„Kai pasakai, kad reikia ieškoti nebe gyvo žmogaus, o kūno, tampi ieškomojo žmogaus artimųjų priešu, nes visi mano, kad žmogus dar gyvas“, – Vėlinių išvakarėse dalyvaudama konferencijoje apie pomirtinį gyvenimą prisipažino moteris.
Pati pabuvojo anapus
1989 metais, gimdydama pirmąjį vaiką, ezoterikė patyrė komą, o atsikėlė iš jos po keturių dienų. Ji mano, kad tuo metu buvo pakibusi tarp šiapus ir anapus.
Nubudusi moteris jautė gėrį, lengvumą, vidinę palaimą. Kai atėjo sesutė, pamatė iš komos atsikėlusią E. Petkelienę, o pastaroji tarė: „Ir ko jūs ten taip lakstėt, ko taip rėkėt?“
Parapsichologė mano, kad ji tarsi iš šalies matė, kaip sesutės blaškėsi, kai ši prarado sąmonę.
Savo vyrą kvietė iš mirusiųjų
Vėliau, kai E. Petkelienei buvo 25 metai, jos vyras mirė nuo vėžio. Ji nemokėjo jo paleisti – pasistačiusi nuotrauką kvietėsi savo vyro vėlę. Dabar ji kategoriškai teigia, kad šitaip žaisti negalima.
„Buvau jauna. Mūsų protėviai niekada taip nedarė, jie mokėjo ilgėtis. Todėl ir senovinis šios šventės pavadinimas toks – Ilgės: ilgiuosi, palydžiu ir paleidžiu. Aš labai ilgai negalėjau susitaikyti su netektimi“, – prisiminė ezoterikė.
Eksperimentai su nuotrauka ir žvake gedinčiai moteriai leido fiziškai pamatyti savo vyro figūrą. Tai matė ne ji viena. Sūnus šaukė žiūrėdamas į vėlę: „Tėvelis, tėvelis!“
Vėliau ji suprato blogai padariusi. „Tai nusikaltimas visatos dėsniams, protėviai draudė šitaip elgtis“, – sakė moteris.
„Mes pamirštame protėvių išmintį, kuri sudėta į legendas, sakmes, mitus, ir pamiršę nebemokame gyventi“, – įsitikinusi parapsichologė.
Ezoterika atsakė į klausimus
E.Petkelienė susidomėjo ezoterika, nes jai reikėjo atsakymų, kas vyksta, kodėl ji su sūnumi ėmė stipriai sirgti. Viena pažįstama tuomet pasakė, kad yra toks dalykas kaip bioenergetika, kad žmogus turi ne tik kūną.
E.Petkelienė – inžinerinio tipo žmogus, todėl jai buvo sunku patikėti. Dabar ji įsitikinusi, kad yra daug dalykų, kurių mes negalime išmatuoti.
Pasak parapsichologės, mūsų protėviai suprato, kad mirtis yra virsmas – transformacija, perėjimas iš vieno būvio į kitą. O mes dabar neteisingai žiūrime į mirtį. Jei suprastume, kas yra mirtis, paaiškintume tai savo vaikams ir jie bijotų pakelti prieš save ranką.
„Senovėje buvo sakoma: „nėra didesnio nusikaltimo, kaip pakelti ranką prieš save“. Negalima susitapatinti su Dievu ir nuspręsti, juk ne tu sau davei gyvybę“, – sakė moteris.
Anot E.Petkelienės, taip elgtis yra puikybė, vienas iš trisdešimt trijų negatyvių jausmų, kurie išnyksta, kai mirštama.
„Kai žmogus pasitraukia iš gyvenimo – kyla didelis skausmas. Iš širdies, per viršutinę čakrą, per mūsų kanalą su visata, mes išmetame didžiulį pliūpsnį energijos, taip kaip saulė savo spindulius. Yra, kas mūsų perdėto gėdijimo trokšta, kas šia negatyvia energija maitinasi“, – įsitikinusi ezoterikė.
Kas vyksta žmogui mirus
„Kai žmogus miršta – būtina laikyti kūną tris paras, kad vėlė neužstrigtų šiapus“, – teigė lektorė.
Pasak parapsichologės, sielai reikia laiko atsiskirti. Reikia laukti, kol sustos energijos srovenimas. Energija iš kojų, rankų teka per širdį.
Žmogus jau nebekvėpuoja, bet jis jaučia, tarsi vandenyje plaukiotų. Kai medikai konstatuoja biologinę mirtį, žmogus dar girdi garsus, bet jis dar negali išeiti, todėl reikia neskubėti nei deginti, nei užkasti.
Žmogus laipsniškai vaduojasi nuo trisdešimt trijų jausmų. Mirusysis negali išeiti su pykčiu, jis turi išeiti susitaikęs su savimi. Svarbu neišeiti anapus su moraline skola.
E.Petkelienė mano, kad žmogus dažnai nesuvokia, kad yra miręs, jis bando eiti kartu su gyvaisiais valgyti, vairuoti mašiną. Didžiausias siaubas nusižudžiusiam žmogui, kai jo siela stovi, savo šešėlio nemato, tačiau jaučiasi lyg dar turėtų kūną.
„Jei man visa tai, ką aš dabar kalbu, būtų pasakę jaunystėje, būčiau išvengusi neteisingų veiksmų“, – įsitikinusi parapsichologė.
