Beldimai ir šviesos tapo kasdienybe
Viskas prasidėjo tada, kai daugiau nei prieš dvidešimtmetį keramikas su žmona įsigijo dirbtuves Merkinėje. Jis žinojo, kad ten neseniai sava mirtimi mirė žmogus, tačiau tai jo nė kiek negąsdino.
„Nebūčiau patikėjęs, kad gali vaidentis, tačiau aš niekada nepamiršiu tos nakties, kai pirmą kartą likau toje palėpėje nakvoti. Pabudęs vidury nakties iš miego pamačiau ryškias šviesas. Jos sklido pro lentų plyšius. Pagalvojau, kad kažkas važinėja automobiliais, tačiau atsikėlęs nieko nemačiau.
Kitą naktį nubudau nuo beldimo į duris. Atsikėliau pažiūrėti, tačiau nieko nebuvo. Supratau, kad čia gali būti mirusio Miko Mieliausko dvasia“, – pasakojo keramikas.
Jis teigė, kad tose dirbtuvėse, kuriose jis su šeima apsigyveno, vaidendavosi nuolat. Beldimai, atsirandančios šviesos ir baltos spalvos siluetas pasirodydavo kone kasnakt ir ne tik pačiam Petrui.
Lrytas.lt fotografas Vladas Ščiavinskas tikino pats matęs dvasią dirbtuvių palėpėje. „Prisimenu tą kartą, kai likau nakvoti pas Petrą. Prabudau vidury nakties ir prieš save pamačiau neįtikėtiną reginį – netoli manęs stovėjo žmogaus ūgio tarsi baltą maišą užsimetęs siluetas.
Labai nustebau, tiesiog nustėrau. Bandžiau svarstyti, kas tai galėtų būti, tačiau neradau atsakymo. Po kelių akimirkų reginys išsisklaidė“, – dėstė fotografas.
Dvasią išvarė vienuoliai
Keramikas prisiminė atvejus, kai atvykę svečiai į palėpę eidavo miegoti norėdami išbandyti savo drąsą, tačiau ištverdavo ne kiekvienas. „Kartą odontologas, atvykęs iš Kauno, teigė esantis drąsus ir ištversiąs viską, tačiau ryte radau jį miegantį pavėsinėje ant stalo. Sakė negalėjęs pakęsti nuolatinių šviesos blyksčių ir beldimo į duris.
Aš pats nesu religingas, todėl palėpės nešventinau, kryželių nestačiau. Tačiau kai kartą išvažiavau į vieną parodą, pas mus į svečius atvažiavo grupelė stipriai tikinčių žmonių, vienuolių.
Žmona pasakojo, kad jie patys palėpėje pajautė kažką esant. Ji paprašė jų padėti išvaryti dvasią, todėl nieko nelaukdami jie taip ir padarė.
Tas procesas vyko gana paprastai – jie meldėsi ir prašė dvasią išeiti iš palėpės ir eiti į kapines.
Galima tikėti, galima ne, tačiau nuo to laiko palėpėje nebesivaidena. Panašu, kad jie tikrai išvedė dvasią iš mūsų namų“, – sakė P.Pretkelis.
Pasikeitė požiūris
Jis tvirtino visą gyvenimą netikėjęs jokiais mistiniais dalykais, tačiau kai jo dirbtuvėse ėmė vaidentis, požiūris į dvasias ir anapusinį gyvenimą pasikeitė. Dar ir dabar, nors nuo šiurpaus periodo praėjo daugiau nei dvidešimtmetis, vyras su šiurpu prisimena tą istoriją.
„Kai aplinkiniams pasakodavau, jog mano dirbtuvėse vaidenasi, jie sakydavo, kad tai šnipštas, netiesa. Niekas netikėdavo arba pirštą prie smilkinio pasukiodavo, tačiau kai patys įsitikindavo tuo, kas vyksta, mintys ir požiūris imdavo keistis.
Dabar man ta istorija tėra tik smagus prisiminimas. Juolab, kad ir Mikas, taip vadindavome pasirodančią vėlę, buvo nepiktybiškas ir linksmas.
Prisimenu, kad M.Mieliauskas, kol dar buvo gyvas, buvo labai smagus, nuoširdus žmogus, todėl ir jo vėlė piktų pokštų mums nekrėsdavo“, – dėstė profesionalus keramikas.
