– Kūčių vakarą daugelis po vakarienės traukia šiaudą tikėdamiesi nuspėti ateitį. Ar galima taip elgtis?
– Jokiu būdu.
– Kodėl? Juk daugelis tai vadina tiesiog žaidimu, smagia pramoga.
– Nesvarbu. Čia jau kalbama apie žmogaus likimą, ir jokių žaidimų, susijusių su juo, negali būti. Jei trauksi burtą, kas šiandien eis į parduotuvę, tai tebus žaidimas, tačiau kai burtai susiję su ateities spėjimu ir likimu, žaidimai baigiasi.
– Bet juk taip smalsu sužinoti, ar ilgai gyvensi, ar susirasi antrąją pusę.
– Taip. Ir pagrindinė to mintis, kad aš deleguoju savo likimą kažkam, kas nėra Dievas. Tai stabmeldystės nuodėmė.
– Tačiau juk nuo senų laikų žmonės buriasi ir spėja ateitį.
– Tai užsilikę nuo pagoniškų laikų ir su krikščionybe neturi nieko bendro. Paprasčiausiai susipynė kultūros, ir taip liko.
– O gal yra kokia nors alternatyva smagiems burtams? Ką veikti vaikams, kuriems nuobodu sėdėti prie stalo?
– Elgtis Kūčių vakarienės metu reikia paprastai ir nuoširdžiai. Turi būti bendra malda, ją galima adaptuoti vaikams, kad ir jie susidomėtų. Taip pat tinka įvairios giesmės.
Pamenu savo vaikystę – niekada nedarėme jokių burtų. Tiesa, buvo dedamas šienas po staltiese, tačiau tai tebuvo simbolis, kad Jėzus gimė ant šieno tvarte. Bet mes niekada netraukėme jokių šiaudų.
Visi giedodavom giesmes, prisigalvodavom paprastų žaidimų, laukdavom Kalėdų senelio.
– Taigi, esate kategoriškas ir teigiate, kad Kūčių vakarą negali būti jokių burtų ir ateities spėjimų?
– Jokių. Tai yra vakaras, skirtas maldai, Jėzaus gimimui atminti. Reikėtų pasidžiaugti šeimos buvimu kartu, padėkoti Dievui už tai, ką turime, atsiprašyti, jei kažkas ne taip.
– Bet tradicija burtis ir spėti ateitį, kaip bebūtų, yra gaji. Gal yra būtų ją išgyvendinti?
– Viskas priklauso nuo sąmoningumo. Kuo žmogus sąmoningiau suvokia save ir tikėjimą, tuo mažiau jis gundosi būrimais.
– Po Kūčių vakarienės esame pripratę maisto likučius palikti ant stalo artimųjų vėlėms. Ar to reikalauja krikščioniškos tradicijos?
– Tai yra visiški prietarai. To tikrai nereikėtų daryti. Jokių vėlių čia nėra. Po mirties žmonės eina į Dievo teismą ir tarp mūsų jų nėra. Nebent piktosios dvasios čia bastosi.
– Tuomet kokia turėtų būti krikščioniškos Kūčių vakarienės eiga?
– Svarbiausia – nueiti į Bernelių mišias, šeimai dalintis kalėdaitį. Vėliau – 12 patiekalų ragavimas. Tai 12 apaštalų simbolis, tačiau tas skaičius tikrai nėra būtinas. Reikia atminti, kad Kūčios įgauna prasmę, kai susiburia ir drauge būna artimiausi žmonės.
– Vis daugiau diskusijų kyla dėl pasninko be mėsos. Ar tikrai per Kūčias negalima valgyti mėsos patiekalų?
– Ši taisyklė galioja, nes yra nustatyta vyskupų. Kūčių dieną reikėtų labiau pasninkauti, save suvaldyti.
– Ar magija iš principo yra skirstoma į „lengvos formos“ ir į rimtesnę?
– Magija gali būti paviršutiniška, kai žmogus nesupranta, ką daro, arba „profesionali“, kai tiksliai žino, kad lenda į dvasių pasaulį. Tačiau tai yra vienodai blogai.
– Kokios galimos pasekmės?
– Kai patenki į dvasių pasaulį, nebežinai, kokios gali būti pasekmės. Įdomus dalykas – dabar žmonės perdėtai religingi, tačiau jų religingumas persipynęs su prietaringumu. Žmonės viskuo tiki, skaito horoskopus.
– Doras krikščionis turėtų netikėti ir neskaityti horoskopų?
– Na taip, neturėtų skaityti. Žmonės patys save apgaudinėja, sako, kad nesidomi, tačiau iš tiesų domisi likimu.
