Kunigas tikina, kad piktosios dvasios kaip ir angelai turi savo hierarchiją. Žemesnės piktosios dvasios veikia jausmus ar sukelia neįprastus reiškinius aplink mus.
Aukštesnės piktosios dvasios siekia žmogaus susinaikinimo. Savižudybės, seksualiniai iškrypimai, priklausomybės – šiose srityse Ruklos Šventosios Dvasios parapijos klebonas atpažįsta velnio veikimą.
Visų svarbiausia, anot egzorcisto, nenutolti nuo Dievo, atlikti išpažintį, skirti laiko maldai, gilinti tikėjimą, nedaryti nuodėmių ir neskirti velniui jokio dėmesio.
– Kaip atsirado piktųjų dvasių skirstymas? Pagal ką jos skirstomos? – paklausėme egzorcisto A.Valkausko.
– Piktosios dvasios – tai buvę geri, o dabar blogi angelai.
Jie turi skirtingų galių. Tarkime, geri galingieji angelai – Gabrielius, Mykolas ir Rapolas – yra apšviečiami tiesiogiai Dievo, tada jie apšviečia žinojimu žemesnius angelus.
Doktrina žino tik šiuos tris angelų vardus. Dar žinomi cherubinai, serafimai, bet Katalikų bažnyčia stengiasi nieko nepridėti (prie Šv. Rašto. – Red.), todėl apie angelus kalbama nedaug.
Piktoji dvasia – kritę angelai – taip pat yra išlaikę hierarchiją, tik ji remiasi ne meilės, bet galios ir valdžios principu. Yra galingesnės ir silpnesnės piktosios dvasios.
Jos pasireiškia skirtingais veikimo būdais. Beje, tai nėra doktrina, bet teologinis svarstymas.
Angelas – pasiuntinys. Piktosios dvasios, anot Josefo Racingerio (popiežiaus Benedikto XVI. – Red.), buvo asmenys, bet kadangi nutraukė savo būties pagrindą, jie tampa nebepilnais asmenimis. Jie neigia save, savo pačių buvimo šaknį. Ta prasme nėra pilnai asmenys, bet visgi išlaiko asmens savybes – protingumą, valingą pasirinkimą kovoti prieš Dievą ir jo žmonės ir kitas.
Tiesiogiai protui įtakos jos daryti negali, tačiau sukuria tokią aplinką, kurioje žmogus protu pajunta įkvėpimus.
Hierarchija tikrai yra išlikusi, tik niekas jos nežino.
– Iš ko atpažįstate, kad dvasios turi skiringas galias?
– Pagal poveikį, kiek paliečia žmogaus gyvybinius interesus, pagal reakciją (kai už žmogų meldžiamasi. – Red.).
– Su kokiomis dvasiomis susiduriate, kalbėdamas egzortus?
– Pirmiausia, su įvairiomis būrimo dvasiomis. Jos lokalizuojasi kūne, skirtingose vietose. Jei egzorto maldos metu pastebiu virpesius žmogaus kojose, suprantu, kad žmogus buvo pas būrėją. Kai pasakau, jis nustemba: „Iš kur žinai?“
Žemosios dvasios lokalizuojasi kojų srityje. Taip pat atsiranda rankų judesiai, kurie primena užkalbėjimų gestus – kryžiuojasi pirštai ar susijungia nykštys ir rodomasis pirštas.
Su kerais susijusios dvasios, kai su piktąja dvasia sudarytas sandoris, duotas pasiždėjimas, sukelia rankų judesius, žmogus tarsi šoka, rankos visaip išsukinėjamos.
Galingosios dvasios – Liuciferis, Šėtonas (tai gali būti skirtingos dvasios) – pasireiškia per pojūčius galvoje ar sprando srityje.
Per maldą prasideda keisti galvos skausmai. Kartais tai matosi vizualiai, įtampa iš galvos pereina į rankas. Tepant aliejumi vietas matosi dvasios migracija.
Iš kūno reakcijos kažkiek galima nuspėti, su kokia dvasia susidūrei.
– Iš ko dar galima pažinti, kokia dvasia vargina žmogų?
– Senajame apeigyne yra malda, kuri kviečia demoną pasakyti vardą. Kai meldžiuosi už varginamus ar apsėstus žmones, kartais demonai pasako vardus. Bet negali tikėti, nes susiduri su melo dvasia.
Kuo prisistato, tokiu vardu saikdini išeiti.
Ir tas prisistatymas nėra laisvanoriškas, bet priverstinis. Kad piktasis įvardintų save, jam reikia pripažinti Bažnyčios veikimą, o jam tai yra didelis pažeminimas. Jis yra visa ko neigėjas. Pasakyti savo vardą jam – tai teigti savo buvimą.
Kiti egzorcistai labai vertina dvasių prisistatymą. Ir aš visada to klausiu. Tik reikia kantrybės.
Kartais pasako daug vardų – Jezabelės, Akedijos, Liuciferio ar liuciferiška dvasia.
Labai dažnai dvasia pasako: „Aš esu niekas. Manęs čia nėra. Susidūrei su nieku.“
Per vieną egzortą, galvoju, painterpretuosiu, ir sakau: „Tuštumos dvasia, pasišalink.“ Sako: „Tik dabar mane atpažinai?“ Tokia buvo žmogaus – na, ne žmogaus – reakcija. Pasigailėjau, kad diktofono nepasidėjau.
Kitą kartą pasišalinti liepiau iškrypimų dvasiai. „Cha, – sako. – Atpažinai!“ Būna kalbančių ir nekalbančių dvasių.
Dvasios reaguoja ir kalbant Visų Šventųjų litaniją. Vieni demonai reaguoja į vienus šventųjų vardus, kiti – į kitus. Iš to galima spręsti, kokia dvasia žmoguje.
Jei žmogus pasinėręs į iškreiptą tikėjimą, apsėdusi dvasia reaguoja į Šv. Antanazo ar Šv. Ignaco Lojolos vardus. Juos tariant, žmogui prasideda traukuliai. Galima klausti, į kokius klaidingus tikėjimus jis yra pasinėręs, ir paskatinti to atsižadėti.
Piktoji dvasia bijo mergelės Marijos, neapkenčia skaistumo. Prieš daug metų buvau mariologijos skeptikas. Dabar žinau, kad Marija turi labai didelę ir galingą vietą Dievo plane.
– Kokiu būdu dvasios su jumis kalba, kai meldžiatės egzortus?
– Per žmones, kuriuose dvasios veikia. Būna įvairiai – kartais žmogaus balsas pasikeičia, o kartais lieka toks pat.
Dažniausiai žmogus po maldos neatsimena nieko, ką kalbėjo.
– Kuo skiriasi silpnųjų ir galingųjų dvasių veikimas?
– Žemosios dvasios veikia pojūčių sritis. Žmonėms įspūdingai atrodo, kai namuose kažkas bilda arba televizorius pats įsijungia ir išsijungia. Bet tos dvasios tik tiek ir pajėgios padaryti, kad pagąsdintų.
Aukštosios dvasios veikia visai kitaip – jos naikina žmogaus likimą – skatina savižudybę, seksualinius iškrypimus – kokius tik fantazija leidžia įsivaizduoti, – narkotikų vartojimą, kitas priklausomybes.
Iš pradžių žmonės slepia savo seksualines patirtis, bet kai melsdamasis suprantu, kad dvasia į žmogų įėjo per seksualinius iškrypimus, jie prisipažįsta. Žinoma, tai lieka konfidencialu.
Dvasia naikina ir per patirtą prievartą, ypač, jei žmogus ją pateisina. Jei pateisini skriaudėjus, neįvardini blogio kaip blogio, praktiškai tampi jo bendrininku.
Teko susidurti su daugybine savižudybe, kai žmogus vos radęs progą mėgindavo žudytis. Artimieji jį gelbėdavo, o jis vis tiek bandydavo, jam nuolat sukosi obsesinės mintys apie savižudybę.
Pasimeldus už šį žmogų, jam visiškai dingo noras žudytis.
Teko susidurti su žmogumi, kuris kentėjo nuo įkyrios masturbacijos, kai nebeišeina susivaldyti. Per dieną jam reikėdavo masturbuotis po 7-8 kartus. Tai alino protą, atėmė fizines jėgas.
Pasimeldus už šį žmogų, įkyri masturbacija liovėsi.
Yra ir šventvagystės dvasia, kuri skatina niekinti kunigus, šventas vietas, išniekinti šventoves, šventus paveikslus.
Labai įdomus Jezabelės dvasios veikimas. Tai kai moteris dominuoja šeimoje ir siekia pajungti vyrą sau. Galime galvoti, kad toks yra šeimos modelis, o pradėjus melstis, pasirodo, kad tai yra Jezabelės dvasios veikimas.
Dar yra Akedija. Tai aukštas demonas, kuris sukelia į depresiją panašią būseną, tuštumos pojūtį. Ji stumia žmogų į visišką neveiklumą ir savęs nurašymą.
Lietuvoje viskas visiems blogai. Negalime sakyti, kad visa Lietuva apsėsta, bet kad piktasis daro įtaką – tikrai taip. Demonai taip pat veikia per godumą, šykštumą.
Senajame Testamente yra įvardinta labai daug piktųjų dvasių. Kokią dvasią ten rasi, tokia ir gali reikštis.
Michailo Bulgakovo knygoje „Meistras ir Margarita“, kuri priskiriama prie pavojingų knygų (autorius dalyvaudavo spiritizmo seansuose), galima matyti, kaip vyksta gundymas.
Aukštosios dvasios nesiūlo primityvių gundymo būdų. Tarkime, gundymas bet kokia kaina išgelbėti kitą žmogų. Sigita išgelbės mane kažkokios nuodėmės kaina – tai jau yra aukštosios dvasios gundymas.
Arba kunigui labai gaila kažkokios moters – piktasis lošia gailesčiu, – kunigas pradeda jai padėti, o baigiasi sanguliavimu ir nuodėme. Toks yra aukštesniųjų piktųjų dvasių veikimas.
– Sakėte, kad melsdamasis pajuntate, kas žmogui yra. Koks tai pojūtis?
– Viduje atsiranda supratimas – kartais ryškesnis, kartais mažesnis. Ir ne vien man, kartais supratimas ateina maldos grupės nariams.
– Kaip suprantate, kad piktoji dvasia iš žmogaus pasitraukė?
– Nepamatuosi. Gali atpažinti iš tolimesnio žmogaus gyvenimo – ar kas pasikeitė, ar nepasikeitė.
– Kaip vertinate žmonių klabamas maldas, kuriomis atsižadama konkrečios piktosios dvasios?
– Svarbiausia – ieškoti santykio su Dievu, paties Dievo.
Galima konkrečiais atvejais, kada kyla mintys apie savižudybę, sakyti: „Atsižadu savižudybės dvasios“ ar kai užvaldo narkomanija, alkoholizmas, sakyti: „Atsižadu mirties dvasios“.
Bet yra žmonių, kurie linkę maldas paversti į magiją. Tai iškreipia tikėjimo turinį, kurio esmė – kad Dievas, o ne maldelės mane laisvina.
Pati didžiausia kova su piktuoju yra tuomet, kai žmogus artėja prie Dievo.
Demonai gali gąsdinti iš išorės, tarkime, vaidentis. Jei velniai šoka aplink tave šokius, reikia įvertinti – arba esi nusidėjėlis, arba tikrai eini teisingu keliu ir velnias nori tave įbauginti.
Pavyzdžiui, kai kuriems šventiesiems velnias lovas degino.
– Ką daryti, jei atrodo, kad esame varginami ar apsėsti piktosios dvasios?
– Pirmiausia prieiti išpažinties ir kalbėtis su Dievu, dėkoti Dievui, šlovinti, garbinti jį, prašyti jo pagalbos. Svarbu kalbėti su Dievu savo žodžiais, kaip išeina ir visiškai nepaisyti piktosios dvasios, nebijoti jos, neskirti jam jokios garbės. Tiesiog vengti nuodėmių.
