinskienė, duona ilgus šimtmečius vienu svarbiausių lietuvių Kūčių bei Kalėdų patiekalų buvo neatsitiktinai. Tai gaminys, kuris kaip joks kitas perteikia mūsų tautos charakterį bei vertybes ir iki šiol yra vienas svarbiausių racione.
„Natūralu, kad šiuolaikiniame pasaulyje senosios tradicijos bei ritualai užleidžia vietą modernesniems šventimo būdams ir naujoms tradicijoms. Visgi šventinis laikotarpis yra puiki galimybė prisiminti senuosius lietuviškus papročius bei duonos reikšmę mūsų protėvių pasaulėžiūrai, o galbūt ir pasisemti idėjų, kaip savo šventes paversti dar ypatingesnėmis“, – teigia ji.
