Spalio 31 dieną, Verkių dvaro rūmuose vykusioje konferencijoje „Non omnis moriar“ (lot. ne visas mirsiu) L.Malinauskas apgailestavo, kad miestas sugriovė laidojimo papročius.
Prieš keturiasdešimt metų jie dar buvo, vienas jų: kieme obliuojamas karstas. Tokie ritualai, pasak tarologo, svarbūs pačiam mirusiajam. Kai jie atliekami, žmogus ima suprasti, kad jis yra miręs, pavyzdžiui, giedotojos savo raudomis tai jam paaiškina.
„Juozeli, Juozeli, vai, tu numirei“, – giedojo moterys, ir mirusysis suvokė, kad čia jo laidotuvės.
Pasak L.Malinausko, vėlė pyksta, kad su ja niekas nebendrauja, pro ją visi praeina, bet pamažu ji ima susitaikyti, kad čia jos laidotuvės.
Rituališkas palydėtuves miesto visuomenė sugadino, žmogus lieka deramai neišlydėtas.
Persikūnijimas apskelbtas erezija
Ar gyvename tik kartą, ar po mirties mūsų siela persikelia į kitą kūną? Skirtingos pasaulio religijos pateikia skirtingas versijas.
„Pusė pasaulio sako, kad yra reinkarnacija, kita pusė netiki tuo. Reinkarnacija sielai yra mokykla. Pavyzdžiui, gal aš anksčiau buvau mongolų poetas, žavėjausi mongolų kultūra, o šiandien esu lietuvis,“ – svarstė mistikas.
Krikščionybė neigia persikūnijimą, o Tibete yra ieškoma berniuko, kuris atpažins buvusio Lamos daiktus tarp kitų rakandų. Jeigu vaikas pasako: „čia mano, čia mano“, nusprendžiama, kad jis yra Lama.
„Vienoje kultūroje mums svarbu tikėti persikūnijimu, o kitoje to būti negali, tai vadinama erezija, teigiama, kad žmogus gyvena vieną kartą“, – sakė lektorius, pats neslepiantis tikėjimo persikūnijimu.
Prisimena savo ankstesnius gyvenimus
L.Malinauskas įsitikinęs, kad ankstesniame įsikūnijime jis gyveno Sankt Peterburge, o žuvo kare 1943 metais. „Tai tiksliai žinau, tai pamačiau ne vieną šimtą kartų“, – teigė jis.
Prieš tai, jis prisimena, kad kitame įsikūnijime gyveno neilgai, iki keturiolikos metų.
Trečiame įsikūnijime L. Malinauskas sako gyvenęs Ispanijos saloje.
„Pagal interjerą, pagal tai, ką regėjimuose skaitė mano tėvelis, supratau, kur aš gyvenau. Kokybiškai kokius penkis savo praeitus gyvenimus galima atsiminti“, – tvirtino mistikas.
Kūnų deginimas padeda sielai persikūnyti
Tarologas įsitikinęs, kad kol kūnas nesuyra, tol siela turi laukti. Laukia du šimtus, tris šimtus metų, nes kai karstas būna ąžuolinis, jis neleidžia kūnui suirti.
Jei stengiamasi, kad kūnas suirtų greitai, kaip daro induistai, tą pačią dieną sudegindami, pelenus supildmai į Gangą, tuomet viskas gerai, siela turi šansą gauti naują paskyrimą netrukus.
L.Malinauskas teigė, kad kultūros, kurios stengiasi, kad kūnai suirtų greitai, tarpsta, o tos, kurios numirėlius guldo į plieninius karstus – vegetuoja, nyksta, nes siela neturi šanso pakilti iš kūno, negali persikūnyti.
Į ką siela persikūnys, renkasi ne ji pati. „Sakoma, kad sielos pasirenka motiną, bet man taip neatrodo: nejaugi tos sielos tokios kvailos, kad lenda pas narkomanę į pilvą?“ – stebėjosi L. Malinauskas.
