Kaip pranešė specialusis korespondentas evangelistas Matas, aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji surištą Jėzų nuvedė Judėjos provincijos prefektui Poncijui Pilotui.
Pinigai atiteko puodžiui
„Ar tikėjotės, kad viskas baigsis būtent šitaip? Ką pirksite už trisdešimt sidabrinių?“ – korespondentas paklausė prie prefektūros pastato laukiančio Judo. Šis pradžioje bandė slėpti veidą ir sakė, kad nenori kalbėtis, po to prisipažino, kad gailisi, ir kad nesitikėjo, jog Dievo sūnus, padaręs šitiek stebuklų, nesugebės apsiginti.
Tada, lydimas žurnalistų, jis pasuko į šventyklą ir metė aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems iš jų gautus trisdešimt sidabrinių. „Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują“, – pasakė jiems. Tie atsakė: „Kas mums darbo? Tu žinokis!“
Judas iš šventyklos pasišalino. Korespondentas pasiteiravo vyriausiojo kunigo Kajafo, ar pinigai bus padėti atgal į šventyklos iždą.
„Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują“, – pareiškė religinis vadovas.
Korespondentas išsiaiškino, kad už pinigus nuspręsta iš puodžiaus nupirkti dirvą ateiviams laidoti. Kyla įtarimų, kad sandėris su puodžiumi gali turėti korupcijos atspalvį.
Kol korespondentas aiškinosi, kas sieja puodžių su kunigų elitu, Judas pasikorė. Kai žurnalistai atvyko į įvykio vietą, jau buvo per vėlu.
Prefekto žmona daro įtaką teismui
Prefektūroje prasidėjo Jėzaus apklausa. „Ar Tu esi žydų karalius?“ – paklausė prefektas Poncijus Pilotas. Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai“. Pažymėtina, kad kai to paties jo klausė aukštieji kunigai, jis nieko neatsakė.
Teismui padarius pertrauką, korespondentui pakalbinti paties prefekto nepavyko, užtat jo žmona maloniai atsakė į visus klausimus.
„Perdaviau Pilotui įspėjimą – manau, kad jis atsižvelgs, – kalbėjo susijaudinusi moteris. – Parašiau, kad jis nieko nedarytų šitam teisiajam, nes šiąnakt sapne labai dėl jo kentėjau.“
Pasak prefekto žmonos, jos vyras veikiausiai pasinaudos teise prieš šventes dovanoti laisvę vienam kaliniui ir tai, suprantama, bus Jėzus.
„Kita alternatyva bus Barabas, – išdavė paslaptį ji. – Tai – Jeruzalėje pagarsėjęs recidyvistas. Patys suprantate.“
Kunigai suagitavo minią
Kaip praneša korespondentas, aikštė šalia prefektūros – sausakimša. Minioje matosi ir aukštųjų dvasininkų, dalijančių žmonėms kažkokius agitacinius lankstinukus.
Prieš minią išvedami kaliniai – Jėzus ir Barabas. Pilotas paklausia: „Kurį norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Kristumi?“
Aukštųjų kunigų suagituota minia pradeda šaukti, kad paleistas būtų Barabas.
Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Kristumi?“ Jie visi rėkė: „Nukryžiuok Jį!“
Jis klausė: „Ką bloga Jis padarė?“ Bet jie dar garsiau šaukė: „Nukryžiuok Jį!“
Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“
Visi žmonės šaukė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!“
„Tokia tautos valia“, – trumpai korespondentui pakomentavo valdininkas ir išėjo, davęs nurodymą vykdyti bausmę pagal visas numatytas Romos taisykles.
Kareiviai viršijo įgaliojimus
Barabas buvo paleistas, o Jėzus nuplaktas ir atiduotas nukryžiuoti.
Kaip praneša korespondentas evangelistas Matas, prefekto kareiviai nusivedė Jėzų į pretorijų ir surinko aplink jį visą kuopą.
Jie išrengė jį ir apsiautė raudonu apsiaustu. Nupynę erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Po to tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“
Spjaudydami jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą.
Dėl šių kareivių veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Pasityčioję iš Jėzaus, jie nusiautė apsiaustą, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.
Išeidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė nešti Jėzaus kryžių.
Atėję į vietą, vadinamą Golgota (kitaip – „Kaukolės vieta“), davė jam gerti rūgštaus vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus paragavo ir daugiau negėrė.
Nukryžiavę Jėzų, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, ir ten pat susėdę, saugojo jį.
Gyventojai neužjaučia
Korespondentas praneša, kad virš Jėzaus galvos prisegtas užrašytas jo kaltinimas: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“.
Kartu su juo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.
Korespondentas pasidomėjo, ką apie visa tai mano pro šalį einantys žmonės. Dauguma buvo negeranoriški ir nuteistojo mirties bausme neužjautė.
„Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; išgelbėk save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ – komentavo vienas.
Matui pavyko pakalbinti ir vieną Rašto žinovą. „Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime. Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja tas dabar jį, jeigu jam jo reikia, nes jis sakė: „Aš Dievo Sūnus“, – korespondentui aiškino nepanoręs prisistatyti dvasininkas.
Greta nukryžiuoti plėšikai taip pat užgauliojo Jėzų.
Saulės užtemimas ir žemės drebėjimas
Nuo šeštos iki devintos valandos regione buvo stebimas saulės užtemimas – visą kraštą gaubė tamsa.
Apie devintą valandą Jėzus sušuko garsiu balsu: „Elí, Elí, lemá sabachtáni?“ – tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!“
Dalis stovinčiųjų šalia pradėjo interpretuoti, kad Jėzus šaukiasi pranašo Elijo.
Vienas vyras pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją rūgštaus vyno, užmovė ant nendrės ir padavė nukryžiuotajam gerti.
Kiti stabdė: „Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas Jo išgelbėti“.
Tada Jėzus, dar kartą sušukęs garsiu balsu, atidavė dvasią.
Kaip tik tuo metu kraštą supurtė 7,5 balo žemės drebėjimas. Apie žmonių aukas nepranešama, bet pastatams padaryta nemenka žala. Ypač – šventyklai, kurios uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios.
Pradėjusios skeldėti uolos apgriovė kalnų papėdėje stovinčius namus.
Mieste kalbama, kad atsidarė kapai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė. Daug kas korespondentui tvirtino savo akimis matęs po Jeruzalę vaikštančius seniai mirusius žmones.
Šimtininkas ir kiti su juo saugojantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo sūnus!“
Kūną pasiėmė turtingas mokinys
Jėzui mirus, neaišku, kas palaidos jo kūną. Pagal papročius tą būtina padaryti iki vakaro. Nukryžiavimą iš tolo stebėjusios moterys – Jėzui tarnavusios Marija Magdalietė, Jokūbo ir Jozės motina Marija bei Zebediejaus sūnų motina – korespondentui prisipažino nerimaujančios.
Vakarui atėjus, atvyko vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo tapęs Jėzaus mokiniu.
Jis nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė kūną atiduoti.
Juozapas paėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kape, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Užritęs didelį akmenį ant kapo angos, nuėjo.
Prie kapo liko budėti Marija Magdalietė ir kita Marija.
(Sekite naujienas ir šeštadienį)
