Tądien moterys nesišukuodavo
Pasak pašnekovo, tai labai reikšminga diena, simbolizuojanti pavasario pradžią. Tikima, kad tą dieną bunda per šv. Andrejų (lapkričio 30-ąją – aut.past.) užmigusi meška. Ši šventė simbolizuoja tam tikrą gamtos ciklą.
Kovo 25-oji neįsivaizduojama be gandro pusryčių, kuriuos šeimininkės visai šeimai ir kaimynams turėdavo ruošti nuo pat ankstyvo ryto.
„Apeiginius pusryčius sudarydavo pyragėliai su kanapėmis, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, kratiniai, šeškučiai. Jei namuose tą dieną būdavo daug įvairių bandelių, vadinasi metai bus derlingi, pasėti javai bus daigūs ir gerai užderės. Nuo gandrinių šeimininkės vyrus turėdavo lepinti pavakariais.
Buvo sakoma, kad pavakarius atneša gandras, o išsineša Baltramiejus (rugpjūčio 24-ąją – aut.past.). Kadangi vyrai pavasarį pradėdavo dirbti daug sunkaus fizinio darbo laukuose, tai jie turėdavo sočiau pavalgyti“, – aiškino L.Klimka.
Tradiciškai tą dieną nebūdavo dirbami jokie darbai – niekas nesiskubindavo net suvirtusios tvoros taisyti arba įkalti kuolą. Taip pat tą dieną šiukštu negalima nieko skolinti arba skolintis, nes, buvo tikima, ims sirgti gyvuliai.
Moterys per gandrines nesišukuodavo, neplaudavo aslos, kad derlius būtų geras, vištos kiaušinius dėtų. Tą dieną šeimos turėdavo apgalvoti ir projektuoti būsimus darbus.
Vaikus neša gandrai
Etnologas tvirtino, kad gandras lietuviams – itin svarbus. Jis labai artimas žmogaus įnamis, gyvenantis šalia žmogaus. Tai didžiulis paukštis su iškilminga eisena.
Iki šiol visoje Lietuvoje tikima, kad toje sodyboje, kur įsitaisė gandras, nebus gaisro. Taip pat žmonės tiki, kad jei gandras įsikūrė sodyboje, vadinasi ten būdamas jis surinks visas nelaimes ir ligas.
Sodybų šeimininkai įvairiais būdais bandydavo prisivilioti gandrų. Per gandrines jie taisydavo lizdus iš senų ratų arba aplūžusių akėčių.
„Dar vienas prietaras, susijęs su gandru – tai stebėjimas, iš kurios pusės jis atskris. Jei iš dešinės – metai bus geri, o jei iš kairės – vertėtų pasisaugoti ligų ir nelaimių.
Vaikai, pamatę gandrą, skubėdavo virsti kūlversčiais, kad tik visus metus būtų greiti ir miklūs“, – dėstė L.Klimka.
Iki šiol mažiems vaikams kuriama daug istorijų, iš kur atsiranda vaikai. Viena tokių yra ta, kad vaikus neša gandrai. L.Klimka šį pasakojimą argumentavo tuo, kad gandrai yra labai artimi kiekvienai lietuvio šeimai ir gyvena sodybose arti žmonių.
„Lietuvoje vaikams pasakojama, kad juos ne tik gandrai neša, bet ir kopūstuose arba po varnalėšos lapu randa.
Įdomus pasakojimas užrašytas Dzūkijoje. Ten vaikams sakoma, kad vaikai atsiranda iš upelio versmės. Tai vyresni vaikai, nenorėdami turėti jaunesnių sesių ar brolių, šakomis užversdavo visas versmes. Įdomu, kad tais metais vaikų tikrai gimė gerokai mažiau. Visai normalu – tėvai turėdavo prižiūrėti vyresnėlius“, – juokėsi L.Klimka.
Neatsistebi gandro fenomenu
Gamtininkai taip pat daug dėmesio skiria gandrams. Nuostabą kelia tai, kad gandras yra labai didelis paukštis, tačiau geba skristi itin didelius atstumus.
„Gandras yra tas paukštis, kuris sudaro porą visam gyvenimui. Neseniai buvo užfiksuotas atvejis, kai gandrienė užstrigo tarp aukštos įtampos laidų. Gandras, matydamas, kad ji ten pakibusi, neišskrido žiemoti į šiltus kraštus. Jis laukė gandrienės ir tikėjosi, kad ji vis tik galės skristi kartu.
Taip pat įdomus niuansas tas, kad į Afriką gandrai skrenda dviem skirtingais keliais – palei Raudonąją jūrą ir Egiptą bei Atlanto vandenyno pakrante.
Gana dažnas atvejis, kad pora, skrisdama skirtingais keliais, vis tiek sugrįžta į gimtąjį lizdą. Šio fenomeno negali paaiškinti net mokslininkai“, – dėstė L.Klimka.
