Pirmąjį stebuklingą darbą Alani atliko dar būdama motinos įsčiose – 28-ąją nėštumo savaitę. Tuomet ji išgydė vėžiu sergančią moterį. Tai mergaitė žino iš pasakojimų.
Ligonė, prisilietusi prie Alani nėščios motinos pilvo, esą paniro į transą, o išėjusi iš šios būsenos jau neturėjo metastazių.
Antras Alani stebuklas, apie kurį ji irgi žino tik iš pasakojimų, įvyko, kai jai buvo 51 diena. Tuomet ji esą išgelbėjo jauną moterį, kurios žarnyne pūpsojo greipfruto dydžio auglys, – jis staiga dingo.
Dabar jau 12-metė Alani gali papasakoti kone apie kiekvieną iš 6360 stebuklingų žmonių pagijimų. Ir dabar gali prisidėti dar 100.
„Tikriausiai 200“, – patikslino Alani tėvas žvelgdamas į susirinkusiuosius.
„Veikiau 100“, – pataisė Alani.
Drėgmės persmelktas karštas vakaras San Gonsalo (Brazilija) miesto, esančio 30 kilometrų nuo Rio de Žaneiro, neturtingųjų Itaūnos kvartale.
Šiam masiniam gydymo seansui Alani tėvas pastorius Adauto Santosas išsinuomojo vienos mokyklos gimnastikos salę.
Jis, savo religinį judėjimą vadinantis „Tarptautinė misija – stebuklas“, plakatuose reklamuojasi gydantis AIDS, vėžį, Zikos viruso sukeltą infekciją, visas kitas vargingojo Brazilijos sluoksnio negandas.
Tarp viltį atgavusių pacientų – Elena, mirti pasmerkta moteris, kurios kūne jau penkeri metai tūno piktybiniai augliai. Čia ir vieniša motina Diumelia, iš kurios cukraligė jau pasiglemžė kairę koją, ir 16-metis Matheusas, prieš penkerius metus netekęs regėjimo.
Visiems šiems žmonėms, neturintiems sveikatos draudimo, Alani yra paskutinė viltis.
„Esu Dievo instrumentas“, – taip apie save sakė Alani. Jos tėvas buvo konkretesnis: jis pavadino savo dukterį jaunuoju Jėzumi Kristumi, kuris gydė ir sergančiuosius raupais.
„Biblijoje rašoma, kad jei tikite, jūsų troškimai išsipildys“, – sakė pastorius. Ar ir jis turi tokių pat išskirtinių gebėjimų?
„Esu ir aš išgydęs. Bet mano duktė pažengė toliau, ji pradėjo anksti. Mažoji misionierė jau surengė masinį 4 tūkstančių žmonių gydymo seansą Brazilijos sostinėje Brazilijoje“, – išdidžiai aiškino Alani tėvas.
Jis apie savo dukterį kalbėjo tik trečiuoju asmeniu – mažoji misionierė.
Aklojo Matheuso kelionė į stebuklingo gydymo seansą San Gonsale užtruko tris dienas.
Vienas nusileido nuo stačios lūšnyno kalvos, įveikė šiukšlių kalnus ir išmuštas duobes – ne toks jau lengvas kelias regėjimą praradusiam žmogui.
Gydytojas pasakė, kad po persirgto meningito Matheusas niekuomet nebegalės matyti. Bet vaikinas nenori su tuo susitaikyti: jis trokšta matyti savo dievinamo futbolo klubo įvarčius ir standžias merginų krūtis.
Vaikinas keturis mėnesius stengėsi įkalbėti motiną, kad ji išleistų į gydymo seansą su mažąja misioniere Alani.
„Aš neturiu pinigų kelionei“, – pareiškė keturių vaikų motina.
„Pats sumokėsiu. Aš viskuo pasirūpinsiu“, – pažadėjo Matheusas. „Pernelyg toli“, – prieštaravo jo motina.
„Eisiu pėsčiomis kad ir dvi savaites“, – nenusileido Matheusas.
„Nueik į mūsų katalikų bažnyčią“, – bandė perkalbėti motina. „Bet ji negydo“, – nenusileido Matheusas.
Jis, kaip ir kiti pacientai, iš visų pusių tik ir girdėjo apie „angelą iš Rio“, „Viešpaties mokinę“.
Į San Gonsalo mokyklos gimnastikos salės sceną įžengė kostiumą vilkintis, kaklaraištį pasirišęs Alani tėvas. Vienu metu jis dirbo automobilių pardavėju, po to, atradęs kelią pas Dievą, tapo stebuklingos bažnyčios pastoriumi ir savo dukters vadybininku.
Šiems žmonėms, kurie atvyko susitikti su stebukladare Alani, jis prisiekinėjo, kad duktė pagydys be operacijos: reikia jai tik prisiliesti prie sergančiojo, ir ligų nebeliks.
Pagriebęs mikrofoną pastorius pažvelgė į susirinkusiuosius ir paklausė, kam Dievo vardu reikia antgamtinės pagalbos. Rankas pakėlė dešimtys.
Alani tėvas elgiasi kaip televizijos šou vedėjas. Jis geranoriškai ranka apglėbia kiekvieną pacientą ir pateikia tuos pačius klausimus.
„Elena, tu sergi vėžiu? Ir gydytojai sako, kad reikia operacijos, bet neturi pinigų?“ – paklausė pastorius.
„Ne“, – prisipažino moteris.
„Misioniere, imkitės darbo“, – pakiliai, lyg būtų cirko direktorius, ištarė A.Santosas.
Tada į sceną įžengė juoda suknele vilkinti Alani juodais palaidais plaukais. Po mergaitės akimis matyti tamsūs ratilai – tai esą daugybės gydomųjų seansų, atvertimo į kitą tikėjimą pasekmė.
Iš magnetofono sklindanti muzika tampa dramatiškesnė, tarsi iš filmo „Titanikas“. Tai – ženklas šventajai dvasiai, kuri srovena po gimnastikos salę.
Alani prieina prie ligonių, kiekvienam uždeda ranką ant galvos, po to ant tos vietos, kur yra nesveikas organas, – kepenų, širdies, o Matheusui – ant akių.
Visiems jiems mergaitė pašnabždėjo į veidą, kad tuoj ims reikštis Jėzaus galia. Susirinkusiesiems už nugaros stovintys tvirto sudėjimo Alani asistentai pasirengę suteikti jiems pagalbą, kai jie pasvirs atgal ir nugrims į transą.
„Aleliuja. Dievas yra čia. Alani – didi“, – šaukė į durininkus panašūs asistentai. Alani pati baugiai žvelgė į šią dramą – rankomis gniaužė suknelės kraštą. Akimirką scenoje stovėjo tik 12-metė mergaitė.
Po kelių minučių pacientai pažadinami iš miego. „Ką jaučiate?“ – paklausė pastorius A.Santosas.
„Pajutau kažkokį mano kūnu perbėgusį karštį“, – sakė Elena.
„O auglys? Ar manai, kad esi pasveikusi?“ – paklausė Alani tėvas.
„Nežinau, bet turiu vilties“, – sakė ji.
„Kas tave išgydė?“ – toliau klausinėjo pastorius. „Jėzus“, – atsakė moteris.
Susirinkusieji džiūgavo. Aklasis Matheusas stengėsi žiūrėti, bet, kaip ir anksčiau, visur regėjo tik tamsą.
„Privalai tvirtai tikėti. Pakviesk kitus žmones ateiti į bažnyčią, – pamokė jį pastorius ir pridūrė: – Iš valstybės savo veiklai negauname jokios pagalbos. Jei turite pinigėlių, duokite.“
Religijos požiūriu Brazilija – neribotų galimybių šalis.
Iš Europos atėjo katalikybė, iš džiunglių – su gamta neatsiejamos religijos, iš Afrikos – baltoji ir juodoji magija, iš JAV – evangelikų misionieriai. Taip sambos, muilo operų ir grožio karalienių šalyje įvykus skirtingų religijų susiliejimui susidarė savotiškas tikėjimo lydinys.
Laisvoji bažnyčia, kuriai atstovauja Alani, pranoko Katalikų bažnyčią. Didžiausioje katalikiškoje pasaulio šalyje katalikybę išpažįsta tik maždaug pusė gyventojų.
Dauguma pasirinko didžiausią evangelikų judėjimą „Assembleia de Deus“. Jo mokymo esmė – Dievas gali parodyti savo galią kiekvienam žmogui ne tik per pastorius. „Assembleia de Deus“ pasisako už religijos demokratizavimą.
Išties, jei tinklaraštininkai laikomi žurnalistais, o „YouTube“ vartotojai – nuomonių ugdytojais, kodėl lankantys bažnyčias negali būti pranašais?
Tad žinią „Mylėk savo artimą“ keičia „Mes visi esame superdidvyriai“.
Po gydymo seanso žurnalistus pastorius A.Santosas pakvietė pokalbio į savo biurą. Sienos nukabinėtos jo buvusių stebuklingų darbų plakatais.
Jis turi pacientų Italijoje, Gruzijoje, Japonijoje, sulaukia žiniasklaidos paklausimų iš viso pasaulio.
„Pirmiausia išsiaiškinsiu, kas jūs“, – su grėsminga gaidele balse pareiškė pastorius.
Iš bendravimo su europiečiais jis sukaupęs blogą patirtį: Senojo žemyno gyventojai – kritiškų pažiūrų žmonės.
A.Santosas prisipažino, kad turi problemų ir su Brazilijos darbo ministerija, nes ji jo dukters Alani veiklą laiko vaikų darbu.
Šio kaltinimo A.Santosas ginasi sakydamas, kad jų seansai vyksta tik kartą per savaitę, o trečiadieniais ji tik pranašauja žmonėms ateitį.
Ne tik A.Santosas gyvena iš savo dukters Alani darbo, bet ir jo bažnyčia.
Jis atrado nišą perkaitusioje visokio plauko pranašų ir užkalbėtojų rinkoje. Kai lankytojai pasiskundė, kad pastorius A.Santosas savo mažą vaiką išnaudoja pelno tikslais, jis kelis mėnesius nesirodė kartu su Alani.
„Bet ji verkė, susirgo, nebevalgė, kol vėl galėjo gydyti. Tai – jos dieviškasis pašaukimas. Negalime slėpti jos nuo žmonių“, – tikino A.Santosas.
Ar apie tai galima pasikalbėti su Alani? „Netrukus misionierė bus pasiruošusi pokalbiui“, – pranešė jis tokiu oficialiu tonu, lyg būtų kalbama apie audienciją pas popiežių Pranciškų.
Po šešių mėnesių žurnalistai susitiko su Matheusu ir jo motina Cida jų favelos – lūšnynų kvartalo – papėdėje. Vaikinas – vis dar aklas.
„Alani sakė, kad privalau tvirtai tikėti, bet juk aš tikiu“, – nusivylusiu balsu sakė Matheusas.
„Jis taip tiki Alani! Jis kasdien meldžiasi“, – pridūrė jo motina, bet ji neturi nei pinigų, nei laiko palydėti sūnaus į kitą susitikimą su Alani.
Matheuso gyvenimas – Brazilijos krizės atspindys: mokytojams skiriama mažai pinigų ir dėl to nutrūko jo mokslas.
Kadangi Brazilija atsidūrė prie bankroto ribos, trūksta pinigų Matheusui gydyti. Valstybė labai padidino autobusų bilietų kainas, ir tokie vargšai kaip jis nebegali keliauti.
Tad nieko nuostabaus, kad gyvendami tokiu laiku žmonės kreipiasi į stebuklingą pagijimą žadančius asmenis, šarlatanus ir demagogus.
„Ar nežinai kokio nors kito stebukladario? Išbandysiu viską“, – su juo susitikusių žurnalistų paklausė Matheusas ir jo balse aiškiai buvo girdėti nuoskauda.
Brazilijoje yra ne vienas tūkstantis vaikų pamokslautojų. Maria de Graca Silva (13 m.) iš San Paulo, Matheusas Moraesas iš Rio de Žaneiro lūšnynų kvartalo.
Jų istorijos dažnai yra graudžios. Jie kilę iš žemų socialinių sluoksnių, surado gyvenimo prasmę ir nori kitus atversti į savo tikėjimą. Ir jų pamaldos panašios: be perstojo šneka, rėkia, verkia, žada, šoka, pamokslauja.
Danielis Pentecoste iš Kuritibos – antroji Brazilijos žvaigždė po Alani. Palyginti su ja, savo karjerą dabar jau 15-metis vaikinas pradėjo būdamas keturmetis.
„Pradėjau pamokslauti net nemokėdamas skaityti“, – neslėpė Danielis. Jo tėvas atsisakė verslo, kad galėtų su sūnumi pamokslininku keliauti po visą šalį.
„24 valandas tarnaujame Dievui“, – tikino D.Pentecoste tėvas.
Brazilijos gilumoje esančio nedidelio Injumos miesto bažnyčioje Danielio laukė 250 žmonių. Vaikinas nepraleido progos pasigirti kartą sakęs pamokslą 60 tūkstančių žmonių.
Kaip pranašas pristatytas D.Pentecoste kalbėjo tarsi Amerikos pamokslininkas per televiziją. Jis laimino, glėbesčiavosi, šaukė, vaikščiojo tarp suolų, gniaužė kumštį.
Kadangi Danielis nepriklauso jokiai bažnyčiai, jo šeima gyvena iš pajamų, gaunamų iš kompaktinių diskų ir vaizdo įrašų pardavimo.
„Norėtume turėti savo televizijos kanalą. Bet Danieliui reikia skubėti. Jam jau 15 metų ir jis praranda savo prekės ženklą – vaikiškumą“, – aiškino tėvas.
Išvaizdų juodaplaukį pranašą D.Pentecoste po pamaldų apsupo kikenančių mergaičių būrys. „Meldžiuosi už jus, – sakė Danielis. – Už jūsų skaistybę.“
Po dviejų mėnesių žurnalistai vėl apsilankė pastoriaus A.Santoso gydymo seansuose. Ir jie buvo sukurpti pagal tą patį principą, tik dar absurdiškesni.
„Ar čia esama vėžio? Išmeskite akinius. Jums jų nebereikia“, – šaukė A.Santosas, lyg būtų turgavietės prekybininkas.
Tada užtikrino: „Visus, kurie tiki Dievą, aplenks vėžys ir Zikos virusas.“
Jo duktė Alani atrodė dar labiau pavargusi.
Ji gyvena labai intelektualios mergaitės gyvenimą: privati mokykla, anglų kalbos kursai, sportas. Po to – pranašės darbas, radijo šou, gydymas internetu per „Skype“ programą.
Kodėl stebukladare buvo pasirinkta būtent ji?
– Nežinau. Tai – ne mano pasirinkimas, o valia iš aukščiau.
– Ar save, kaip ir tėvas, laikai Jėzaus įpėdine?
Alani delsė atsakyti. Į pagalbą atskubėjo tėvas: „Net Jėzus yra sakęs: „Jūs darysite dar didesnius darbus nei aš.“
Nė vienas pacientas, kurį gydė Alani, nepasveiko. Elena mirė, o Matheusas vis dar aklas.
„Jis privalo tik tikėti. Tam reikia laiko. Yra staigus ir laipsniškas pagijimas“, – aiškino Alani.
O ką ji veiks toliau? Ko sieks?
„Noriu tapti gydytoja“, – neslėpė stebuklingą pagijimą žadanti brazilė.
Parengė Ona Kacėnaitė
