Ar senovėje jus būtų pripažinę ragana? 14 įtartinų požymių

Moterys buvo laikomos nuodėmingesnėmis už vyrus – tai reiškė, kad jos dažniau tarnauja velniui. Todėl moterims buvo kur kas didesnė rizika būti apkaltintoms raganavimu.

Buvo laikoma, kad visos pagyvenusios moterys – potencialios raganos. Pagyvenę žmonės kartais linkę elgtis neadekvačiai. Jeigu senutė žiūrėjo į vaiką, ir netrukus jis susirgo, vaiko motina puikiai žinojo, kas dėl to kaltas. Todėl daug senų moterų būdavo paduodamos į teismą ir nubaudžiamos vien dėl savo garbaus amžiaus.

Vaikai, spaudžiami suaugusiųjų, lengvai galėdavo prisipažinti dėl poelgių, kurių iš tiesų nedarė. Žinomas atvejis, kai keturmetę mergaitę pasodino į kalėjimą kartu su jos motina „burtininke“. Mergaitė prisipažino viską, kuo ją kaltino. 1692 m. mergaitės motiną pakorė, o ją pačią, po 9 mėnesių, praleistų nelaisvėje, paleido. Tačiau mažylė visiems laikams liko protiškai nesveika.

Neretai burtininkavimu apkaltindavo benamius ir elgetautojus. Tais, kurie neturėjo savo namų, valkatavo, prašinėjo išmaldos, būdavo nepasitikima, manoma, kad jie gali pakenkti žmonėms. Todėl juos dažnai suimdavo už burtininkavimą.

Turtingiems ir pasiturintiems žmonėms visada pavydėdavo, todėl kaimynai apie tokį žmogų galėdavo bet ko prišnekėti. Bet blogiausia dalis ir vėl tekdavo moterims, ypač vienišoms. Buvo laikoma, kad moteriai sunku išgyventi be vyro pagalbos, ir jeigu kokia moteris neturėjo sutuoktinio, tėvo, brolių ar sūnų, bet vis tiek nevargo, ji buvo įtartina. Žmonės imdavo tikėti, kad ji gerai gyvena dėl juodosios magijos. O apkaltinimui tereikėdavo tik preteksto.

Jeigu moterys susirinkdavo kartu, be vyrų, tai visada atrodė įtartina – buvo tikimybė, kad draugės atlieka velnio garbinimo apeigas. Dar pavojingiau buvo pyktis su draugėmis, nes jos apie jus galėdavo prigalvoti tokių dalykų, kurie neišvengiamai baigsis apkaltinimu raganyste. Tiesa, ir vyrui pakakdavo vien pereiti kam nors kelią, kad ant jo pradėtų karti visus šunis. Bet tai nutikdavo rečiau.

Pribuvėjos dažnai išmanydavo gydomąsias žoles ir daug kitų dalykų, kurie kirtosi su krikščionišku tikėjimu, todėl, nors visi naudodavosi jų paslaugomis, vis tiek jų bijodavo ir šalindavosi. Pirmu pasitaikiusiu atveju – pavyzdžiui, jei gimdymas nebūdavo sėkmingas, kūdikis mirdavo ar likdavo luošas, – pribuvėjas apkaltindavo susitarimu su velniu.

Puritoniškais laikais nesantuokiniai ryškai moterims buvo visiškai draudžiami. Netgi išprievartavimas negalėjo būti laikomas „paklydimo“ pateisinimu. O jeigu moteris pagimdydavo vaiką nežinia, nuo ko, būdavo manoma, kad vaikas nuo velnio. 1651 m. Anglijoje aprašytas atvejis, kai moteris buvo paskelbta ragana už tai, kad „buvo paleistuvė ir pagimdė vaiką“. Kankinama nelaimėlė galiausiai prisipažino, kad jos meilužis buvo pats Šėtonas, ir vaikas yra jo. Moterį nuteisė pakarti.

Jeigu šeimoje būdavo itin daug vaikų, imdavo sklisti gandai, ypač, jeigu kaimynystėje gyvendavo beveikė pora. Buvo laikoma, kad per burtus raganos gali vogti laimę iš kitų žmonių. Tačiau jeigu kas nors būdavo nevaisingas ir nesugebėdavo susilaukti daugiau nei vieno vaiko, tai taip pat keldavo įtarimų, nes tais laikais būdavo manoma, kad ant tokių šeimų kritęs velniškas prakeikimas.

Jeigu moteris „turėjo keistenybių“, elgėsi pernelyg grubiai ar užsispyrusiai, tai taip pat galėjo tapti pagrindu apkaltinti raganavimu. Buvo laikoma, kad į tokį elgesį stumia velnias. O argi ne visais laikais visas piktas ir šiurkščias moteris vadindavo raganomis?

Pastebimi apgamai, trečias spenelis – visa tai buvo aiškinama kaip „velnio žymės“. Buvo tikima, kad per tokią žymę prie moters prisisiurbdavo įvairūs gyvūnai – šunys, katės ar gyvatės, – kurie gerdavo jos kraują ir padėdavo burtų reikaluose. Tas pats galiojo ir raišiems vyrams, nes šlubavimas buvo laikomas velnio savybe.

Jeigu šeimininkės sandėlyje rasdavo sugedusio sviesto arba pieno, taip pat lengvai ją galėdavo palaikyti ragana. Neva, juodosios magijos ritualai galėdavo sugadinti šiuos produktus.

Kaip žinia, Biblija draudžia „burtininkavimą“. Todėl bet kokie bandymai nuspėti ateitį nusipelnydavo bausmės ir mirties. Žinomas atvejis apie juodaodę tarnaitę iš liūdnai pagarsėjusio Salemo miesto, kuri nukentėjo tik dėl to, jog pasiūlė jaunoms merginoms atspėti jų būsimų vyrų vardus. Žinoma, ji buvo įskųsta.

Jeigu žmogus elgėsi ne taip, kaip liepia Biblija, jis galėjo būti apkaltintas burtininkavimu. Pagrindu galėjo tapti, pavyzdžiui, šeštadienio draudimų nesilaikymas (tą dieną buvo draudžiama kurti ugnį, prekiauti, keliauti), sėjimas lauke daugiau nei vienos rūšies sėklų, prisilietimas prie nudvėsusios kiaulės, drabužių iš daugiau nei vienos rūšies audinių nešiojimas, plaukų kirpimas ratu arba jų pynimas į kasą. Bent jau taip skelbė puritonai.