Nuo mažens besidomėjusi anapusiniu pasauliu, burtais, neretai mokyklos draugėms mesdavusi kortas pašnekovė jau kelis dešimtmečius vykdomų būrimo seansų metu stengiasi atrasti tinkamiausią ir teisingiausią kelią į ją besikreipusiems žmonėms.
Ragana daugeliui mūsų asocijuojasi su moteriška pasakų ir sakmių būtybe, turinčia stebuklingų galių, tačiau piktąja ragana savęs nelaikanti Loreta šypsodamasi pabrėžia, kad ji – viskas viename: ir laumė, ir raganaitė, ir psichologė, ir astrologė.
Pašnekovė, savęs nespraudžianti į kokius nors rėmus, tikina, kad jos veiklos pagrindas tikrai ne užkalbėjimai, magija ar burtažodžiai. Loreta daugiau stebėdama, daugiau suvokdama, daugiau galėdama, nei bet kuris iš mūsų, savo sugebėjimus ir patarimus panaudoja tik žmonių gerovei sukurti.
Apie tai ir interviu su pačia raganaite Loreta, kuri papasakos ne tik apie raganavimo istorijos užuomazgas, bet praskleis ir šios itin įdomios profesijos užkulisius.
Burtai – teisingo kelio atradimui
– Save vadinate gerąja ragana. Tikrai nereikia bijoti jūsų burtų?
– Užtikrinu. Pagrindinis mano raganavimo tikslas – padėti žmonėms spręsti susikaupusias problemas ir nukreipti juos tinkama linkme. Mano raganavimas nėra magija, paremta burtais ar užkalbėjimais, tai tiesiog pagalba, kurią suteikiu dirbdama su planetomis.
Būtent tai, ką jos nusako, ką jos duoda ir kokį kelią parodo, tuo aš ir vadovaujuosi. Pakalbėjusi su žmogumi, išgirdusi jo problemas, bandau rasti sprendimą, kuris ne visada gali būti geras arba blogas – juk ant mūsų kiekvieno pečių tupi gero norintis angeliukas ir blogio siekiantis velniukas.
Net pasikalbėję su manimi ir gavę vienokius ar kitokius patarimus žmonės patys turi pasirinkti, kuriuo keliu eis – aš užprogramuoti, užburti ar daryti įtaką negaliu.
– Kas jus paskatino užsiimti visu tuo, kuo užsiimate dabar?
– Visa tai mane traukė nuo vaikystės. Dar mokyklos laikais mesdavau kortas, su draugėmis ar klasės mergaitėmis žaisdavome su būrimais susijusius žaidimus.
Pastebėjusi, kad matau daugiau nei kiti, pradėjau svajoti apie tai, ką dabar ir esu pasiekusi. Iš pradžių viskas atrodė tarsi stebuklas, fantazija, paprastas domėjimasis, tačiau su laiku, įgaunant vis daugiau patirties, į mane visa tai tarsi įaugo.
Per artimus žmones turėjau galimybę susipažinti su parapsichologu Vytautu Kazlausku – tada ir prasidėjo mano kelias. Vėliau įsisukau į parapsichologinių sugebėjimų turinčią žmonių grupę, kur jaučiausi šiek tiek „balta varna“, išsiskirianti iš kitų grupės narių.
Ilgai ieškojo savęs
– Kas vertė šioje grupėje jaustis kitokia?
– Kiekvienas susitikimas, kuriame dalyvaudavo žmonės su antgamtiniais sugebėjimais, neapsieidavo be savo galių pristatymo ir pasakojimo apie savo gebėjimus. O aš jokių sugebėjimų neturėjau, bent jau to neįžvelgiau – būtent dėl to ir jaučiausi kitokia.
Galiausiai pasisakiau, kad mane traukia daugelis dalykų, susijusių su šia sfera – raganavimu, ir kol kas aš nežinau, kas iš tikrųjų esu, nes savęs dar tik ieškau. Tačiau širdyje visada buvo ta viltis ir tikėjimas, kad pagaliau save kažkada atrasiu – tai mane ir vedė pirmyn.
– Ir kaip sekėsi šios paieškos?
– Norėdama geriau suvokti situaciją ir savo poziciją, lengviau pažinti žmogų, pasirinkau psichologijos mokslus, maniau, man tai padės. Tačiau pastebėjusi, kad iš to, ką pradėjau mokytis, jokios papildomos naudos negaunu, nebaigusi kurso jį mečiau. Žinoma, iš karto bandžiau ieškoti kitų variantų.
Žmonės, šioje srityje turintys daug patirties, nukreipė mane į kursus ir paskaitas, kurios man tiktų, ir tik prisijungusi prie jų suvokiau, kad tai tikrai tai, ko man iš tiesų reikia. Esu važiavusi į labai daug psichologinių ir parapsichologinių paskaitų. Teko mokytis pas astrologę Zitą Adomaitienę.
Taip pat lankiau mokymus ir pas Lietuvoje pagarsėjusią raganą Viliją Lobačiuvienę – tai buvo mano pirmoji mokytoja ragana (šypsosi). Bet daugiausia žinių gavau studijuodama pas vedų astrologą Bertą Makoverį ir santykių psichologą Ruslaną Naruševičių.
Galiu prisipažinti, kad tikrai nesėdėjau rankų sudėjusi – važiavau, domėjausi, mokiausi – tas noras pažinti tai, kas paprastam žmogui atrodo nesuvokiama, buvo didžiulis, o jei esi paniręs į tai visa savimi, kito kelio tiesiog nebebuvo – mano pomėgis tapo darbu.
Mokslai – neišsemiamas dalykas
– Daug įvairiausių mokslų pereita, ar jau artėjate pabaigos link?
– Tikrai ne, mokslai raganavime – neišsemiamas dalykas. Yra tiek įvairių sričių, kurias norint pereiti, neužteks ir viso gyvenimo.
Asmeniškai aš plėsti pasaulėžiūrą bandau po truputį. Savo dėmesį sutelkiu į kelias man patinkančias sritis, nes apimti visko vienu metu tikrai neįmanoma, tam reikia laiko.
Jei ir bandyčiau, gautųsi taip, kad visko savyje sukaupčiau po truputį, bet nieko iki galo. Džiaugiuosi, kad nėra kada sustoti – čia kaip ir bet kokiame kitame darbe, su laiku reikia tobulėti, atsinaujinti, nuolat gilinti žinias. Raganavime niekada nebus „stop“.
Šeima palaiko
– Jei aplink burtais neužsiimantys žmonės, tai kaip jie vertina jūsų raganavimą? Nepriekaištauja?
– Dabar mano šeima mane palaiko. Nors iš pradžių labai skeptiškai visa tai priėmė. Bet kada mano pranašystės ne kartą pasitvirtino, jie ėmė manimi tikėti ir vis labiau palaikyti.
Dar dabar pamenu, kai vos įžvelgusi grėsmę stengdavausi juos informuoti. Kartą vyras buvo Vokietijoje, o man bebūnant namie apėmė kažkoks keistas jausmas – tarsi tas šeštasis pojūtis. Nieko nelaukusi astrologiškai peržvelgiau situaciją, kurioje įžvelgiau grėsmę ir tada iškart puoliau skambinti vyrui.
Perspėjau, kad būtų atsargus, nes būtent dabar jam netinkamas laikas ir tada jis buvo šokiruotas, nes iš tikrųjų jis ką tik buvo patekęs į eismo įvykį.
Tas pats ir su kitais artimaisiais – kadangi iš seserų esu vyriausia sesuo, visi mane laiko autoritetu, pasitiki, nevengia klausti patarimo. Dėl šito esu tikrai labai patenkinta. Nors, žinoma, būna situacijų, kai ir pasijuokia iš mano pranašysčių, bet nesureikšmindama to numoju ranka ir sakau, ateis laikas ir pamatysim kaip bus iš tikrųjų – kas tiesa, o kas melas.
Neburia „už ačiū“
– Tai astrologija pagrindinė veikla, iš kurios gyvenate?
– Ne, astrologija tai atgaiva sielai, pomėgis, kuris su laiku taps vieninteliu darbu. Dabar dirbu kirpėja – tai pagrindinis mano darbas. Darbas kirpykloje man padeda uždirbti, kurį galiu panaudoti savo tikslams astrologijos srityje įgyvendinti, o senatvėje, kai kirpėja išeis į pensiją, tikrai tapsiu tikra ragana. O gal ir greičiau, ką čia gali žinoti...
– Susidaro įspūdis, kad buriate „už ačiū“. Ar taip ir yra?
– Priimdama žmones į klausimą „Kiek man visa tai kainuos?“, atsakau: mokėti nereikės, reikės paaukoti. Už šitą darbą aš pinigų neimu – imu auką, kuri nebūtinai turi būti duodama materialia išraiška – pinigais. Kaip žmogus vertina šį darbą, kiek jis išgali, taip ir atsiskaito. Pinigai man nėra esmė, aš dirbu kitą darbą, aš uždirbu. Man svarbiausia padėti žmogui ir rasti tą ryšį su juo – tada esu laiminga.
O gyvenime kaip yra? Juk sakoma, jei eini teisinga linkme, jauti širdy palaimą, teisingumo jausmą, o jei pasirinkai neteisingą kelią – jautiesi blogai, tampi pavydus, viduje graužia sąžinė. Todėl vadovaudamasi tuo, aš suprantu, kad einu tikrai teisinga kryptimi – aš laiminga, jaučiu palaikymą ir man to gana.
– Tikrai pagirtina, kad esate atsidavusi tam, ką darote. O ar išduosite, kaip vyksta tas būrimo procesas?
– Aš nesu toji ragana, kuri buria iš kortų. Burdama daugiausia remiuosi astrologija ir psichologija. Niekada nenoriu nuklysti ir žmogui pripasakoti „pievų“, niekada nenoriu apgauti ar padaryti kitaip nei viskas yra iš tikrųjų, nes tos kalbos tikintiems turi didelę įtaką, todėl reikia kalbėti tik realią situaciją.
Tam ruoštis niekada nereikia, bet kokiam būrimui esu pasiruošusi visada. Kai dirbi tą darbą, tai automatiškai viskas ir išeina: galva pilna idėjų, pilna minčių, tenka tik eiti pirmyn. O tiksliai apibūdinti procesą sunku – jis vis kitoks, vis skirtingas, nes kiekvienas žmogus individualus ir ateina su savo individualiomis problemomis, individualiais poreikiais.
Burtais netiki
– Prisipažinkite, o ar pati tikite burtais?
– Kaip bebūtų keista, bet pati burtais nepatikiu tol, kol nepaliečiu ar nepajaučiu. Gal dėl to, jog pagal horoskopą esu Mergelė, kuriai reikia viską paliesti, pačiupinėti, įsitikinti, pamatyti, kaip viskas atrodo – tik pasakytais ir moksliškais nepatvirtintais dalykais aš netikiu. Kiekvieną burtą ir stebuklą galima racionaliai paaiškinti.
– Daugeliui dėl to gali pasirodyti keista, kaip pritraukiate kitus?
– Tikrai ne vienam keista, kaip galiu burti, pati tuo netikėdama, tačiau atėjusiems pas mane žmonėms visada bandau paaiškinti, kuo skiriasi stebuklai nuo ženklų, kurie mus supa. Visai neseniai pirmą kartą į savo naujai įkurtą „Raganyčią“ priėmiau Nociūnų jaunuosius stovyklautojus.
Net ir vaikams edukacijų metu aiškinau, kad kiekvienas iš mūsų galime pasidaryti kortas, kiekvienas galime pasidaryti runas, kiekvienas galime pabandyti burti iš kavos tirščių ar dar kitokiais būdais, tik svarbiausia yra nepamiršti tikėti, būtent tikėjimas atveria daug paslapčių.
Burti artimam sunku
– Ar save išburti įmanoma?
– Be abejo, esu bandžiusi. Kartais pažvelgiu į savo ar savo artimųjų ateitį, bet iš tikrųjų burti save ir savo artimuosius – sunkiausia, kadangi juos geriausiai pažįstu ir dažniausiai per daug idealizuoju.
Artimųjų nesėkmės ir nelaimės pačios skaudžiausios, todėl stengiuosi galimoms situacijoms užbėgti už akių. Svetimam žmogui viskas yra lengviau. Nepažįstamas, kad ir įsižeidžia dėl išsakytų dalykų, bet vėliau jis apgalvoja, ką tu pasakei ir nepripažįsta arba pripažįsta bent jau pats sau.
O mano nuomone, aš privalau pasakyti tai, ką matau, jokiais būdais nepagražindama ar nepablogindama situacijos. Visada pasakau, kada žmogus neteisingai elgiasi, ir kad jis privalo pasukti kitu keliu. Nori tiki, nori ne, bet jo veiksmai tik jo paties norais grįsti – mano burtai ne įsakymai. Žmogus pasuka keliu, kuriuo jis nori, aš tik parodau kryptį.
Būtina tikėti
– Ar būna, kad pranašystės neišsipildo?
– Žmonės gal kartais žvelgia per plačiai, gal tikisi kažko kito, geresnio, tuomet jiems atrodo, kad pranašystė neišsipildė. Ne kartą esu turėjusi tokių situacijų, kai žmogui yra išpranašaujami turtai. Po tokių pranašysčių klientai neretai klausia vildamiesi, kur tie mano pinigai – jie juos įsivaizduoja kaip materialų dalyką.
Bet kartais tai būna nebūtinai aukso puodas, išdygęs vidury kiemo. Žmonės nemato, kad jų turtas gali būti vaikai, kažkokia aplankiusi sėkmė, bet nebūtinai materialūs dalykai – čia ir išryškėja žmogaus požiūris į gyvenimą. Asmeniškai man mano turtas yra šeima, kitiems – mylimas užsiėmimas, mylimas darbas...
– Tai neigiamų reakcijų irgi sulaukiate?
– Na būna visaip, vieni juokiasi, sako, kad čia nesąmonė, bet kai aš tokiems žmonėms bandau papasakoti ir paaiškinti, kaip viskas yra iš tikrųjų ir ką aš įsivaizduoju, jie dažniausiai pakeičia nuomonę.
Didžiausias akibrokštas jiems būna tada, kai aš net nepažinodama žmogaus pradedu sakyti tokius dalykus, kuriuos žino tik jis – tokiu atveju jis pradeda manimi tikėti. Manau, kad ir koks žmogus būtų skeptikas, bet išgirdęs tiesą apie save ima tikėti.
Idealas – mama
– Galbūt turite ar turėjote idealą, į kurį lygiavotės ir ėmėte iš jo pavyzdį?
– Deja, neturiu, neturėjau ir tikriausiai neturėsiu. Galbūt negerai, nes studijuojant psichologiją ne vienas dėstytojas yra sakęs, jog būtina turėti kažkokį asmenį kaip idealą, kad ilgainiui taptum panašus į jį ir net pranoktum.
Bet deja, to idealo aš neturiu. Manau, kad dauguma turime idealių savybių, todėl vieno žmogaus iškelti idealu aš negaliu. Tačiau nesuklysiu sakydama, kad didžiausias idealas man – mano mama.
Ji man yra viskas, tikrąja to žodžio prasme, nes gyvenime labai daug davė, būtent jos dėka atradau tą tokį meninį kūrybinį gyvenimą, nes vaikystėje nestokojome veiklos, užimtumo. Už visą tą pagrindą, tą pamatą, pastatytą po kojomis, esu dėkinga tik jai.
Taip pat stengiuosi vadovautis 10 Dievo įsakymų. Nors nėra paprasta, bet aš labai stengiuosi, man tai yra svarbu. Jei galėčiau imti ir visų tų įsakymų nepažeisti – būtų idealu. Ir, prisipažinsiu, aš labai stengiuosi eiti prie to.
Tikinti ragana
– Kalbėjote apie tikėjimą. Daugelio įsitikinimu, raganos netiki nei į Dievą, nei į kitas aukštesnes materijas, tai jūs vėlgi kitokia?
– Taip, aš esu tikinti ragana. Mano manymu, niekas neateina šiaip sau – viskam yra paaiškinimas. Dievas, kurdamas žmoniją, ne veltui vienam duoda viena, kitam – kita. Raganos ir Dievas, atrodytų, nesusiejami dalykai, bet, manau, raganomis tampame ne be reikalo.
Mums skirta užduotis Žemėje – padėti žmonėms. Jei netikite į Dievą, o tikite kažkokia aukštybių energija, kuri ženklais, sapnais ar šeštuoju jausmu leidžia spręsti, leidžia daryti kažką tokio, ką aš ir darau, argi tai ne tikėjimas?
Kieme atsirado „Raganyčia“
– Visai neseniai jūsų kieme atsirado raganos pilaitė „Raganyčia“? Ar raganavimui svarbi vieta?
– Raganos namelio idėja kilo labai netikėtai. Negaliu mėtytis į kairę ir į dešinę, priiminėdama klientus tai namuose, tai vykdama pas juos, tai dar kokioje kitoje vietoje, todėl pagalvojau, kad reikėtų atskiros erdvės, kurioje galėčiau užsiimti astrologija, nieko netrukdoma individualiai dirbti, priiminėti ir padėti žmonėms. Kilo mintis įsirengti raganos namelį. Ir beveik per mėnesį su vyru šią idėją įgyvendinome – kieme atsirado „Raganyčia“. Pavadinimą sugalvojo vaikai. Tai modernus raganos namelis, kuris dar nėra iki galo įrengtas, kol kas tik nudažytas.
– Neatrodote panaši į vaikų pasakose vaizduojamas raganas. Kokią raganaitę išvys į „Raganyčią“ atvykę klientai?
– Iš pradžių buvau kiek tikroviškesnė ragana, mano apranga buvo visai kitokia – ilga juoda suknelė, nusagstyta blizgučiais, raganai tinkamas makiažas. Modernioje „Raganyčioje“ – ir ragana modernesnė su šiuolaikiškesne apranga, šiuolaikiškesnėmis pažiūromis, bet čia tik vaikams ir pramogų mėgėjams.
– Ne paslaptis, kad daugelis vaikų bijo raganų, jiems jos asocijuojasi su blogiu. Kaip jų dėmesį patraukiate jūs?
– Tik pasakose raganos užburdavo ar padarydavo daug kitų blogų dalykų. Aš ne tokia. Norėdama tai įteigti vaikams ir aprangą pakeičiau – vaikams edukacijos metu nenoriu parodyti ir sukurti blogos ir piktos raganos įspūdžio, nenoriu, kad jie manęs išsigąstų ir apskritai bijotų raganų. Taip pat susitikę išsiaiškiname, kad mano burtai – jokia magija, tai ženklai ir tikėjimas.
Taip pat visada priduriu, kad jie, turėdami kokių nors bėdų ir negalėdami su niekuo pasikalbėti kreiptųsi į mane, bandysime jas spręsti.
– Tai kitur nebesirodysite, tik savo namelyje?
– Na, manau, taip, apsistosiu tik ties nameliu. Anksčiau paprašyta bendruomenės prisijungdavau prie švenčių (nesakau, kad to nedarysiu ir dabar), rengdavausi ir kitais personažais. Taip pat vedžiau naujametinę bendruomenės šventę. Iš tikrųjų pasirodyti ir rengti šou aš neapsiimu, man to tikrai nereikia. Dabar savo astrologiniame namelyje dirbsiu, priimsiu žmones ir toliau ramiai ir laimingai gyvensiu.
Vyras – motociklų mėgėjas
– Iš jūsų pasakojimo susidaro įspūdis, kad jūsų vyras iš tiesų daug prisidėjęs prie visko. Ar raganiumi būti dar nepanoro?
– Pajuokauju, kad raganaitės vyras – raganius, kuris domisi motociklais, mat būrimai jo tikrai netraukia. Turėjau didelę svajonę, kurią vyras padėjo įgyvendinti, be jo pagalbos tikrai nebūčiau šito padariusi. Todėl labai džiaugiuosi, kad jis mane palaiko. Vyras užsiėmęs savo pomėgiais, aš – savo. Jis turi motociklų klubą, į kurį stengiasi įtraukti jaunimą. Jam visada buvo prie širdies šios dviratės transporto priemonės, kaip man raganavimas (šypsosi).
Nebijokite savo likimo
– Ir pabaigai, ką patartumėte žmogui, bijančiam būrėjų, tačiau smalsiam ir norinčiam apsilankyti pas raganaitę?
– Dažniausiai žmonės bijo išgirsti liūdnus, nesėkmę pranašaujančius dalykus – tai juos ir atbaido apsilankyti pas būrėjus. Tačiau reikėtų suprasti, kad bet kokia netektis ar koks negeras dalykas bet kokiu atveju aplankys mus. Mes visi ilgainiui prarandame tėvus, galim prarasti ir vaikus, bet tai yra gyvenimas, apie blogį nereikėtų galvoti, nereikėtų bijoti ateities.
Kartais apsilankymas pas būrėją ir gyvenimo kelio pakeitimas, kurį galbūt atrasi čia atėjęs, gali būti vienos ar kitos nelaimės išvengimas.
