Laikotarpis nuo Jėzaus mirties Didžiojo penktadienio popietę iki prisikėlimo Velykų naktį – vienas mįslingiausių epizodų, ilgus amžius neduodančių ramybės teologams.
Iš bažnyčiose kartojamo „Tikėjimo išpažinimo“ nesunkiai atsimename frazę – Jėzus „nužengė į pragarus“. Kas tie pragarai ir kuo jie skiriasi nuo mums daugiau ar mažiau įsivaizduojamo pragaro? O ir tas pragaras – ar šiuolaikinė teologija jį vis dar suvokia barokiškai, su smalos katilais ir aštriais žeberklais?
Kodėl visagalis ir geras Dievas leido atsirasti ir egzistuoti tokiai baisiai vietai ar būsenai? Gal pats ją ir sukūrė? Ko vertas atpirkimas, jeigu teigiama, kad žmogus po mirties vis tiek stoja prieš Dievo teismą ir būna priverstas savo kailiu atsakyti už viską, ką nedoro per gyvenimą pridirbo?
Ir iš viso, ar Velykų istorija – ne apgaulė? Ne ne, šįkart nesileisime į ginčus, ar prieš porą tūkstančių metų veikęs pranašas, vardu Jėzus Kristus, iš tiesų buvo Dievo sūnus. Bėda kitur. Ar galima patikėti Jėzaus, suvokusio, kad yra visagalis ir nemirtingas, aukos nuoširdumu? Bepigu suvaidinti mirusį, kai žinai, kad tau nieko blogo negali nutikti. Galbūt viskas, ką dabar švenčiame ir minime, tebuvo tik kažkoks dieviškas teatras?
Su visų šių keblių velykinių klausimų, į kuriuos atsakymo nerasime jokiame katekizme, našta prasmukome pro sunkias gotikinės Vilniaus Bernardinų bažnyčios duris ir užvertėme jais kunigą, brolį Arūną Peškaitį OFM.
– Laikas nuo Didžiojo penktadienio popietės iki ankstyvo Velykų ryto – vienas pačių mįslingiausių biblinės istorijos laikotarpių. Kas vyko su Jėzumi nuo jo mirties iki prisikėlimo? Kur tuo metu buvo Dievas?
– Klausimas nelengvas – į jį labai tiksliai neatsakysi, galima tik svarstyti, remiantis tuo, ką žinome iš tikėjimo patirties, iš apreiškimo, tradicijos ir Šventojo rašto.
Kas gi buvo su Dievu tuo laiku? Jėzus, gyvendamas žemėje, yra sakęs: „Tėvas ir aš esame viena“. Mūsų naudojamuose tikėjimo išpažinimuose girdime teiginį „nužengė į pragarus“. Ką tai reiškia? Tikras Dievas ir tikras žmogus Jėzus Kristus, būdamas vienas su Tėvu ir su Šventąja Dvasia, nužengė į tamsumą – pačią juodžiausią tamsumą, mirties karaliją.
Žiūrint katechetiškai, galima sakyti, kad jis nužengė į mirusiųjų karalystę pačia realiausia prasme, tam, kad ji galėtų nušvisti prisikėlimo šviesa. Jau pats kryžius, Jėzaus mirtis ant kryžiaus, jo pasidavimas iš meilės yra ne kas kita, kaip prisikėlimas. Kryžius yra neatskiriamas nuo prisikėlimo. Mes dar nematome prisikėlimo, bet jis jau nužengė į pragarus. Ir ten mirties karalija nušvinta. Visoms pragaruose esančioms dvasioms yra skelbiama evangelija ir atveriami dangaus vartai.
Tačiau nužengimas į pragarus turi ir kitą prasmę. Jėzus nužengia į visas mūsų tamsas, į mūsų žaizdotas širdis. Jis nužengia ten, kur mes patys bijom pažvelgti. Tai nužengimas ne į paruoštą vietą, iššluotą, išvalytą, o į pačią baisiausią, juodžiausią mirtį, nuodėmės mirtį. Jis pats sakė gyvendamas: „Atėjau vaduoti pražuvusių, nes ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“. Tam tikra prasme visi esame ligoniai. Mums reikia gydymo, išgelbėjimo, atpirkimo. Tam, kad mus pasiektų, Jėzus nužengė į mūsų didžiausią juodumą.
Atsiminkim Kalėdas. Nors Velykos liturgijoje yra pagrindinė krikščionių šventė, Kalėdos, be abejo, yra populiaresnės – nes gimsta kūdikėlis, viskas atrodo šeimyniška, blizga, važinėja Kalėdų traukinukai. Bet kur gimė Jėzus? Jėzus gimė ne prabangiame viešbutyje, ne apsuptas aukštųjų kunigų, o tvarte. Paprastame tvarte, kur buvo tamsu, kur buvo turbūt slogu, trūko gryno oro, ir šiaip tai turbūt nelabai aromatinga vieta tais laikais buvo. Nemanau, kad ji buvo panaši į šiandieninių pavyzdinių ūkininkų tvartus.
Štai tokioje vietoje gimsta Dievo sūnus, tikras Dievas ir tikras žmogus, tuo apreikšdamas mums paprastą tiesą: jis jau nuo pat pradžių pasiduoda į mūsų rankas. Atsiduoda ne iškilioje, o fiziškai nemalonioje vietoje, kad mums pasakytų: „Aš ateinu jūsų gelbėti. Aš esu su jumis jūsų tamsumose, kad jūsų tamsumas paversčiau šviesa“.
Taigi, yra tarsi du lygiai. Vienas lygis – realus Jėzaus nužengimas į pragarus, kuriuo mes tikime. Bet kartu su tuo vyksta ir jo besitęsiantis iki antrojo atėjimo nužengimas į mūsų širdies pragarus, į mūsų širdies juodumą.
O Jėzaus kūnas buvo palaidotas. Man įsiminė vieno žymiausių XX a. teologų ir filosofų Marie-Dominique Philippe mintis: Jėzaus kūnas tuo metu buvo svarbiausias Visatos taškas. Vienintelis neirus, nepavaldus laikui kūnas. Nes, kaip žinome, jis prisikėlė su kūnu. Taip, jis buvo palaidotas, bet tas kūnas nebuvo pavaldus dėsniams. Tai – tarsi pranašystė apie tai, kad visa bus atnaujinta būtent per tą prisikėlusį kūną. Ir irimas, kurį stebime visoje Visatoje, žmonijoje, baigsis. Aš nežinau, kaip atrodys tas pasaulis, kuris iškils po to, kai Jėzus antrą kartą ateis į žemę ir visa bus perkeista, atnaujinta. Bet tai bus kitoks pasaulis.
– Galima suprasti, kad Dievas perėjo visus žmogaus gyvenimo etapus nuo gimimo, kūdikystės iki mirties. Sakote, kad kūnas po to jau buvo neirus – bet patį mirties procesą Dievas perėjo, fiziškai mirė. Kaip tai galėjo nutikti?
– Ką reiškia pereiti mirtį? Tai reiškia patirti kūno ir sielos atsiskyrimą. Mums be galo sunku tai suvokti. Kūnas yra mūsų sielos išraiška. Mirtis yra tikrai baisi, nes tu prarandi tarsi pats save. Tačiau tu lieki gyvas savo siela, ir tam tikra prasme tai yra beviltiška. Nes vien tik siela negali gyventi – jos gyvenimas yra būtent tamsus, „tamsybėse“. Nes kūnas yra išraiška, per kūną mes bendraujame. Ir Jėzus iki pat galo buvo tikras žmogus, juo ir liko – savo prisikėlimu jis rodo, kas mūsų laukia. Vėl bus sielos ir kūno susijungimas.
Bet nužengimas į pragarus tarsi aplenkia įvykius. Jis mūsų sielas pakylėja į dangų. Nors sakome ir tikime, kad dangus yra pilnas gyvybės, dar neįvyko kūnų prisikėlimas. Tačiau sielos gyvena per Kristų. Bažnyčia yra žemiškoji, kenčiančioji (skaistykloje esanti Bažnyčia) ir dangaus Bažnyčia – bet ji yra viena: tai Kristaus kūnas. Dėl Kristaus kūno gyvybės, dėl to, kad jis pasiliko per Švenčiausiąjį sakramentą, mes visi esam išganyti. Nors, be abejo, mirtis yra skausminga, bet mes nemirštam be vilties. Mes išeiname į gyvenimą – bet galutinai užbaigtas, pilnatviškas gyvenimas pasirodys po paskutiniojo Jėzaus veiksmo žemėje – po antrojo jo atėjimo.
– Jeigu anapusybėje nėra kūno – nėra nieko, kas gali kisti, negali vykti jokių procesų, tai lyg statiškas platoniškas „idėjų pasaulis“. Ar tai nereiškia, kad viskas ten yra įvykę jau ir šiuo metu?
– Apie procesus, kurie vyksta ten, mes labai mažai žinom. Netgi evangelijoje Jėzus labai vengdavo tiksliai atsakyti, kaip ten yra dangaus karalystėje, kalbėdavo palyginimais. Bet aš manau, jūs teisi sakydama, kad ten viskas jau kaip ir įvykę. O pas mus – dar ne. Iš kai kurių regėjimų, kuriuos patyrė šventieji ar tiesiog krikščionys, turintys mistinius išgyvenimus, galime sakyti, kad dangus yra jau atbaigtas. Bet bent jau man labai sunku suvokti, kaip Dievo antlaikiškumas susitinka su mūsų laikiškumu. Pas mus dar nėra niekas atbaigta, mes kiekvieną dieną tą regime ir girdime. Tačiau ten ta pilnatvė jau yra, ir galiausiai ji užlies ir perkeis viską.
To negalima paaiškinti tiksliau, kaip negalima paaiškinti, kodėl, jei Dievas yra visažinis ir visagalis, žmogus vis tiek gali turėti laisvą valią? Aš nežinau, bet Dievas sukūrė žmogų su laisva valia.
– Tikriausiai iš anksto žinojo žmogaus pasirinkimus?
– Pasirinkimus gal žinojo, bet tie pasirinkimai nuo to mažiau laisvi netapo.
– Kaip šiuolaikinė teologija aiškina pragarą? Ar vis dar galioja barokiniai pragaro įsivaizdavimai? Ar jis suprantamas tik kaip psichologinė būsena, vidinė tamsa, ar visgi ir kaip kažkas metafizinio?
– Skiriasi terminai „pragarai“ ir „pragaras“. Pragaras yra ne vieta, nes, kalbėdami apie anapusybę, negalime naudoti erdvės terminų. Tai metafizinė sielos, žmogaus būsena, kurią jis pasirenka jau gyvendamas čia, žemėje. Ta būsena, pragaro būsena, atsirado po Kristaus. Labai keista, bet Kristus, išganydamas ir nužengdamas į pragarus, neatėmė laisvos valios. Tuo savo veiksmu jis parodė, kad myli mus iki galo. Bet baisiausia, kad žmogus gali atmesti tą meilę – to vyksmo liudininkas yra kiekvienas kunigas ir kiekvienas krikščionis.
Pragaras šiandien suvokiamas kaip baisios vienatvės vieta. Tiesą sakant, ir barokiniai paveikslai bei visi kiti, kurių kalba mums šiandien jau svetima, sako tą pačią žinią: pragaras yra galutinė, neatšaukiama vienatvė. Tai yra būsena be Dievo, ir tas visas degimas – tai degimas iš siaubo, kad tu esi paliktas vienas. Vienas amžinai. Ar Dievas norėjo pragaro, ar jo nori? Jokiu būdu. Evangelijose kartais sutinkame labai griežtus Jėzaus žodžius – bet tai ne grasinimai, o griežti įspėjimai: žmonės, ką jūs darot, kur jūs einat? Tai – jo klausimas mums. Aš labai norėčiau tikėti, kad, jeigu pragaras yra, jis yra tuščias. Bet net nedrįstu ištarti šitų žodžių.
Dievo teisingumas ir gailestingumas yra beribiai – ir teisingumas susitinka su gailestingumu. Bet malonė nėra pigi, kad galėtume taip lengvai ja švaistytis: „na taip, jis numirė už mus, tai galime gyventi, kaip norim, dangaus vartai yra atverti“. Nėra taip. Kartais gerai mokame save apgaudinėti, tiek išrandame būdų, kaip pabėgti nuo meilės – bet širdyje žinome, kad apgaudinėjame. Ir rizikuojame pasilikti pragarą.
Man labai patiko vieno protestantų pastoriaus posakis: „Aš žinau, kad ateis tas laikas, kai laiko nebebus. Ir visa ta minia stovės prieš Jėzų. Įvyks visuotinis prisikėlimas ir paskutinis teismas. Bet žinau, kad net jeigu aš būsiu vertas pragaro, aš nebūsiu apgautas. Aš žinosiu, kad iš tikrųjų esu vertas – aš pats pasirinkau“. Panašiai yra pasakęs ir Fiodoras Dostojevskis – pasak jo, pragaras yra netgi tam tikras Viešpaties gailestingumas. Nes žmogus, kuris pasirenka pragarą savo veiksmais, gyvenimu ir dvasia čia, žemėje, neištvertų dangaus. Jis pasirenka ir gauna tai, ką pasirinko. Jis nebus apgautas.
Kitas krikščionių teologas pragarą apibūdina kaip nuolatinį pasikartojimą. Tarsi žmogus, kuris mėgo linksmybes, geria šampano taurę, bet niekaip negali išgerti iki galo.
– Iš katekizmo žinome, kad po mirties žmogus stoja prieš Dievo teismą, ir Dievas savo sprendimu jį nusiunčia į pragarą. Tai vis dėlto Dievas sukūrė ir pragarą?
– Dievas sukūrė visą pasaulį. Taip pat angelus, dalis kurių pasirinko sukilti prieš Dievą, norėdami atsistoti į jo vietą. Ir Dievas leidžia pragarui būti, nes laisva angelo valia yra galutinė, neatšaukiama. Tuo angelas skiriasi nuo žmogaus – angelas turi visą įmanomą pažinimą ir jo pasirinkimas yra neatšaukiamas. Dievas leidžia pragarui būti, kaip laisvai valiai leidžia būti.
Taip, Dievas sprendžia, ar žmogus keliaus į pragarą. Bet turbūt Šėtonas mus įtikino, kad Dievas yra įnoringas teisėjas. Pasižiūri ir sako, žinai, Onute, Danute, Petrute, Algi, Mykolai, Karoli, aš siunčiu tave į pragarą. Juk ne taip yra. Biblijoje daugybę kartų yra parašyta, kas yra vertas pragaro – tas, kuris pasidavęs galutinei puikybei. Ir Dievas nėra kažkoks korumpuotas teisėjas, kuris spręs savavališkai. Todėl ir sakau, kad tai yra žmogaus pasirinkimas.
– Tuomet išeina, kad Dievas – žmogaus įkaitas?
– Kodėl? Taip, žmogus pasirenka, bet Dievas žmogui parodo, ką tas pasirinkimas reiškia savo pilnatvėje. Žmogui pasidaro visiškai aišku, ką jis pasirinko, ir nebelieka pasiteisinimų.
– Ką šitame kontekste reiškia atpirkimas? Ar yra, dėl ko džiaugtis, jeigu žmogus po mirties vis tiek pats savo kailiu atsakys už savo blogus darbus?
– Žmogus turi pats atsakyti, bet jis pirmiausiai atsako šioje žemėje. Ar jis atsako į Dievo malonę (atpirkimas yra absoliuti Dievo malonė, absoliutus atleidimas), ar priima tai, ar nepriima. Ir, beje, jis tą gali priimti paskutinę savo gyvenimo žemėje sekundę. Ir jam bus atleista. Taip, mes, katalikai, sakome, kad jis pereis skaistyklą. Bet skaistykla nėra stotis, iš kur vienus siųs į pragarą, o kitus į dangų. Skaistykla – tai dangaus prieangis. Visi, kurie yra skaistykloje, eis į dangų.
Pats aiškiausias pavyzdys – pirmasis šventasis. Plėšikas, nukryžiuotas šalia Jėzaus, žmogžudys. Jam užteko pasakyti: „Viešpatie, aš tavim kažkokiu būdu pasitikiu“. Jis net nemokėjo to deramai išreikšti, paprašė Jėzaus jį prisiminti, kai jis bus savo dangaus karalystėje. Ir Jėzus pasakė: „Tu dar šiandien su manim būsi rojuje“. Ar galima įsivaizduoti didesnį gailestingumą?
Šis pavyzdys rodo, kad mes visi turime pasirinkimą bei galimybę priimti malonę, ir tai yra atpirkimo vaisius. Ne darbais esame išgelbėti, o per malonę. Bet turime ją priimti. Bet galime ir paskutinę akimirką sakyti „ne“. Ten buvo du plėšikai. Antrasis keikė, sakė „ne“ paskutinę akimirką.
– Ar tas antrasis plėšikas turi šansų būti išgelbėtas kada nors vėliau?
– Bažnyčia yra paskelbusi daug šventųjų, bet nieko nėra pasiuntusi į pragarą. Net apie Judą nėra pasakyta, kad jis pragare. Nes mes nežinome paskutinių minučių. Galbūt tas antrasis plėšikas, pamatęs, kaip elgiasi jo draugas, nutilo ir paskutinėmis savo gyvenimo sekundėmis taip pat šaukėsi Dievo? Galbūt. Mes niekada nežinome paskutinių žmogaus sekundžių.
Bet paskutinių sekundžių nereikia laukti. Atsakyti į malonę reikia visu savo gyvenimu. Nes kai įprasime meluoti, žudyti – nebūtinai fiziškai, – kankinti savo puikybe kitus, gali nutikti, kad ir paskutinę minutę mes nebeturėsim noro šauktis Dievo. Mes keiksim, kodėl tas gyvenimas baigėsi, ypač, jeigu mūsų nuodėmės buvo linksmos. Jeigu buvom valdingi, ir mums sekėsi valdyti.
Girdėjau vieną pasakojimą, kuris iki šiol mane krečia iki širdies gelmių. Tai reali istorija apie vėžiu sergančią moterį ligoninėje, kuriai prasidėjo agonija. Artimieji uždegė prie jos žvakę – ji, aišku, atsisakė visų religinių apeigų ir iki pat galo kovojo, galvodama, kad kažkokiu būdu išliks šioje žemėje. Ji nematė jokios perspektyvos ir atsisakė malonės. Ir paskutinės jos jėgos buvo sunaudotos užpūsti žvakei. Nes ta žvakė jai sakė, kad ji iškeliauja.
Aišku, mirtis yra baisi, tai sielos atsiskyrimas nuo kūno. Bet jeigu tu priimi malonę – aš tikiu, kad mirtis gali būti maloninga.
– Dievas visagalis – turėtų galėti bet ką padaryti bet kokia forma. Kodėl pasirinkta būtent tokia smurtinga atpirkimo forma? Kodėl būtinai reikėjo kažką aukoti, kažkam numirti? Vis dėlto Dievo sūnus jautėsi kaip tikras žmogus, jis bijojo, jam skaudėjo – ar nebuvo galima kitaip išgelbėti savo mylimą kūrinį?
– Mąstyti apie tai, kaip galėjo būti, yra pats nedėkingiausias užsiėmimas net ir paprastoje istorijoje. Aišku, kad Dievas viską gali, bet yra kitas dalykas – meilės kelias. Teko girdėti liudijimus iš žmonių, perėjusių konclagerius. Viena moteris žydė pasakojo, kaip įtikėjo į Dievą. Ji po Aušvico buvo prakeikusi viską, ir gyvenimą, ir Dievą, ir save. „Bet atsisukau į kryžių, žiūriu ir galvoju: vienintelis Dievas, kuris gali mane suprasti, yra tas, kuris kabėjo ant kryžiaus. Į tokį Dievą aš norėčiau tikėti.“ Ir ji įtikėjo.
Dievas pasidalino su mumis mūsų dalia, mūsų kančia. Jis ne šiaip atpirko, kaip Haris Poteris, įvaldęs burtų technikas, mostelėjęs burtų lazdele ir viską atleidęs. Jis nori mus pamilti mūsų kailyje, ir mes tokią meilę atpažįstam ir priimam. Jis jau nebe tolimas kažkas, o vienas iš mūsų, kuris kenčia kartu su mumis.
Jėzus netgi leidžiasi apkaltinamas – juk jis prisiėmė visas nuodėmes. Ką tai reiškia? Visos nuodėmės yra ant jo, kaltumas. Jėzus sako – aš kaltas dėl visko, kas vyksta. Bet kai tu supranti, kad tai yra Dievas, kuris nusileido į tavo tamsumą, kuris atėjo sunaikinti tas pasekmes, kurias žmonės padarė pačioje pasaulio pradžioje, ir tos pasekmės mus veikia – tada tu supranti, kad niekas kitas negali išgelbėti, tik jis.
– Bet iš esmės argi Dievas iš tikrųjų nėra pats kaltas, kad sukūrė tokį žmogų, kuris linkęs į tokius negerus dalykus? Jis prisidarė bėdos, sukurdamas pasaulį ir tokį žmogų. Kas tada beliko?
– Sakyčiau, reikėjo kurti žmogų arba visai nekurti. Jeigu sakom, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, negalim įsivaizduoti, kad jis sukurtų žmogų be laisvos valios.
– Jei žmogus – Dievo paveikslas, tai Dievuje yra ir blogoji pusė? Kaip buvo vaizduojamas žydų Jahvė, rūstus, kerštingas, įnoringas, vienus labiau proteguojantis už kitus, kaip anų laikų monarchas?
– Žydų Jahvė ir mūsų Dievas – vienas ir tas pats. Tai Dievas, kuris prisitaiko prie tuolaikinės kultūros. Dievas nesikiša į žmogaus gyvenimą ir istoriją, kad ją vairuotų tiesiogine prasme. Jis ateina ten, kur mes tuo metu esame – taip, jis yra virš laiko, virš mūsų, bet jis ateina pas mus.
Dievas nėra aikštingas ar kerštingas. Bet kad prabiltų į tų laikų žmogų, jis turėjo parodyti tai, kas yra Dievo galybė. Ne kitaip tuo metu žmogus visiškai nesuvoktų Dievo. Skaitydami Senąjį Testamentą, matom vis aiškesnį Dievo kaip gailestingumo ir meilės paveikslą.
Tai, kad jis sukūrė laisvą žmogų, nereiškia, kad jame yra kažkokia pikta dalis. Laisva valia nėra pikta dalis – be jos jis būtų sukūręs ne žmogų, bet robotą, kyborgą, kuris visą laiką yra geras.
– Jėzus ne kartą aiškiai leido suprasti, kad suvokia esąs Dievo sūnus. Jis žinojo, kad yra nemirtingas. Kodėl jo auka vis dėlto yra tikra ir nuoširdi, o ne teatras?
– Jeigu mes tikime, kad jis yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus, tai iš karto suprantame, kad tai negali būti vaidyba – tikras žmogus tikrai miršta. Kaip susieina jame tos dvi prigimtys – galime daug fantazuoti. Turime priimti, kad mūsų protas ribotas. Jeigu galėtume viską paaiškinti, tikėjimo nereikėtų – liktų psichologija, sociologija, fizika, matematika. Mes tiesiog arba tikime Jėzumi, kad ta auka buvo tikra, arba sakome, kad jis veidmainiavo.
Aš nemanau, kad jam buvo lengva. Tas žinojimas neišvaduoja nuo kančios. Įsivaizduokite – Dievas tampa žmogumi. Begalinis, be pradžios ir pabaigos amžinas buvimas, asmuo, kuris viską sukuria – ir staiga save apriboja. Priima ribas, kad mus išgelbėtų. Ar jam neskauda? Jis priima viso pasaulio skausmą. Kadangi jam nėra nei erdvės, nei laiko, jis staiga priima visą erdvę ir visą laiką į save. Aš manau, kad jam taip skaudėjo ir tokia kančia buvo, kokios mes neįsivaizduojam. Nes mes dažniausiai kenčiam tik už save ir dar už artimus žmones.
Nors labai gerbiu, bet abejoju žmonėmis, kurie kenčia dėl Afrikos vaikų. Tu geriau padėk, kuo gali. Nelabai tikiu tokia kančia, nes jie toli nuo mūsų. Bet Jėzus, jeigu tikime krikščionybės tiesa, iš tiesų kentėjo dėl visų ir už visus. Ar galime įsivaizduoti didesnę kančią? Tai nėra vaidyba.
