Vieniems visa, kas susiję su aiškiaregyste, yra nesuprantama: jie tai vadina žaidimu žmogaus psichologija. O kiti be vadinamųjų aiškiaregių pagalbos negali gyventi.
„Aš lyg ir netikiu aiškiaregystėmis, tačiau man ramiau, kai Irina pasako, kad mes saugūs ir viskas bus gerai“, – taip po bendravimo su latve prisipažino viena moteris.
Į I.Taranę kreipiasi žmonės, ieškantys dingusių artimųjų ar pavogtų daiktų. Kai kam prireikia iš namų išvalyti blogą energiją.
Latvė teigė gydanti žmones, palengvinanti jų gyvenimą išvalydama prakeiksmą ar užkeikimą.
O kuo tiki pati aiškiaregė ir kaip ji gyvena? Irina pasakojo informacijos gaunanti iš savo močiutės, kuri taip pat buvo aiškiaregė. Arba reikiamą informaciją suteikia atėjusiojo prašyti pagalbos miręs artimas žmogus.
I.Taranė pakelia rankas, pusbalsiu kreipiasi vardu į nurodytą mirusįjį ir, pasak jos, informacija jai ateina vaizdiniais arba tiesiog ji beria sakinius, kuriuos pati išgirsta.
– Kaip pati prisistatote?
– Esu bioenergetikė, aiškiaregė – šviesioji magė, nenaudoju juodosios magijos, net jeigu manęs kas prašo. Nė neabejoju, kad visa grįžta.
Kad galėčiau padėti, man reikia ant popieriaus išspausdintos nuotraukos. Kai kada žmonės, su kuriais dirbu nuolat, manęs pagalbos paprašo ir telefonu. Tarkime, į kurį gydytoją ar advokatą kreiptis. Sutelkiu mintis ir telefonu pasakau, į kurį iš kokių penkių verta kreiptis.
– Ką pasakytumėte teigiantiems, kad jūsų veikla – viso labo žaidimas žmogaus psichologija?
–Tai – nepatiklių, kritiškai nusiteikusių žmonių požiūris – nei vertinu jų, nei teisiu.
Šviesioji ir juodoji magija egzistavo visada ir bus visada. Ne veltui garsūs žmonės turi net visą aiškiaregių, bioenergetikų komandą, besirūpinančią jais.
– Ar XXI amžiuje daug žmonių dar tiki tokiais dalykais, kuriais užsiimate jūs?
– Pas mane ateina labai daug žmonių, tarp jų ir itin žinomų. Beje, labai daug vyrų, nors jie paprastai būna nusistatę prieš tokius dalykus.
Kai nesiseka verslas, byra šeima, nuolat kamuoja ligos ir vaistai nebepadeda, žmonės kreipiasi į mane. Ateina ir po vagysčių, žmogžudysčių.
Nustatau, kas nutiko. Jei kas prakeikė ar nužiūrėjo, galiu pasakyti, kas tai padarė. Dirbu su mirusiųjų sielomis – pasakote, per kurį jūsų artimą mirusį žmogų gauti informacijos, ir į jį kreipiuosi.
Nereikia to bijoti, kaip minėjau, aš – šviesioji magė. Niekada nejaučiu baimės ar panikos. Aš mirusiųjų paklausiu, ko reikia, ir juos išsiunčiu. Mirusieji turi būti savo vietoje, o ne tarp gyvųjų.
– Kaip žinoti, kuris magas šviesusis – juk šioje srityje nieko per daug nepatikrinsi, be to, pilna apsimetėlių?
– Latvijoje yra keli stiprūs magai, ir visi apie juos žino. Be abejo, atsiranda teigiančiųjų, kad turi antgamtinių galių, nors iš tiesų taip nėra.
Šimtu procentų gerai dirba tas aiškiaregys, bioenergetikas, kurio giminėje kas nors užsiėmė magija. Aš šią dovaną gavau iš močiutės, tokių galių turėjo ir promočiutė.
– Kaip ir kada jūs pajutote, kad turite gebėjimų matyti tai, ko plika akimi nepastebi kiti?
– Man buvo 16 metų, kai vaikštinėjančią mieste sustabdė moteris ir, kaip dabar spėju, mane tiesiog akimirksniu užhipnotizavo. Ji prašė iš rankinės ištraukti kosmetinę, dar kitokių daiktų – aš paklusniai tai dariau, o tie daiktai tarsi ištirpdavo jos rankose.
Kai atėjo eilė mano mėgstamiems kvepalams, suvokiau, kad grįžtu į save ir pradedu suprasti, kas vyksta. Susigrąžinau visus savo daiktus, kuriuos ta moteris norėjo iš manęs pavogti.
Susimąsčiau, kodėl sugebėjau taip pasielgti, tačiau neteikiau tam reikšmės. Tik pamaniau, kaip žmonės pasiduoda tokiems kerams.
Man buvo 20 metų, kai teta pasiskundė, jog jai nuolat labai skauda galvą. Aš nesąmoningai pradėjau vedžioti rankas aplink jos galvą – skausmai dingo.
O kai mama verdančiu vandeniu nusiplikė kojas, užteko man palaikyti prie jų savo rankas, ir ji ramiai išmiegojo naktį, net į ligoninę važiuoti nereikėjo.
Pamažu pradėjau gydyti visus aplinkui. Pilvo skausmai, ginekologinės, širdies ligos – žmonės net apsieina be operacijų, nors jos jau būna numatytos.
Priartinu savo rankas prie žmogaus kūno, apeinu jo kontūru ir jaučiu, kur slypi negerumas. Mano rankos – tarsi akys.
– Turite paslapčių ar tai, ką darote, sunku paaiškinti?
– Aš pati sau – mįslė. Man net nebūtina žmogaus fotografija – užtenka vardo. Pavyzdžiui, yra tūkstančiai Lenų, tačiau aš kalbėsiu apie tą, kuri jums rūpi.
To, ką aš darau, niekur neišmoksi, tiesiog tai duota iš viršaus. Kai pajutau, kad turiu kitokių gebėjimų, pradėjau gilintis į save, telkti tą energiją. Man ir dabar vis atsiveria naujos galimybės.
Štai anksčiau dirbau salone ir tik gydydavau žmones. Prieš kelerius metus pajutau, kad galiu gauti informacijos iš mirusiųjų.
– Kaip žinote, kad esate teisi sakydama žmogui vienus ar kitus dalykus? Ar kai kada ir klystate?
– Apie 90 procentų žmonių pas mane grįžta. Tai ir leidžia manyti, kad vis dėlto neklystu. Aš išvalau blogą energiją, pašalinu prakeiksmą ar nužiūrėjimą, tačiau po metų tai reikėtų kartoti.
Be to, mes negyvename izoliuoti nuo išorinio pasaulio, kasdien sutinkame daugybę žmonių – paveikti gali ir nepažįstamojo bloga mintis.
– Nebijote, kad vieną dieną nebeteksite savo galių?
– Nebijau. Vertinu tai kaip dovaną, stebuklą, mane džiugina žmonių dėkingumas ir jų džiaugsmas mane išvydus vėl.
– Jūsų paslaugos mokamos, tačiau girdėti kalbų, kad aiškiaregiams turtingi ir galingi atsidėkoja įspūdingai. Jums taip buvo nutikę?
– Taip, būta gražių padėkos ženklų. Sykį buvau pakviesta į Norvegiją – džiaugiausi galimybe aplankyti muziejus miestuose, pasigrožėti šalies gamta, kuri mane ypač įkvepia.
– O blogio sulaukiate?
– Gal vienas procentas būtų. Visuomet prašau Dievo, kad ateitų žmonės gera širdimi, o ne norintys tik pademonstruoti savo charakterį.
Bet paprastai isteriški žmonės visur taip elgiasi – ar pas aiškiaregį, ar poliklinikoje. Esu rami, nes visas savo žinias ir gebėjimus atiduodu žmonėms.
– Jūsų darbas liūdnas – juk žmonės kreipiasi kamuojami bėdų, depresijos, ligų, tragedijų. Kaip atsigaunate pati?
– Taip, šalinti blogio blokus užtrunka, vien žmogaus biolauką valau apie pusvalandį – kalbu maldas. Bet negaliu pasakyti, kad išvargstu ar išsenku. Dažniausiai neturiu jėgų tvarkyti savo namų.
Po seanso tiesiog padarau kvėpavimo pratimų, užsiplikau žaliosios arbatos, pavalgau. Aš taip pat turiu draugų, artimųjų, mes pramogaujame. Tik štai jei šventėje manęs prašo pagalbos, tuo neužsiimu – juk per šventinę vakarienę odontologo neprašote taisyti dantų.
– Išvaduojate nuo nužiūrėjimo, prakeiksmo, bet argi likimas – ne mūsų pačių rankose? O tam tikri įvykiai – mūsų pačių poelgių, sprendimų seka?
– Jūs kasdien susiduriate su daugybe žmonių, nebūtina su jais bendrauti – užtenka, kad blogai į jus pažiūrėtų, ir tai jau veikia jūsų biolauką.
Nebūtinai blogį užsitarnaujate patys. Būna, kad tenka atsakyti už protėvių klaidas. Turėjau atvejų, kai jaunuolis buvo nužudytas lygiai taip pat, kaip tai kadaise padarė jo prosenelis.
Blogis grįžta net per kelias kartas – to neišvengsi. Tuomet ir reikia tokių žmonių kaip aš pagalbos.
– Ar buvo atvejų, kai pas jus atėjo blogas žmogus, tačiau po seanso stojo į doros kelią?
– Buvo ir tokių stebuklų. Kartą pagailo vieno narkomano motinos. Ilgai – gal net pusmetį, dirbau su to vaikino fotografija. Pati nustebau, kai pasitaisė ne tik jo sveikata, bet ir santykiai su aplinkiniais.
Tik visus perspėju, kad kodavimu nuo alkoholio ar rūkymo neužsiimu. Tai galbūt darysiu ateityje – pamažu man pačiai atsiveria vis daugiau galių.
– Ar esate tikinti?
– Labai. Visada prašau Dievo, kad man suteiktų jėgų padėti kitam žmogui. Visada padėkoju.
Nuo mažens lankydavausi vienuolynuose – man tai darydavo didelį įspūdį. Mano tėvas buvo karininkas. Jį vis kur nors siųsdavo – su šeima gyvenome ir Šiauliuose, ir Egipte, ir Sirijoje. Pastarojoje šalyje baigiau pirmą klasę.
Džiaugiuosi, kad abu tėvelius dar turiu iki šiol. Jie mane auklėjo būti padoriu ir sąžiningu žmogumi.
Mano tėvas gimęs Kryme, mama – Latvijoje, štai kodėl mes po daugybės tėvo karjeros metų apsistojome šioje šalyje. Mane žavi tai, kad tėvas, jau eidamas karininko pareigas, sugebėjo baigti užsienio kalbų studijas Maskvoje. Todėl jį skyrė dirbti Egipte, Sirijoje.
– O kaip susiklostė jūsų, kaip moters, motinos gyvenimas?
– Gyvenu su 18 metų sūnumi Aleksejumi. Jis tarptautinio verslo studijų pirmakursis, visko mokosi anglų kalba.
Su Aleksejaus tėvu išsiskyrėme prieš 11 metų. Žinau, kodėl – dėl juodosios magijos, sklidusios iš kito žmogaus. Tačiau praėjus juodajam etapui aš jau nieko nebenorėjau. Su sūnumi mudu – ne tiktai mama ir vaikas, mes – ir geri draugai.
– Kitus išvaduojate nuo blogos energijos, o sau nepadėjote?
– Tuo metu dar neturėjau tokių galių ir apsaugos. Bet atėjo suvokimas, kad aukštesnės jėgos skaudžiai, bet teisingai man nebeleido turėti santykių su tuo žmogumi.
Kai išsiskyriau, tapau laiminga.
– Nesutikote vyro, kurį galėtumėte pamilti, tai gal galite jį prisikviesti?
– Žvalgiausi tokios informacijos, bet man dar reikia palaukti. Tai patvirtino ir mano kolega. Dar už kažką turiu atidirbti, be to, privalau sūnų pastatyti ant kojų.
– Greičiausiai daug žmonių kreipiasi dėl meilės reikalų, neištikimybės?
– Taip, tokiais atvejais tikrinu, ar tas, kuris yra neištikimas, užkeiktas, paveiktas juodosios magijos, o gal jį iš tiesų aplankė meilė. Tai galiu pasakyti.
Kaip ir tai, ką, tarkime, vyras, jaučia žmonai, o ką – meilužei, tuomet sprendžiame, ką daryti. Tik, kartoju, juodąja magija neužsiimu.
– Ką galėtumėte patarti skaitytojams, dėl ko nors perspėti? Kaip skaityti ženklus, jei tokie egzistuoja?
– Nuojauta – reikia jos klausyti, nes logika gali nuvesti ne į teisingą pusę. Kiekvienas yra patyręs ar girdėjęs lemtingų atvejų, kai, pavyzdžiui, žmogus pamiršo namuose pasą, nespėjo į lėktuvą, o šis sudužo. Štai jums ir ženklas.
Patarčiau saugoti vieniems kitus. Pavydas yra bjauriausia savybė, kuri sukelia pyktį, agresiją. Nereikia daryti bloga kitam. Nors gėris visada nugali blogį, tačiau kam gaišti laiką tai kovai.
Reikia stengtis, kad kiekvieno namuose gyventų meilė, kad visi būtų sveiki. Jeigu kas nors ne taip, aukštosios jėgos nusiųs pas gerą meistrą, kad padėtų.
– Kokių klaidų žmonės daro ir nesulaukia laimės?
– Nemoka atleisti. Tai kita baisi klaida po pavydo. Reikia viską atleisti.
