„Užgavėnės – tai bičiuliška maisto dalinimosi šventė, ypač dosni liaudiškai vadintiems „ubagautojams“. Tai taip pat ir mėsos patiekalų atsivalgymo metas prieš susilaikymą ilgam asketiškesniam Gavėnios metui. Šventės metu, žinoma, neapsieinama ir be tradicinių sklindžių, juos žmonės ir patys skanaudavo ir kitus vaišindavo. Apskriti blynai simbolizuoja saulę, kuri ypač džiugina pagaliau pergalingai ilgindama dieną ir šildydama“, – pasakoja V. Tumėnas.
Tačiau vien tuo neapsiribota. Pasak etnologo, Lietuvoje visuomenė nuo seno laikėsi nustatytų etikos normų, save varžydavo ir viešai nereikšdavo jausmų, tačiau per Užgavėnes viskas būdavo priešingai.
„Anuomet tai buvo vienintelė diena, per kurią žmonės galėjo laužyti nusistovėjusias bendravimo normas ir hierarchijas, betarpiškai rodyti savo emocijas bei potraukį. Tą dieną visi kvailiodavo, dūkdavo.
Užgavėnės – tai šeimos, žmogiškos meilės, vertybių ir vaisingumo šventė. Ypač gerbiami būdavo jaunavedžiai – daugiausiai būtent jie su arkliais apvažinėdavo dirbamus laukus. Iš nevedusiųjų buvo šaipomasi, o vedusieji – skatinami turėti kuo daugiau vaikų, jiems būdavo krečiami įvairūs erotinių poteksčių turintys pokštai“, – pasakoja V. Tumėnas.
Per Užgavėnes siekiama laikinai pakeisti supantį pasaulį ir nukelti save į fantasmogorišką, linksmą, mitologizuotą aplinką, kurioje apstu protėvių sielų, gamtos dvasių, gąsdinančių mirtimi giltinių, tamsaus gymio keistų užsieniečių ir kitokių migrantų ar marginalų, daktarų ir burtininkų, moterų su didelėmis krūtimis ir ryškiai padažytais veidais, bei išsipusčiusių jaunikių – už kurių kaukių slepiasi priešinga lytis.
Tai ne tik mitinės Morės vežiojimas ir deginimas, tartum padedantis perkeisti mūsų bei pasaulio negatyvias ypatybes, bet ir riebaus bei skurdaus asketiško gyvenimo galimybių – Lašininio ir Kanapinio kova.
Laužas – būtinas Užgavėnių elementas, reiškiantis perkeitimą šviesoje ir karštyje. Mėgstama nedoruosius purvinti pelenais, taip pat gausiai laistytis vandeniu tam, kad taptų švaresniais ir ištirptų ne tik gamtos, bet ir jų pačių vidiniai ledai – širdies šaltumas ir susvetimėjimas.
