A.Raugienė juokavo, kad išėjus į pensiją Kriaunų raganos pravardė prie jos jau prilipo kaip vantos lapas.
Pasitikusi vienkiemyje ji pakvietė mus į neseniai pastatytą nedidelį namą, tapusį jos prieglobsčiu. A.Raugienė dar turi jėgų pati pasiskaldyti malkų. Namelyje nėra šalta, todėl čia leidžia ir žiemas.
„Rašyti galiu, apeiti namą galiu, kai netingiu, galiu ir valgyti pasidaryti. Ar man mažai?“ – svarstė garbaus amžiaus pašnekovė.
Išsikėlusi iš Kriaunų Algimanta džiaugėsi, kad niekam netrukdo ir gali būti nepriklausoma.
Jai nebūtina gyventi kartu su dukters šeima, kurios namas stovi netoliese. Tik labai gaila savo neįgalaus anūko.
„Jis labai protingas, bet ant savo kojų dar nė karto nestovėjo. Didelė bėda, nes juda tik elektriniu vežimėliu. Namie jam reikia daug erdvės, todėl aš negalėjau keltis gyventi į tą patį namą, kur apsistojusi mano dukters šeima“, – kalbėjo moteris.
Nedideliame A.Raugienės kambaryje vos telpa lova, stalas, kelios kėdės, šaldytuvas. Čia pat moteris priima ir žmones, kurie nori sužinoti savo likimą.
Prieškambaryje moteris saugo daugiau nei 200 raganų. Mėgusi megzti ir tapyti buvusi muziejininkė nežino, koks likimas laukia jos kolekcijos.
Visos raganos sukištos į maišus, nėra kam jų padovanoti, o A.Raugienės nutapyti paveikslai saugomi dėžėse. Pensininkė tikino, jog tai – didžiausias jos turtas, nors kai kam gali atrodyti, kad nieko vertas.
„Gyvenu liūdnai, čia nėra daug šviesos, kad galėčiau tapyti“, – prisipažino A.Raugienė.
Tačiau moteris nėra užmiršta, ją dažnai lanko žmonės, kuriems reikia pagalbos. Sunkios ligos, nelaimės, be žinios dingę artimieji, neaiški ateitis – atvykėliai nori išgirsti patarimų įvairiais klausimais.
„Tekėti ar netekėti, išsiskirti ar ne, imti paskolą ar ne, vykti į užsienį ar ne, gyventi kartu ar atskirai – aš viską pasakau“, – prisipažino pašnekovė.
Kas ji – aiškiaregė ar apsišaukėlė? Neretai Algimantos pranašytė išsipildo.
Prieš išvykdamas dirbti į Latviją neseniai pas A.Raugienę apsilankė vienas trisdešimtmetis vyras. Iš kortų paaiškėjo, kad jo žmona – neištikima, o jam reikia išvykti.
„Jis manęs klausia, ką daryti, o akys pilnos ašaros. Man pasidarė jo gaila, todėl turėjau melstis ne tik už save, bet ir už jį“, – prisimena A.Raugienė.
Tąsyk moteris davė vieną patarimą ir pasakė, kad jei paklausys, jo gyvenimas pasitaisys.
A.Raugienę susiranda ir žmonės, kurių turtas įkeistas, smaugia skolos.
Ji padeda ir sveikatą praradusiems ligoniams. Kartą į Daržupį atvyko jauna moteris, vyras ją į A.Raugienės kambarį atnešė ant rankų.
Kai skaudama vieta moteriai nuo aiškiaregės delnų ėmė šilti, ji žinojo, kad viskas bus gerai. Po kelių mėnesių nepažįstamoji vėl atvyko pas savo geradarę, šįkart ji ėjo nešlubuodama.
A.Raugienė neatsisako padėti ir tada, kai artimieji ieško dingusių savo šeimos narių, kai nepavyksta rasti skenduolio.
Sykį prašydamas pagalbos ją susirado net vienas meras. Paskambinęs telefonu jis kreipėsi į Kriaunų raganą vardu: „Algimanta, būk gera, padėk mums surasti skenduolį.“
Kai A.Raugienė tai išgirdo, pajuto šiurpą, bėgantį per nugarą. Neseniai buvo stipri audra, tuo metu du jauni žvejai plaukė per ežerą, vienas jų išsigelbėjo, o kitas dingo.
Moteris nesutriko, nes suprato, kad galės paaiškinti, kur tas skenduolis: „Jis užsikabino už dviejų kelmų netoli kranto, ten jūsų žmonės ir ras jį, galėsite pasiimti ir palaidoti.“
Yra ir tokių žmonių, kurie pyksta ant Algimantos. Moteris nemėgsta užantyje slepiančių pyktį. Ji mano, kad pykčio priežastis gali būti pavydas.
„Ko čia pavydėti – mano irštvos? Mylėti – ne nuodėmė, nekęsti yra nuodėmė. Tos raganos, kurios kalba televizijos laidose, yra ne tik žinomos, bet ir turtingos, o aš apie save negalėčiau taip pasakyti“, – kalbėjo A.Raugienė.
Tik masyvus žiedas, su kuriuo Algimanta nesiskiria dieną naktį, išduoda jos domėjimąsi sunkiai paaiškinamais reiškiniais.
Žiedas su oniksu, kurį apraizgiusios keturios kobros, – vienos draugės dovana.
Tačiau iš keturių kobrų liko tik viena – kitos nulūžo.
Dukart ištekėjusi Algimanta vienu metu yra našlė ir gyvanašlė. Jos pirmoji santuoka nebuvo laiminga.
„Mano vyras buvo labai gražus, negėrė, bet jį labai mylėjo moterys, todėl išsiskyrėme. Jis dar gyvas, bet mes nesusitinkame“, – neslėpė moteris.
Bandymas antrąkart sukurti šeimą A.Raugienei taip pat nebuvo sėkmingas. Jos vyras Algimantas tarnavo sovietų kariuomenėje ir pateko į povandeninį laivą, buvo paveiktas radiacijos.
Tuo metu radiacijos poveikį jauni vyrai slopino degtine. Kai Algimantas išlipdavo iš laivo į krantą, negalėdavo vaikščioti tiesiai net būdamas blaivus.
Algimantas jau seniai miręs, bet prisiminimai apie jį našlę mažai guodžia.
Pensininkė nesigyrė, kodėl ją susiranda žmonės. Ji tikino, kad nepatogu sakyti, bet kartais jos patarimas būna geresnis nei gydytojo.
Moteris nuo mažų dienų pajuto, kad turi galių padėti kitiems. Ji mano, kad šį gebėjimą paveldėjo iš savo senelio žiniuonio.
Dar būdama maža ji nustojo bijoti net griaustinio, žaibo. Jai teko patirti įvairių nelaimių, bet viskas baigdavosi gerai. Kartą eidama ledu įlūžo, bet išsikapstė, nenuskendo, jai pavyko ištrūkti ir iš gaisro.
A.Raugienė buria ir iš kavos tirščių. Tai padeda jai išsiaiškinti, kas yra geriausias draugas, o kas – priešas.
Vieną žmogų, kuris jai ypač brangus, moteris atpažino iš kavos tirščių. Tai – vienas Panevėžio ligoninės gydytojas, kuris 2015-ųjų sausį ištraukė ją iš mirties nasrų.
Grįžusi iš ligoninės ir išgėrusi kavos ji paprašė savo anūkės, kad nufotografuotų iš tirščių susiformavusį piešinį.
Prireikė kelerių metų, kol moteriai atlėgo kojos skausmas. Mat 2013-ųjų gruodžio 10-ąją Algimanta susilaužė koją. Moteris pasakojo apie keistą ženklą – likus kelioms dienoms iki nelaimės jai prieš akis nukrito trys paukščiai ir visi jie buvo be galvų.
Nors tai buvo įspėjimas apie gresiančias nelaimes, ji nekreipė dėmesio.
„Lūžus kojai kažkas pasidarė su kraujagyslėmis. Mano daili koja atrodė kaip dvi dramblio kojos“, – sakė pašnekovė.
Buvo atliktos net keturios operacijos, ir tik neseniai moteris ėmė vaikščioti be ramentų.
Turėdama daug laisvo laiko ji užrašo savo regėjimus būsimai knygai, kurių yra išleidusi net keturias.
Savo knygoje „Į purpurinį dangų su šluotražiu“ ji aprašė susitikimą su Kauno kunigu Ričardu Mikutavičiumi. Jo dingimą muziejininkė regėjo savo mintyse.
Kviesdama R.Mikutavičių atvykti į Kriaunas A.Raugienė sugaišo pusantrų metų, kol susirašinėjo su juo ir jo vadovaujamos bažnyčios choru.
R.Mikutavičius savo žodį ištesėjo – Kriaunų gyventojai girdėjo jo nuostabų pamokslą. Kunigas apsilankė ir tuo metu dar veikusiame muziejuje, o jo įkūrėja išdrįso jam padovanoti vieną savo nutapytą paveikslą.
Kunigas pakvietė A.Raugienę į Kauną ir žadėjo parodyti savo kolekciją. Kaip tyčia tuo metu moters galvoje kaip koks varpas suskambėjo įspėjimas: „Nespėsi, nespėsi.“
Ruošiantis kelionei, kuri turėjo įvykti netrukus, A.Raugienę naktį supurtė siaubingas vaizdas: kunigas raičiojosi iš skausmo ant vandens telkinio kranto, o jo kojas kažkas stengėsi surišti, jį vyniojo į tinklą.
A.Raugienė neturėjo su kuo pasidalinti savo nuojauta. Kas tuo metu galėjo patikėti kaimo muziejininke? Kai prasitarė bendradarbei, ji tik skėsčiojo rankomis: „Aš – paprasta moteris, nieko nesuprantu.“
Kai pasklido žinia, kad kunigas R.Mikutavičius dingo, buvo keliama daug versijų. Viena jų – esą kunigas pabėgo su meno turtais į užsienį.
A.Raugienė neigė tai, ji aiškino, kad dvasininkas nukankintas, bet niekas nenorėjo ja tikėti.
Tačiau būta nemažai atvejų, kai A.Raugienės žodžiais patikėjo net ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai.
Kartą ją susirado Jūžintų apylinkėse dingusios merginos motina ir sesuo. Žudikas gynėsi tol, kol A.Raugienė pasakė, kur paslėpta auka.
Jaunos merginos tragediją padėjusi atskleisti muziejininkė kalbėjo tyrėjams apie kombainą ir vyro siluetą.
Užmerkusi akis ji matė kieme kombainą ir kruvinas merginos rankas. Šį vaizdą ji gerai įsiminė ir aprašė savo knygoje, nes kurį laiką negalėjo atsigauti: „Mergina parkrinta, kažkoks menkysta bando ją prievartauti, smaugti, šnypščia kaip gyvatė, o ji nebegali gintis.
Paskui tas baisuoklis jos kūną nutempė iki kelio pralaidos, jungiančios du vandens telkinius. Vėliau įkišo merginos kūną į cementinį vamzdį ir užklojo šakomis. Mane krėtė drebulys, aš atsimerkiau.“
Nužudyta mergina pagal muziejininkės pasakojimus buvo atrasta.
