Vietoj eglutės – šiaudinukai
Jis teigė, kad adventas paprastai prasideda ketvirtąjį sekmadienį iki šv. Kalėdų ir paprastai sutampa su šv. Andriejaus diena. „Advento laikotarpis nuo senų krikščionybės laikų buvo ypatingas dėl sekmadieninių ankstyvųjų Rarotų mišių. Jos vykdavo iki pat šv. Kalėdų. Ėjimas į Rarotas būdavo nuspalvintas tradiciniais papročiais. Buvo žiūrima, koks dangus, ar giedra, ar šviečia Saulė. Jei einant į mišias sutikdavai šunį arba vilką, tai reikšdavo gerą ženklą. Juk Vilnijoje vilkas – mūsų totemas.
Eiti į Rarotų mišias buvo itin svarbu būsimoms nuotakoms – jos spėdavo, koks jų gyvenimas bus po vedybų. Jei sutikdavo moterį, vadinasi, gyvenimas bus sėkmingas, o jei vyrą – sėkmės nereikėtų laukti“, – aiškino etnologas ir pridūrė, kad šių mišių metu didelis dėmesys buvo skiriamas ir žvakių degimui. – Jas degdavo įvairių socialinių sluoksnių žmonės – tiek dvariškiai, tiek samdiniai. Visi kartu degdami žvakes jie parodydavo visuomenės susivienijimą.
Šv. Kalėdos neįsivaizduojamos be žaliaskarės dailiais žaislais padabintos eglės. Ar sena tai tradicija? „Į namus parsinešti ir puošti eglę – labai nesena tradicija, kuri siekia vos 1840 metus. Jos atsiradimą aprašė Antanas Baranauskas. Žavu tai, kad pirmojo pasaulinio karo metu kareiviai, puošdami eglutę, tokiu būdu bandė išreikšti namų ilgesį. Jie pasikviesdavo kaimo vaikus, dalydavosi dovanėlėmis, skanėstais, saldumynais“, – dėstė L.Klimka.
Pašnekovas pasakojo, kad iki tradicijos puošti namuose eglutę, žmonės namus puošdavo šiaudinukais – vadinamaisiais sodais virš stalo, paukštukais arba eglišakiais. „Kai atsirado tradicija puošti eglutę, tai ji buvo kabinama ant balkių viršūne žemyn. Vėliau, atsiradus gražiai europietiškai tradicijai puošti eglutes visose mokyklose, tradicija persikėlė ir į namus. Paprastai jos būdavo puošiamos saldainiais, tačiau iki Trijų Karalių šventės ant eglutės likdavo kaboti tik popierėliai“, – juokėsi jis.
Etnologas šypsosi, paklaustas apie tradicijas dovanoti brangias dovanas. „Anksčiau žmonės dalindavosi skanumynais. Pagrindinė dovana – gardūs valgiai, tėvų skiriamas dėmesys vaikams, tarpusavio bendravimas. Kaip bebūtų gaila, bet šiais laikais po eglutėmis dedamos brangios dovanos atpratina vaikus džiaugtis dovanos stebuklu. Vaikai, kurie gauna brangias dovanas, išpakuoja, pasižiūri į jas ir numeta, nes, deja, jie jau persisotinę jomis. Lepindami vaikus atimame iš vaikų džiugesį mėgautis dovana“, – svarstė L.Klimka.
Kiekvieną sekmadienį – teminis turgus
Šiais laikais prieš šv. Kalėdas žmonės įpratę išlaidauti, kalėdinė prekyba tiesiog klesti. L. Klimka sakė, kad ir anksčiau taip buvo, tačiau viskas vyko saikingai. „Šiaurinėje Lietuvos dalyje buvo labai gražūs kalėdiniai turgeliai, kuriuose buvo prekiaujama visą advento laikotarpį. Prekyba vykdavo kiekvieną sekmadienį. Pirmasis turgus gruodžio pradžioje buvo vadinamas šeškaturgiu. Samdiniai gaudavo metų algas ir grįžę namo sugalvodavo gaudyti šeškus ir kiaunes. Jų kailiukus džiovindavo ir gamindavo apykakles. Šeškaturgyje jas parduodavo. Pati turgaus esmė buvo prekiauti viskuo, kas padėtų apsiginti nuo žiemos šalčio.
Antrasis turgus – skaistaturgis. Į jį užklydę pirkėjai pirkdavo viską, kas susiję su grožiu. Samdiniai mamoms pirkdavo šilkines skareles, karolius, net kosmetiką. Buvo sakoma, kad nuo tokių dovanų žmonės tapdavę skaistesni ir gražesni. Trečiasis turgus, prieš pat šv. Kalėdas, buvo vadinamas saldaturgiu. Jame buvo parduodama viskas, kas reikalinga šventiniam stalui. Žmonės pirkdavo viską, ko trūkdavo – vieni gabalinį cukrų, kiti spanguoles ar aguonas“, – pasakojo L.Klimka.
Jis teigė norįs, kad šios tradicijos būtų atgaivintos. „Gaila, kad šiais laikais švenčių grafiką diktuoja didieji prekybos centrai. Turėtume puoselėti senovines lietuvių tradicijas. Dabartinės mugės advento metu Lietuvoje turėtų būti tokios, kuriose pavyktų panaudoti senąsias lietuviškas tradicijas“, – sakė pašnekovas.
Per adventą – atleisti ir atsiprašyti
Ko būtina vengti advento laikotarpiu? Kokie draudimai galioja iki šių dienų? „Advento metu buvo draudžiami jaunimo pasilinksminimai. Nuo šv. Andriejaus buvo neleidžiama šokti, linksmintis, tačiau žmonės rinkdavosi pavakaroti. Vakaronių metu susirinkusios moterys megzdavo, verpdavo, mindavo mįsles. Dzūkijoje moterys dažnai dainuodavo santūrias dainas, o jaunimas eidavo ratelius, išmėgindavo burtus ir liaudiškus žaidimus“, – sakė L.Klimka.
Daugybė tikėjimų advento metu atėję iš baltiškosios prosenovės. „Draudžiami darbai advento metu visi, susiję su sukimo judesiais – verpimas, malimas girnomis. Tai buvo aiškinama baime sutrukdyti gamtos ritmus – saulės sugrįžimą. Įdomus tikėjimas, susijęs su advento periodu – draudimas kirsti medžius. Buvo tikima, kad būtent medžiuose po mirties apsigyvena vėlės“, – aiškino etnologas.
Pasak jo, jei advento laikotarpiu atsirasdavo žmogus, švenčiantis varduves, jis būdavo sveikinamas taip pat, kaip ir ne per adventą. „Ant varduvininko durų būdavo kabinamas vainikas ir reikėdavo atspėti, kas jį pakabino. Atspėjęs varduvininkas turėdavo pakviesti jaunimą kartu papietauti, pasivaišinti. Advento laikotarpiu labai smagu susitikus su seniai matytais bičiuliais ar kaimynais atsiprašyti, sušvelninti santykius. Gaila, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kur visi skuba ir lekia, užmirštamos senosios tradicijos, o kai kurie jų net nežino“, – pripažino pašnekovas.
Advento burtai – meilei ir orams
Adventas iki šių dienų apipintas paslaptimi. Tai ne tik Išganytojo laukimo laikas, tačiau ir metas, kai galima burtis, sužinoti likimą. „Advento metu pagrindiniai burtai buvo siejami jaunoms merginoms su santuoka arba ūkininkams su derliumi ir orais. Advento laikotarpyje yra kelios dienos, kuriomis tikrai galima burtis. Pirmoji – šv. Barbora, švenčiama gruodžio 4-ąją. Jos metu merginos prisivalgydavo sūrios vakarienės ir tikėdavo, kad naktį susapnuos jaunikaitį, kuris atneš joms atsigerti vandens. Sapne jos žiūrėdavo, kokia jaunikaičio šypsena, akių spalva. Tai ir būdavo pagrindiniai būsimo vyro bruožai“, – pasakojo etnologas.
Kitas burtas – gruodžio 13-ąją. „Ši diena – tai šv. Liucijos šventė, kuri skandinavų kraštuose laikoma šviesos dievaite. Tą dieną lietuviai spėdavo orus. Nuo Liucijos skaičiuojama 12 dienų iki šv. Kalėdų. Tikima, kad kiekviena diena simbolizuoja vieną mėnesį. Pavyzdžiui, gruodžio 13-osios oras išpranašaudavo sausio mėnesio orus, 14-osios – vasario ir t.t. Jei tą dieną sninga, tikėta, kad ir atitinkamą mėnesį sulauksime sniego, vėsos ar kritulių“, – aiškino vyras.
Jis sakė, kad ir iki šių dienų išlikę įvairių burtų, kuriuos tikrai galima pritaikyti šiuolaikinei aplinkai. „Miestuose galima burti su žvake. Paimkite molinį dubenėlį su vandeniu ir lašinkite žvakės vašką. Stebėkite, kokia figūra susiformuos. Jei žiedas – artėja vestuvės. Jei kažkas panašaus į automobilį, tai gal jį laimėsite“, – juokėsi L.Klimka.
Pašnekovas prisipažino iki šių dienų naudojantis itin veiksmingą burtą, kuris padeda atsakyti į ramybės neduodantį klausimą arba problemą. „Per šv. Andrėjų, lapkričio 30-ąją svetimame sode reikia nuskinti vyšnios šakelę. Parsineškite ją į namus ir suformuluokite klausimą. Pamerkite šakelę į vandenį ir pastatykite ant palangės. Kūčių vakarą pažiūrėkite, kaip atrodo vyšnios šakelė. Jei ji išsiskleis ir sužydės baltais žiedeliais, vadinasi atsakymas į klausimą yra teigiamas, o jei nuvytusi, apdžiuvusi – atsakymas iš anapusinio pasaulio yra neigiamas“, – sakė etnologas.
Prakalbęs apie Kūčias, L.Klimka paaiškino ir šiaudų dėjimo po balta staltiese tradiciją. „Tai prakartėlės simbolis, tačiau neapsieinama ir be burto, susijusio su šiaudais. Iki šių dienų išlikęs tikėjimas, kad kiekvienam šeimos nariui reikia ištraukti po šiaudą. Tačiau neretai baiminamasi, neva trumpas simbolizuoja trumpą gyvenimą. Tai tikrai netiesa – trumpas šiaudas gali simbolizuoti greitą mokslų užbaigimą, darbo pokyčius. Reikia žiūrėti, kas šiaudo gale – jei jis su sėklytėmis, bus dosnūs metai. Jei šakojasi į kelias dalis – atsiskirsite nuo šeimos, gal emigruosite. Buvo žiūrima, ir kiek narelių turi šiaudas. Kiekvienu atveju svarbiausia yra sugalvoti klausimą, dėl ko buriesi“, – aiškino etnologas.
