Pateikiame ištrauką iš Joelio M. Hoffmano knygos „Biblija taip nesako: 40 biblinių vertimo bei suvokimo klaidų ir kiti nesusipratimai“ (angl. The Bible Doesn’t Say That: 40 Biblical Mistranslations, Misconceptions, and Other Misunderstandings)
Nekaltas Jėzaus prasidėjimas iš mergelės Marijos yra kertinis krikščioniškų įsitikinimų akmuo jau porą tūkstantmečių. Tačiau šis teiginys išlieka ir kontroversišku, ir nebūtinai dėl to, kaip nekalta moteris pastoja ir pagimdo, o dėl paties Šventojo Rašto teksto painiavos. Vieni mano, kad tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentai patvirtina Jėzaus nekaltą prasidėjimą, kiti mano, kad mergelės Marijos skaistybė buvo vertimo netikslumas. Nei vieni, nei kiti nėra teisūs, viskas kur kas labiau komplikuota ir įdomu.
Evangelijos pagal Matą ir Luką viena kitai neprieštarauja. Mato Evangelijoje teigiama, kad Jėzus gimė Marijai, kuri pastojo dar prieš turėdama lytinių santykių su savo sužadėtiniu Juozapu. „Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia“. Taip dar ir paaiškinama, kas iš tiesų buvo Jėzus. Šiame tekste galima ieškoti užuominų apie galimus Marijos ir Juozapo santykius iki apsigyvenimo kartu, tačiau tekstas per daug aiškus ir paprastas. Tarp Marijos ir Juozapo sekso nebuvo, kai ji pastojo. Toliau Evangelijoje pagal Matą pasakojama, kad Juozapas buvo susirūpinęs dėl to, kad turės vesti jau nėščią merginą, tačiau pasirodęs angelas jam paaiškina, kad nėra ko jaudintis, nes vaikas iš Šventosios Dvasios. Cituojant Evangeliją, „Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti“. Taigi, nors mes galėtume į tai žiūrėti skeptiškai, pačiame tekste nėra jokios užuominos apie tai, kad angelo pasirodymas yra metafora ar angelas galėtų meluoti Juozapui.
Evangelija pagal Luką viską aprašo kur kas paprasčiau. Ten aiškiai pasakoma, kad Marija buvo nekalta, „Pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija“. Kai ją aplanko angelas ir pasako, kad ji susilauks vaiko, „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“, ji nesupranta, kaip tai gali įvykti, nes ji vis dar nekalta, cituojant „Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“. Angelas ją patikina, kad jai apsireikš Šventosios Dvasios galia, nes Dievui nėra nieko neįmanomo. Aišku, galima daryti prielaidas, kad „nepažinusi vyro“ nereiškia ir neturėjusi lytinių santykių, arba ji jų turėjo jau po angelo apsilankymo, tačiau tai jau būtų dirbtinis bandymas įskaityti tai, ko nėra.
Painiava prasideda toliau. Evangelijoje pagal Matą rašoma „Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.“ Čia Matas savo Evangelijoje Jėzaus gimimą pateikia kaip Senojo Testamento dalį. Tai minima Izaijo knygoje, tačiau ten kalbama ne apie skaisčią merginą, bet apie mergelę, jauną moterį. Hebrajiškas žodis, pavartotas Izaijo knygoje apie pastosiančią moterį, yra alma, reiškiantis ne „skaisti“, bet „mergelė“. Taigi, kam tada Matui cituoti Izaiją? Jam reikėjo rasti pagrindą susieti senąjį tekstą su savuoju, o tai buvo padaryta per graikiškąją Izaijo teksto versiją, kur mergelė (alma) verčiant tapo skaisčia (parthenos). Nieko keisto, nes senovėje dauguma mergelių, t.y. jaunų moterų, buvo skaisčios, o dauguma skaisčių mergelių buvo jaunos, tad galimas toks reikšmės pokytis, ypač turint omeny tuos laikus, papročius ir aplinkybes.
Visgi, yra vienas atvejis, kada skirtumas tarp mergelės ir nekaltos moters yra labai reikšmingas, t.y. jai esant nėščiai. Hebrajų kalba Izaijo knygoje rašoma „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“, tuo tarpu graikiškoje versijoje atsiranda „skaisti mergelė išnešios ir pagimdys sūnų“, o tai jau vertimo netikslumas. Abiem atvejais Izaijo knygoje kalbama apie Dievo ženklą, tačiau nepaisant graikiškojo netikslumo, tai nėra nekaltos moters pagimdytas vaikas. Net nėra aišku, ar gimimas apskritai yra ženklas. Ženklas galėtų būti vaiko vardas Emanuelis, reiškiantis „Dievas su mumis“. Galbūt ženklas galėtų būti ir vaiko mityba „Varške ir medumi jis maitinsis, kai mokės atmesti, kas pikta, ir rinktis, kas gera“. Ir tekste nerašoma, kada tas ženklas turi pasirodyti.
Vienintelis aiškus dalykas iš teksto ir konteksto yra pranašo Izaijo tarpininkavimas tarp Dievo ir karaliaus Ahazo ginčo. Jie ginčijasi, ar Ahazui reikėtų prašyti Dievo ženklo. Dievas jam liepia „Prašyk Viešpatį, savo Dievą, sau ženklo, – tebūna jis ar iš Šeolo gelmių, ar iš padangės aukštybių“, Ahazas jam atsako „Ne! Neprašysiu ir negundysiu Viešpaties!“. Čia įsiterpia Izaijas ir pasako Ahazui, kad Dievas yra visagalis ir imsis veiksmų duoti jam ženklą „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą“. Graikiškas vertimo netikslumas iš Izaijo pranašystės mergelę įvardinant kaip nekaltą didelio skirtumo visgi nesudaro. Būta ir kitų vertimo netikslumų, kurie teksto esmės neiškraipė. Tolesni vertimai į kitas kalbas laikėsi nuostatos Mariją vadinti skaisčia pagal graikišką vertinį, o ne mergele pagal hebrajišką, todėl Jėzaus gimimas suvokiamas kaip nekaltas prasidėjimas plačiąja prasme.
Toks mąstymas klaidingas iš esmės. Senojo Testamento žodžiai Naujajame dažnai reiškia skirtingus dalykus, pavyzdžiui, „Tai, ką sako Dievas“ tampa „Dievo žodžiu“. Toks žodžių išėmimas iš konteksto ir jų reikšmės sustiprinimas buvo ne tik priimtinas, bet ir trokštamas, norint sustiprinti religinius teiginius. Mato Evangelijos sujungimas su Izaijo pranašyste, siekiant Jėzų pavadinti jau minėtuoju Emanueliu, tarnauja būtent šiam tikslui („Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“).
Dauguma gali manyti, kad Mato Evangelija keičia Senojo Testamento prasmes dėl vertimo netikslumų, tačiau panašu, kad priežastis slypi ne čia. Mato siekis galėjo būti susieti nekaltąjį prasidėjimą su kitomis Senojo Testamento pranašystėmis ir taip paaiškinti Jėzaus gyvenimą ir jo prasmę. Senajame Testamente nekalto prasidėjimo nebuvo, tačiau ši prielaida, atsiradusi iš vertimo skirtumų ir vieno žmogaus interpretacijos, sukūrė pagrindus visam Naujajam Testamentui ir tolesnei religijos raidai.
Parengė Kornelija Dūdaitė
