Vanda – atvira, nuoširdi, maloni šviesiaplaukė moterėlė, kalbanti be jokių užuolankų. Pranešu, kad esu žurnalistė ir kad noriu užduoti jai keletą klausimų, tarp kurių gali būti ir nelabai patogūs, o ši išsyk atsiprašo, kad ilgai šnekučiuotis negalėsime, nes jau nuo ankstyvo ryto automobilyje jos laukiantis anūkas. Pati nevairuojanti Vanda džiaugiasi, kad į keliones po visą Lietuvą vaikaitis ją mielai vežiojantis. Pasiteisina Vanda nenorinti jo versti laukti dar ilgiau. O ir kelionė į Klaipėdą, kur Vanda gyvena, iš Lietuvos centro užtrunka keletą valandų.
„Ekstrasensų mūšio“ nugalėtoja nė iš tolo neprimena šamanės, burtininkės ar kokios nors raganiūkštės. Nėra ant jos stalo nei krištolinio rutulio, nei šluotos ar kitų padargų, kuriuos naudoja „rimtieji“ magijos atstovai. Veido nepuošia ilga raganiška nosis.
Būrimui – tik senučiukė, nutrinta kortų, ant kurių – jau sunkiai įskaitomi rusiški užrašai, kaladė ir balta žvakelė. Pašnekovė sako, kad tiek užtenka. Viską apie pas ją atėjusį žmogų jai pakužda kitam iš pažiūros nebylios kortos, atėjusiojo delnas, o daugiausia, žinoma, kalba žmogaus akys.
Ekstrasensiniai sugebėjimai, vizijos, anot Vandos, jai pasireiškė dar vaikystėje. Dvejų metukų susirgusi, gulėdama ligoninėje, ji kojūgalyje mačiusi du baltus ėriukus. Vėliau, gyvendama Viešvilės vaikų namuose, kartu su kitais vaikais leisdama laiką Nemuno pakrantėje pajuto, kad ją kitapus upės kažkas stebi. Atsigręžusi išvydo dangiško grožio mergaitę, panašią į fėją. Galvą spausdavę jai besisukantys ratai. Dingdavę jie tik, kuomet patys užsigeisdavę ją paleisti.
Kortos Vandai įvairius dalykus pradėjo pasakoti dar ankstyvoje paauglystėje. Iš jų Vanda nuspėdavusi savo draugių šokių kavalierius, ir viskas pildydavosi. O rimčiausiai šia veikla ji pradėjo užsiėminėti triumfavusi Lietuvos „Ekstrasensų mūšyje“.
Didžioji dalis ateina NE dėl meilės reikalų
– Vanda, į Kėdainius iš Klaipėdos atvykstate keletą kartų per metus. Jūsų išskėstomis rankomis laukia dvasinį diskomfortą, nerimą dėl savo ateities jaučiantys arba smalsumo vedami žmonės. Ar kaskart tai – tie patys veidai?
– Atrodo, Kėdainiai – miestas nedidelis, tačiau kiekvieną kartą ateina vis kitokie, nematyti, nepažįstami. Kai kurie atvyksta čia iš Jonavos ar Kauno, išgirdę, kad būsiu. Žinoma, daugiausia – iš Kėdainių miesto ir rajono.
– Ar į susitikimus su jumis ateina ir vyrai? O gal buriasi tik moterys? Atrodo, kad seansuose įprastai lankytis turėtų dailiosios lyties atstovės?
– Šiandien tik vienas vyras atėjo. Tačiau ateina tikrai labai daug jaunuolių ir suaugusių vyrų. Ypatingai didmiesčiuose – Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje.
– O dėl kokių priežasčių žmonės pas jus veržiasi dažniausiai? Sužinoti atsakymų į juos neraminančius klausimus? O gal besikamuojantys dėl nelaimingos meilės?
– Galiu pasakyti, kad kenčia daug žmonių. Kažkam blogai versle, kažkam šeimoje, kažkam meilėje. O galbūt atėjęs čia sužinos, kad jau netrukus sutiks savo žmogų ir visos kančios pasibaigs? Vyrai ateina klausti patarimo, kuomet šeimoje labai sunku, jie nori skyrybų, bet bijo žengti šį žingsnį, neturi tam jėgų. Klausia, skirtis jiems ar viskas susitvarkys. Kitas klausia, ar pasistatys namą, trečias – ar parduos saviškį. Visokių gyvenimų ir visokių istorijų yra.
Dėl meilės tikrai neateina daug. Kažkas serga vėžiu ir nori sužinoti įveiksiąs ligą ar nepajėgs. Ieško žmonės pačios įvairiausios informacijos. Kažkas nerimauja dėl vaikų, kažkas – dėl paskolų. Jaunimą kamuoja artėjantys sprendimai – studijuoti Lietuvoje ar svetur. Klausia, ar sėkmingai įstos, ar gerai uždirbs, ar gyvens gimtinėje.
Nuo mirties neišgelbėjo nei motinos, nei sūnaus
– Vanda, yra žmonių, kurie turi neišlavintų pojūčių, sugebėjimų. Pažįstu moterį, kuri sapnuoja pranašingus sapnus, ypatingai tokius, kurie susiję, deja, su mirtimi. Kodėl tai vyksta?
– Visa tai žmogui pasako pasąmonė. Nėra taip, kad tai suvoktum praktiškai. Tiesiog miegi, ir į pasąmonę įeina informacija, kad, tarkime, artimas žmogus netrukus mirs. Pasąmonė rodo, kad jį palaidosi. Aš mačiau, kaip nuo vėžio miršta mano mama, kaip žūva sūnus. Viską mačiau anksčiau. Sapnuose kalbėjausi su jo siela. Po kurio laiko mano sūnus Airijoje iš aukštai nukritęs žuvo.
– Atrodo, susapnavai mirtį artimo žmogaus tai ir pranešk jam – galbūt pavyks išsaugoti, sustabdyti?
– Aš jam visada kartodavau, kad būtų atsargus. Juk mano sūnui ant delno parašyta buvo, kad gyvenimo duoti tik 23 meteliai. O tu, žmogau, prieš mirtį nepašoksi. Tu jos neaplenksi niekada. Ji labai gudri.
Kartą atėjo pas mane viena moteris. Vos ją išvydusi pamačiau, kad po trijų dienų šalia namų turi žūti jos vyras. Perspėjau, kad jis nukris laiptais ir žus vietoje. „Žiūrėk jį, saugok“, – perspėjau. Jau netrukus ji pas mane sugrįžo apsivilkusi juodai. Nutiko taip, kaip sakiau.
Yra ir kita istorija. Mano nuostabi draugė yra kasininkė. Pranešiau jai, kad ateinantį trečiadienį darbe ją ištiks didelės problemos. Perspėjau, kad nežus, liks gyva, tačiau apturės labai daug išgąsčio. Buvo 1991-ieji, sunkūs laikai Lietuvoje jūreiviams, darbdaviai niekaip nepajėgė išmokėti jiems algų.
Žmonės tą trečiadienį, jau nuo ketvirtos valandos ryto laukė prie kasos pasiimti savo algas. Mano draugė sėdėjo kasoje. Ir įėjo ginkluotas vyriškis. Atstatė šautuvą jai į veidą, liepė jam atiduoti visus pinigus, o draugė atsakiusi jam stoti į eilę. Ir, ką jūs manote – tas žmogus iššovė, bet draugė nusisuko, kulta praskriejo jai pro galvą ir atsitrenkė į duris. Durys – kaip laivuose, storos, geležinės – kulka trinktelėjo ir nukrito. O ji siaubingą stresą patyrė, nors perspėta pažadėjo būti atidi.
Bėk nebėgęs – nuo lemties nepasislėpsi
– Bendraujate su įvairiais žmonėmis. Ar daug jų regi vizijas, pranašingus sapnus?
– Mato. Kai kurie naktį regi pranašingus sapnus, kai kurie užsimerkę – vizijas. Tokie žmonės, manau, yra skautai, jie nuo kosmoso, septintojo gyvenimo žmonės. Jiems tai duota. Tai – vadinamoji trečioji akis. Vieni tai pajunta 47-erių, kiti – nuo 60 ar nuo 65 metų. Jiems atsiveria trečioji akis ir jie mato tai, ko nemato kiti. Kitų aura siaura, šie skaitomi realistais. Gerai, kad dabar – ne sovietiniai laikai. Tuo metu, jei ką nors matydavai, netrukus atsidurdavai beprotnamyje. Dabar – kiti laikai, į viską kitaip žiūrima.
– Ar reikėtų apie baisų sapną pranešti žmogui, kurį sapnavai? Ar įmanoma pabėgti nuo mirties? Ar galima pakeisti tą savo likimą, Vanda?
– Niekada nepakeisi. Niekada. Kiekviena sekundė žmogui buvo nulemta, kai jis dar buvo mamos pilve. Jau tada ant tavo bambos yra smulkmeniškai aprašyta pradžia ir pabaiga. Viskas yra užkoduota. KODAS.
Kai man buvo vienuolika, skendau Nemune. Pradžioje kovojau, o paskui... taip saldu paliko. Prisiminiau, mačiau kiekvieną smulkmeną iki tol, kol mamos įsčiose atsidūriau. Apėmė malonus, neišpasakojamas jausmas... Tada pamačiau save, einančią pieva. Tokio, kokios nėra šioj žemėj. Visoje pievoje – balti maži žiedukai. Aplink – medžiai. Ir, žiūriu – iš atbėga vyriškis žilais ilgais plaukais. Linksmas, juokiasi, atbėgdamas mane pasitikti. O aš lekiu į jį.
Ir staiga – stop. Suveikė kažkokia nepaaiškinama jėga. Jis taip, kaip ir buvo į mane atsisukęs, nubėgo atgal, aš – irgi atgalios. Matau – dėmė, atsimerkiu, atsipeikėju, o ten – saulė. Mane atgaivino. Neįsivaizduojate, kaip sunku buvo sugrįžti iš to gėrio į Žemę, o kaip bloga, o kaip psichologiškai sunku ir skausminga. Jeigu tau dar neduota mirti, gyvensi, galbūt būs ištikusi klinikinė mirtis, tačiau nenumirsi.
Tai negi skambinsi žmogui ir sakysi, jog matei sapne jo mirtį? Juk laiko, dienos, valandos sapnas tau nepasufleravo. Pasąmonė tiesiog parodė informaciją.
Buvo ir kitas atvejis. Miegu ir jaučiu, tarsi man galva sproginėtų. Ugnis visur, siaubas, panika, baimė... Žiūriu, stovi dvyniai Amerikoje, skrenda lėktuvas, žmonės klykdami krenta po prekybos centru. Po mėnesio, rugsėjo 11-ąją, Amerikoje įvyko ši nelaimė. Ir kam ką man pasakyti? Skambinti Amerikai?
Dabar galiu klykti visa gerkle, kad prieš daug metų mačiau viziją, kurioje tamsaus gymio žmonės ėjo į pasaulį. Į Vokietiją, Graikiją. Brido vandeniu, su vaikais ant rankų. Mačiau viską, ką vėliau pradėjo rodyti per televiziją. Ir ką man reikėjo daryti? Skambinti Angelai Merkel ir įspėti, kas čia dėsis, juos įsileidus?
Europoje – chaosas, Lietuvoje – badas
– Vanda, ką dar matote, ko mums kol kas nerodo televizija? Kokia ateitis laukia Europos?
– Daug ką. Matau, kad kris bankai. Pabėgėliai visur kels konfliktus, užims Vakarų Europą. Kad ir matau, aš niekuo negaliu padėti. Kas manimi patikėtų? Perskaitę, ką pasakoju, sakys: „Vandai makaulėje negerai.“ O kai atsitinka taip, kaip sakiau – tada jau „Vanda sakė“.
– Kokia situacija bus mūsų šalelėje, Lietuvoje?
– Pas mus bus saugu, tačiau badausime. Bankams kritus, pinigai taps beverčiai. Kad ir turėsime banknotus saujoj, negalėsime už juos nieko nupirkti. Mes, žmonės, niekuo netikim. Gyvenimas bėga įprasta vaga ir kiek. Kol visi privalgę, parduotuvės pilnos, mano pasakojimai niekam nerūpi.
– Kada, Vanda, tai vyks? Po dešimties, dvidešimties metų?
– Gali būti ir po penkerių, nes paskutinis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas yra Donaldas Trumpas. Paskui ten ilgai karaliaus musulmonai.
– Sakote, užims Vakarų Europą? Ar viskas – dėl religijos, dėl to, kad yra musulmonų, kurie kraštutinai išpažįsta islamą?
– Dėl visko, ne vien dėl islamo. Dėl to, kad juos pasaulis skriaudė, sprogdino. O jie – žmonės kerštingi. Nors, kas jų religiją priims, tiems bus geriau. Kas nepriims, jeigu spės pabėgti, gerai, jeigu ne – bus kankinami. Bus žiauru. Daug žmonių žus. Europoje įsiviešpataus komunizmas. Bjaurus pas mus rusų komunizmas buvo, bet ateityje jis bus kur kas bjauresnis. Bus taip sunku ir žiauru, kad net žolės, krūmų šakos raitysis dėl tokio žmonių žiaurumo.
Skeptikų kalbos nejaudina
– Ne kartą akcentavote, kad būrėjais, ekstrasensais mažai kas tiki. Tai – labai kontaversiškai vertinama veikla. Vieni pas jus eina, eilėse laukia, iš kitų miestų važiuoja, tuo metu kiti prie smilkinio pirštą sukioja, apsišaukėliais, šarlatanais vadina, kartais ir dar skambesnių epitetų nepagaili. Ar sudėtinga jūsų veikla? Kritikos strėlės skaudžiai sminga?
– Visi žmonės vieni kitus visaip išvadina. Šlykščiai vadina ir jus, žurnalistus. Tačiau kiekvienam sava duona. Vieniems labai patinkam, kitiems ne. Visiems geras nebūsi. Nei tu, žurnalistė, nei aš, ekstrasensė. Tai ką dabar daryti? Aš gyvenimą suvokiu būtent šitaip. Skirtingai suvokiam visi. Pagal tą suvokimą ir vadovaujamės.
Tačiau tai, ką aš darau, sudėtinga iš kitos pusės. Kai man atnešė dingusios Ievos Strazdauskaitės nuotrauką, mačiau, kaip jai veidą suknežino su kastuvais. Pagalvok pati – ar tau labai gera ir malonu būtų tokius dalykus matyti?
– Ekstrasensai mato ne viską. Žiūrėdami į delną, akis ar Taro kortas vieno ar kito nepasako. Kodėl apie vieną žmogų galite papasakoti daugiau, apie kitą – daug mažiau?
– Kiekvieno energetika skirtinga. Tarkim, ateina pas mane žmogus, piktas ant viso pasaulio. Ir kaip sunku jį suprasti... Arba ateina žmogus su bloga energetika. Su šitokiais labai vargstame. Tik atsisėda priešais – glembame, darosi bloga. Tokiems nepadėsi, jie tik išsiurbia energiją. Yra antipatiškieji ir simpatiškieji.
– Blogos energetikos, vadinasi, blogi žmonės?
– Jie nėra blogi. Tiesa, ankstesniuose gyvenimuose galėjome būti priešais. Gal aš tam žmogui ką blogo padariau, o gal jis man. Jaučiasi sunkumas būnant kartu. Juk pati žinai – vieni žmonės simpatiški, o kiti tau nepatinka. Dėl ko – nesuvoki. Taip yra todėl, kad siela viena kitą atpažįsta, o kūnas – ne.
– Ar ekstrasensas mato savo paties ateitį?
– Ne. Tai draudžiama. Apie savo ateitį sužinome susitikę su kolegomis, pasikalbame, kuris ką mato vienas apie kitą. Dėl nelaimingo gyvenimo kalti patys
– Kaip dažnai galima eiti pas būrėjus, ekstrasensus? Ar dažnas skaitymas iš delno ar akių nepažeis biolauko?
– Vaikšto žmonės kiek tik nori. Kai labai dvasiškai sunku, eina tol, kol pasidaro lengva. Fizinis skausmas nėra toks sunkus, kaip dvasinis. Skauda ką nors, išgėrei analgino ir praėjo. O čia – nepraeina taip lengvai. Žmonės turi viltį ir ateina – jiems pasidaro ramiau. Kas dėl lauko – svarbu, pas ką eini. Jeigu tas žmogus tau simpatiškas, juo pasitiki – tau kaip tik geriau ateiti. Kuomet būrėjas ar ekstrasensas tau pasakoja, tu juo tiki, užsikoduoji, užsiprogramuoji, kad viskas bus gerai. Juk jis sako – „palauk dar šiek tiek, palauk, ir viskas bus labai labai gerai“. Vaikštai, kol atrandi ramybę ir gyveni ramiai toliau.
– Na o užkalbėjimai – tiesa ar realybė? Jeigu yra pikti žmonės, kurie nuolat apkalba, linki paties blogiausio – galiausiai kitam tai ir „prikarksi“?
– Apkalbinėdami, blogo linkėdami tik sau patys duobę kasa tol, kol į ją įkrenta. Viskas jiems bumerangu grįžta. Jeigu žinai, kas tau linki blogo – nueik į bažnyčią, uždek žvakelę ir jam atgal palinkėk laimės ir sveikatos. Pats pastarųjų ir sulauksi taip pasielgęs.
Mes visi šioje Žemėje broliai ir seserys. Gal tu man buvai sesuo ar dukra praėjusiame gyvenime, o šiame tu jau esi kitur. Bet visų kraujas raudonas, visi esam tie patys, ir niekada neturėtume daryti kitam to, ko nenorėtume, kad mums darytų. Viskas sugrįžta atgal, tikrai. Tegu už dešimt, penkiolikos metų – bet tikrai sugrįžta. Apie prakeiksmus kalbant, Lietuvoje jų niekas negali atlikti. Tai – labai sudėtingas dalykas, įmanomas tik Rusijos gilumose, Ukrainoje, galbūt Baltarusijoje, Kinijoje, kur tai – senoviniai ritualai, tai atliekama iš kartos į kartą. Be to, norint prakeikti, žmogus turi būti šalia. Per atstumą to nepadarysi. Tad jeigu kada nors kažkas sakys, kad esate prakeiktas, paprašys 600 eurų už tai, kad neva tą prakeiksmą nuimtų – netikėkite. Jeigu gyvenime nesiseka, tam yra kitos priežastys. Tik jokiu būdu ne prakeiksmas.
– Yra žmonių, kuriems visą gyvenimą nesiseka. Rodos, kad kas uždėjo kryžių nešti sunkų nuo pirmosios dienos šiame pasaulyje. Tarkime, mama praranda visus tris vaikus. Sakote, tai – ne prakeiksmas. Tada kodėl taip yra?
– Taip yra dėl to, kad praeitame gyvenime žmogus pridarė daug blogo. Sunku pasakyti čia ir dabar, tačiau kai žmonės miršta, jie prisimena viską ir supranta, už ką jam buvo lemtas toks sunkus gyvenimas. Yra trylika žmogaus gyvenimų, skaistyklos ratai, kur užgimstame šunimis, katėmis ir žolėm. Šie ratai labai greitai apsisuka. Kada į pasaulį ateini žmogumi, ateini į mokslą. Turi mokytis. Jeigu šiame gyvenime nesiseka šeiminis gyvenimas, vadinasi, per praeitus gyvenimus kažko šeimoje privirei, kažką įžeidinėjai, skaudinai savo vyrą ar vaikus.
Jeigu žmogui nesiseka – jis pats kaltas dėl to, kaip elgėsi praeituose gyvenimuose. Siela nemėgsta būti plika, stengiasi kuo greičiau gauti kūną. Gauni, gyveni ir nugyveni tuos metus, kiek tau yra skirta. Aštuoniasdešimt žmogaus metų – tai tik šešiolika sekundžių. Mes kitur būnam daug ilgiau, nei kad čia, Žemėje. Minutės, sekundės – tai tik iliuzija.
Pasisuko ratas – ir gimsti. Jeigu tu savižudis, gimsti iš naujo greitai ir gyveni baisiomis sąlygomis. Jeigu dvasiškai gyvenime buvai geras, gausi kitą, gerą kūną. Blogiečiai, žmogžudžiai kenčia labai smarkiai. Taip pasielgęs gali gimti medžiu. Kiek jis gyvena? Ilgai. Ir jo gyvenimas ne itin geras. Kam patiktų šimtus metų stovėti vienoje vietoje, kur plaka liūtys, laužo vėjai, galbūt tranko žaibai, baugina griaustinis. Bloga darydamas žmogus nesuvokia, kokį siaubą patirs, kokia gėda ir kančios jam bus vėliau.
