Nuspręsta. Šiemet Kalėdų nebus!
Nereikės maltis automobilių spūstyse, tempti ant pečių dvimetrinės eglės, ant balkono tupdyti metrinio Kalėdų Senio, namus vynioti 25 metrų girliandomis (vis tiek kaimyno bus ilgesnė), išsiųsti kokius 30 atvirukų, dovanoms išleisti kokius 300 eurų, pačiai gauti dovanų, kuriomis pasidžiaugsi tik vieną kartą – kol jas išvyniosi.
Nusiperku kelialapį ir maunu į Majamį! Užverčiu knygą ir atsidūstu. Bet tai ne mano sprendimas, o rašytojo Johno Grishamo herojaus, kuris taip drąsiai pradėjo, bet blogai baigė.
Nei Kūčių, nei Kalėdų išvengti neįmanoma! Jos privalo įvykti, nes turime tėvus, kurie grūmoja: „Vaikai, visi – pas mus!“ Močiutes, kurios grasina: „Visi – pas mane! Kitąmet jau būsiu mirusi.“ Anūkus, kurie įspėja, kad Kalėdų Seniui davė būtent jūsų adresą, ir laukia naujo telefono.
Taigi šventės bus, o mes visi tapsime kalėdinės spartakiados čempionais – kuo greičiau, vikriau, daugiau!
Jau prieš mėnesį mus ima vyti nerimas – nespėsime nupirkti dovanų, žąsies ir kumpio, o jei spėsime, tai žąsis pridegs, o kumpis neiškeps.
Šokame kadrilį po prekybos centrus, griebdami kas pakliuvo, – ką ten į kainą žiūrėsime! Plūkiamės virtuvėje porą dienų, nes: „Jėzau, o jei pritrūks?“
O Kūčių vakarą ar Kalėdų dieną, apsikrovę paketais, lakstome kaip vištos be galvos pas mamas, tėvus, tetas, močiutes ir pusseseres, per tą skubėjimą net pamiršę – tas kūdikėlis Jėzus gimė ar mirė.
Visur gauname, dovanojame, valgome, išgeriame, šiek tiek bendraujame ir mirtinai nusivarę kaip kalėdinio maratono bėgikai grįžtame namo.
Ačiū Dievui, ryt į darbą. Pagaliau pailsėsime!
Per šventes mes taip užsisukame, kad patys jau nebesugebame sustabdyti visus metus laukiamos šventės akimirkos, suvokti jos didybės, reikšmės mūsų gyvenime, savo ryšio su visata, praeitimi ir ateitimi.
– Kūčios ir Kalėdos būtų geras laikas apie tai pamąstyti. Gal patartumėte, kaip surasti tą stebuklingą raktelį, galintį atverti duris į šventę? – paklausiau bioenergetikos, vibracinės medicinos atstovės Genutės Česnulevičienės – moters, kuriai turbūt jau trečdalis Lietuvos gyventojų yra patikėję savo sveikatos, asmeninio gyvenimo paslaptis ir prašę pagalbos.
– Kiekvienas jūsų turite patys kurti sau tokią šventę, kokią jums nurodo nuojauta. Tik klausykitės jos ir nieko nedarykite per jėgą, per prievartą ar todėl, kad taip reikia.
– Gal duotumėte paprastą patarimą – kaip nusiplūkusiems jauniems žmonėms spėti aplankyti tėvus, senelius, gimines per vieną vakarą, nes visi laukia nukrovę stalus?
– Toks išsibarstymas per šventę neleidžia susikaupti. Lakstyti galima tik antrą Kalėdų dieną. Turime ramiai pabendrauti nežiūrėdami į laikrodį.
Šeimos turėtų susitarti – vienais metais valgome Kūčių vakarienę pas vienus, švenčiame Kalėdas pas kitus.
Niekas neįsižeis, jei bus nustatytos taisyklės. Idealiausia, jei visi artimieji būtų kartu, bet ne visi turi vietos.
– Namus ir eglutes puošiame jau keletą savaičių prieš Kalėdas. Ar teisingai darome?
– Namus puoškite, bet eglutę reikia puošti tik Kūčių rytą. Jei eglutę puošiate anksti, tai darote dėl savęs. Bet viskas juk gimsta per Kalėdas? Komercija iškreipė tikrąją Kalėdų prasmę. Jei ją suvokiame ar norime suvokti, viskas turi vykti savu laiku.
– Visi žinome, kad ant Kūčių stalo turi būti 12 patiekalų, nors nebeprisimename kodėl, ir šventė virsta tik jų valgymu. Mes jau nebetikime burtais, bet gal yra tokių apeigų, ritualų, kurie įprasmintų šventę?
– Jų turėtų būti. Kūčių vakarą ypač svarbi yra padėka. Už stalo galo susėda šeimininkai. Mūsų šeimoje paprastai vyras pasako: „Dėkojame Viešpačiui už gerovę, kurią mes šiandien gavome.“ Ir aukoja savo norą: „Neduok Dieve blogiau, bet tegu būna geriau.“
– O jei žmonės netikintys?
– Bet jūs tikite visatos protu, tuo, kaip suprantate gamtą, pasaulį? To užtenka.
Aš aukoju savo norą: „Viešpatie, duok sveikatos, tiek dvasinės, tiek fizinės.“ Tada visi artimieji sugalvoja po savo padėką bei norą. Ir tuos norus užgeriame trimis gurkšniais vandens – tas skaičius taip pat svarbus.
– Paplotėlio laužymas yra neatskiriama Kūčių vakarienės dalis visose šeimose. Kokia to prasmė?
– Mano šeimoje mes visi atsilaužiame iš vieno paplotėlio, kiti padėti ant stalo, kas nori, pasiima dar. Tai yra artimųjų bendrystės sustiprinimas.
Pagal kvantinę fiziką mes suformuojame minties energiją.
– O kas yra svarbu susėdus prie Kalėdų stalo? Dažnai šiuolaikiniam žmogui tik svarbu kaip nors įveikti kumpį ar žąsį.
– Kalėdų stalas privalo būti gausus. Tik nepamirškite, kad per Kalėdas nebegalima gaminti, tik pašildyti.
Bet per Kalėdas svarbiausia yra ne maistas, o svajonė. Juk mes pamirštame svajoti, pamirštame vaikus paskatinti svajoti, tikėti, ką jie gali pasiekti.
Uždarome svajonėms kelią nuolat drausdami: nedrįsk, negalima, nesąmonė! Svajokime – kada nors tai ateis į mūsų gyvenimą.
– Bet per Kalėdas pasvajojusi nebūtinai kitąmet išlošiu aukso puodą ar ištekėsiu už premjero?
– Bet šiandien pasvajojęs jūsų anūkas gal kada nors taps premjeru. Svajonės būtinai pildosi, tik gal kita forma.
– Pamokykite, kaip mes turėtume išreikšti tas svajones.
– Mūsų šeima prie Kūčių stalo sėda parėjusi iš bažnyčios ir sulaukia 24 valandos. Jei ne – galite tai atlikti susėdę prie kalėdinių pusryčių, parėję iš bažnyčios.
Be valgių, vėl ant stalo stovi taurės su vandeniu. Į jas įlašiname po 3 lašus tikro, ne spirituoto, vyno, vaikams – po vieną lašą. Gurkštelime, taip įtvirtindami savo svajones.
– Čia tai bent, kodėl?
– Informaciniame lauke vynas – Kristaus kraujas, jis yra ir ant altoriaus bažnyčioje. Vyno lašai – tai žemės kraujas, tarsi sąsaja tarp žemiškos ir dangiškos struktūros.
Ir kad ir kaip tik būtų keista, pildosi tai, ką žmogus suformulavo savo ateičiai. Mat dažniausiai mes savimi nepasitikime, abejojame, o tai reiškia, kad mintimis mes ir pritraukiame nesėkmes.
Jei žmogus ko nors siekia agresyviai, eina per kitų žmonių galvas, jis pažeidžia tų žmonių struktūrą ir tokių svajonių išsipildymas ateina daug vėliau.
Bet jei tu paleidi savo svajonę, tau atpildas ateina greičiau. Mes privalome tikėti ateitimi, bet ne gyventi praeitimi, tikėti tuo, ką darome, ir padarysime.
– Mirusiam šeimos nariui turi būti ant šventinio stalo padėta lėkštė?
– Aš visada padedu lėkštelę su paplotėliais, kai nurenku Kūčių stalą. Į papuoštą lėkštę įdedu po gabaliuką 12 patiekalų, viduryje žvakę. Palieku iki ryto. Tiems, kurie gal ateis naktį.
Tačiau per šias šventes privalome nepamiršti ir gyvųjų. Jei kaimynystėje yra vienišas žmogus, būtinai pasikvieskite prie savo stalo. Likti vienam negerai.
– Koks mūsų santykis per šventes turėtų būti su bažnyčia? Vieni grūdasi minioje todėl, kad liepia mama. Kiti – kad labai tiki. Valstybės vyrai ir moterys sėdi pirmuose klauptuose, kad parodytų televizija. O jei nenueisiu į bažnyčią, nes netikiu?
– Jei jūsų netraukia į bažnyčią, sėskite prie stalo ir be to. Į Dievą, į visatos protą viskas eina per širdį, o ne per prievolę. Bažnyčia yra tik ta erdvė, kurioje mes susikaupiame.
Jei netikite – su melu, netikėjimu, tik dėl akių neikite. Eidami tik sau pakenksite. Nuo tiesos, kuri yra jūsų informaciniame lauke, nepabėgsite. Mes kiekvienas bažnyčią galime pasistatyti savyje.
– Tas Kristaus gimimas iš nekalto prasidėjimo moderniam šiuolaikiniam žmogui yra neįveikiama paslaptis. Kaip ir vaikams Kalėdų Senio dovanų atsiradimas po egle ar per kaminą. Bet gal Kalėdos ir privalo būti pilnos paslapčių?
– Visai teisingai. Ir vaikams dovanos turi būti taip padėtos, kad jie patys jas rastų. Aš kepu mažas duoneles, į kurias įdedu paslaptį.
Kalėdų rytą prie stalo šeimos nariai perlaužia ir randa – kas dovanėlę, kas palinkėjimą. Tegu prie stalo būna daug žaidimų ir džiaugsmo.
Ypač antrą Kalėdų dieną reikia kitiems suteikti džiaugsmo. Net svetimiems. Aš visus metus renku smulkmenas, kad galėčiau jas išdalinti.
Gatvėje sutiktam žmogui padovanoti saldainį, pasakyti gerą žodį. Kai duosi kitiems, gausi ir pats.
Prieš Kūčias, kai sutvarkau namus, išplaunu ir laiptinę sakydama: „Visas blogis su vandenėliu tegu nueina į žemę, o žemė paverčia gėriu.“
– O kaip jūs žiūrite į kalėdinius labdaros koncertus, labdaros rinkimą?
– Manau, kad kartais yra persistengiama. Pažiūrėkite, kiek visko vaikai turi globos namuose. Kai per daug, vaikai neišmoksta stengtis, nes išmokyti tik gauti.
Aš padedu anonimiškai. Kai matau, jog pagalbos tikrai reikia, nusiunčiu pinigų. Geriausia padėti konkrečiam žmogui.
– Kai kas sako, kad Naujieji metai – jokia čia šventė. Ar ji turi reikšmę mūsų gyvenime?
– Man tai – didelė šventė, tie 12 dūžių yra veiksmingi. Metų virsmas – tai laikas save perprogramuoti.
Nereikia sakyti, kad mes pasenome metais. Taip jūs uždarote duris svajonei, tikrai save sendinate. Naujieji metai – tai naujų darbų pradžia, naujas kelias.
Mes savo namuose turime senovišką apeigą. Visur pabarstau smulkių monetų, jas surenku prieš vidurnaktį ir išmetu į gatvę sakydama: „Tam, kam reikia, pasilenkite ir paimkite, tegul jums tai ateina į gera. Tegu geras grįžta geru taip, kaip man lemta.“
Ir turėčiau vieną patarimą – jei gatvėje radote pinigų, nesilenkite jų paimti. Tegu pasilenkia tie, kuriems trūksta, kurie neturi duonai. Jiems galima.
Jums visa tai atrodo magija? Reikia atminti, kad mes gimstame tam, kad mirtume. Bet gyventi turime žaisdami.
