Kaip susirasti antrąją pusę vartotojiškoje visuomenėje? Jei moterys Vyrenijui dejuoja, kad niekada neras partnerio, šis aiškina apie kvantinę fiziką. Tuo pačiu dažniu virpančios energijos pritraukia viena kitą. Jei šypsaisi ir esi laiminga, kitas žmogus taip pat norės būti kartu. Ir klaidinga manyti, kad vyras nepajaus, jog moteriai reikia jo tik tam, kad uždirbtų pinigų ir pagamintų vaiką.
– Dabar dažnai rimtesni santykiai prasideda jau pasimylėjus. Ar tokie santykiai gali ilgai tęstis?
– Jauniems žmonėms labai svarbi yra aistra. Kai jie sutinka vienas kitą, atrodo toks nuostabus tas kitas kūnas. Prie jo glaudiesi, lietiesi, nes jis toks nuostabus. Ir atrodo, kad taip bus visą laiką. Bet paskui atsivalgai. Pusė metų, ir privalai to kūno kiek tik nori. Tada ir pasirodo, kad reikia ne tik mylėtis, bet ir kalbėtis.
Klausimas, ar yra apie ką? Ateina šeštadienis. Vienas sako – aš noriu į teatrą. Kitas tenori sėdėti prie kompiuterio. Tada vienas eina į teatrą, kitas lieka namie prie kompiuterio. Vakare abu susitinka. Abiems neįdomu, ką darė kitas. Tai kokios tada bendros vertybės?
Jeigu mes esame dviese, tai turi būti kažkoks bendras pagrindas? Ir štai šitą klausimą „Dėl ko mes esame kartu?“ reikėtų užduoti kuo anksčiau. Dažniausiai tas egzistencinis klausimas ateina daug vėliau, kai tau trisdešimt ar net keturiasdešimt. Kai gimsta vaikai, o aistra jau išgaravusi, tada prasideda linksmoji dalis.
Kiekvieno žmogaus suvokimo klausimas, kaip yra geriau – skubėti susipažinti artimiau ar neskubėti. Bet žinote, tie, kurie skuba susipažinti, jie skuba...
– Dar su kuo nors susipažinti?
– Gali ir taip nutikti. Kiekybė yra, o kokybės gali ir nebūti. Santykiai juk yra kaip laipteliai.
Pats pirmasis laiptelis: „Noriu turėti kuo daugiau pažinčių“. Susirandu trisdešimt kontaktų pažinčių portale arba „feisbuke“. Tada jau lipi ant antrojo laiptelio – reikia su visais pasikalbėti.
Susirašinėdami internetu žmonės visada ištraukia iš savo gyvenimo tik geras savybes. Juk niekada nerašysi apie save, kad esi nevėkšla, namie – betvarkė, indai neplauti. Nerašysi: „Mėgstu vaikščiot nesiprausęs, o naktimis žiūriu pornografiją“.
Bet kitas žmogus irgi yra gudrus. Jis daro tą patį. Todėl kartais pasirodo: „Oho, mes juk tobulai tinkam vienas kitam!“ Tol, kol neįvyksta susitikimas.
– Būna, kad žmonės susitikę žavisi vienas kitu toliau, tik po metų kitų pasidaro nebe taip smagu.
– Vadinasi, jie ir susitikę toliau transliuoja tik gerąją savo pusę. Kitam žmogui mes visada norime parodyti tik geriausias savybes. Susipažinę su žmogumi mes nematome jo giminės istorijos, nežinome, kaip jis elgėsi šeimoje. Kokios buvo problemos jo tėvų santykiuose ir ką jis perėmė.
Tai atsiveria po truputį. Štai tada lipame dar ant kito laiptelio. Reikia atsiverti tam, kas yra, ir kas nelabai patinka. Galiausiai žmogus pradeda galvoti, verta ar neverta, myliu ar nemyliu.
– Ir ką sakote taip galvojančiai moteriai, kuri ateina į jūsų seminarą?
– Klausiu: „Ar norėtum su žmogumi, kuris turi tiek daug blogų savybių, kurti gražius santykius? Jei yra dešimt savybių blogų, o dešimt gerų, ar vis dėlto nori sąmoningai kurti santykius?“
Sąmoningai kurti – tai tas pats, kas dviese atsistojame prie tuščio lauko ir pradeda sodint medžius. Mes tariamės, kaip sodinti, jie auga. Ar mąstome, kad viskas atsitinka savaime? Šiais laikais daug kam atrodo, kad santykiai turi vykti savaime.
Žmogus sako „Na, pabandysiu“. Pabando – pasodina tris medžius, o daugiau nebenori, nes daug dirbti reikia. Tada nueina vartoti kitur.
Gražus psichologinis šuolis šitoje vietoje – klausti savęs, kam apskritai reikalingi santykiai? Kam ta antra pusė ir galvos skausmas? Juk turi darbą, gali pati save išlaikyti, tai kodėl taip negyventi visą gyvenimą?
– Turite galvoje, kad dabar jau nebe tie laikai, kad šeimą reikėtų kurti dėl to, kad kitaip neįmanoma išgyventi?
– Taip, kažkada šeimos buvo kuriamos dėl ekonominių sumetimų arba saugumo. Du žmonės visada yra komanda, ūkinis vienetas.
– Nuomotis butą ar išsimokėti banko paskolą ir dabar gerokai pigiau dviems.
– Taip, jeigu partneris nori prisidėti. O gal jisai sako: „Aš dabar neuždirbu, man gyvenime dabar dailės etapas. Aš piešiu paveikslus, o kai juos parduosiu, tada atsiskaitysim. Tu mane myli? Jei myli, tu dabar mokėk, o aš piešiu“. Visokių santykių juk būna.
Tačiau tiesa, kad santykiai dažnai kuriami tikintis saugumo. Pastebėjau, moterys dažnai mąsto, jog bent vieną kartą reikia susituokti šiame gyvenime. Gyvenimas „susidėjus“ gali tenkinti vyrą, bet moteris tokiame santykyje saugi nesijaus. Vyras juk gali bet kada paimti ir išeiti. O jei gims vaikas, tai kas juo rūpinsis? Teks eiti į socialinę tarnybą ir sakyti: „Trejus metus pragyvenome ir jis išėjo?“
Vestuvės – visai kas kita, tada jau atsiranda valstybiniai santykiai.
Dar čia prisideda baimė „Ką kiti pasakys?“ Jei tau jau artėja trisdešimt, tėvai ir giminaičiai klausinėja, kada bus vestuvės, jau laikas gimdyti vaikus. Visuomenės spaudimas – didžiulis, nejučia moteris ir pati ima galvoti: „Gal tikrai reikia?“
Įvyksta vestuvės. Po jų vienas sako: „Aš noriu vaikų“. O kitas nenori. Tai kaip tada spręsti? Gerai, jei abu turi tą pačią vertybių sistemą. Tarkime, abu yra tikintys. Jeigu abu mąsto: „Jei man tave atsiuntė Dievas, kokios bebūtų tos problemos, abu turime tikėjimą ir kažkokiu būdu jas išspręsim“.
– O gal būna, kad žmonės pradeda ieškoti dvasinių dalykų būtent krizės akivaizdoje? Pavyzdžiui, pradeda praktikuoti jogą?
– Taip, dažnai būna, kad vienas pradeda praktikuoti jogą, o kitas – nepradeda.
– Čia jau ir vertybių konfliktas. Kokia tikimybė, kad tokia šeima išliks?
– Jeigu tas, kuris praktikuoja jogą, tampa kantrus, švytintis, linksmas, patenkintas gyvenimu, kitas gali susimąstyti: „O, aš irgi noriu toks būti“. Tada jis irgi gali pasukti tuo pačiu keliu.
Tačiau gali nutikti ir atvirkščiai. Jeigu vienas žmogus sakys „Privalai gyventi taip, kaip aš“, santykis neapsikeis. Labai sunku ką nors privalėti. Geriau parodyti save kaip pavyzdį ir turėti kantrybės.
O gali būti ir taip, kad vienas žmogus pasirengęs susidurti su problemomis, bet kitam jau nebeįdomu bendrauti. Vertybės pernelyg skiriasi.
– Pats esate išsiskyręs? Nesibaiminat, kad žmonės kritikuos – negi išsiskyręs žmogus gali vesti seminarus apie gražius santykius?
– Tai o kas daugiau žino daugiau apie santykius – tas, kuris išsiskyręs ar tas, kuris neišsiskyręs? Aš praėjau tas visas stadijas. Juk žmonės neina į seminarus, kai pas juos santykiai yra gražūs. Jie eina tada, kai jau yra negražūs. Tai kas jiems gali papasakot? Tik tas, kuris praėjęs tuos dalykus.
Turi žinoti, kaip mes save apgaudinėjam, norim tobulų santykių, tada nesipykstam, nesibaram. Tada atsiranda abejingumas, pasidaro viskas dzin. Būna, kad ateina žmogus ir sako: „Mes nesikalbam, nes turim skirtingas vertybes“. Tada užduodi klausimą – tai ar jūs norit toliau savo santykius kurti abudu ar nenorit?
Jeigu ateina pora, vadinasi, jie vidinį norą turi. Tokiems žmonėms gali padėti. Tačiau jeigu ateina vienas, o kitas sako „Aš neisiu, man neįdomu“, greičiausiai jie iširs. Nes jeigu esam pora, tai ir einame kartu gyvenimo keliu. Jeigu esame pavieniui, tai tada einame po vieną.
Kartais žmonės turi išsiskirti, kad nekankintų savęs ir savo vaikų. Negi geriau gyventi šeimoje ir kankintis, ar vis dėlto gražiai viską paleisti? Padėkoti už santykius ir rodyti vaikams gražų pavyzdį. Kaip geriau ir tėvams, ir vaikams?
– Dėkoti – tai skamba gražiai. Tačiau dauguma žmonių juk visai dėkingumo tokioje situacijoje nejaučia.
– Jeigu gyvenai su žmogumi, vadinasi, kažką iš jo gero gavai. Jeigu gavai, tada yra už ką padėkoti.
Pamatai, kaip žmogus gyvena visai kitokioj erdvėj negu tu. Jis praplėtė tavo akiratį, už tai jau galima dėkot – gavai pamoką.
– Kai moteriai daugiau kaip trisdešimt, ji dažnai puola į pirmus pasitaikiusius santykius, kad tik susilauktų vaikelio. Ar toje situacijoje irgi patartumėte neskubėti?
– Kodėl ji tą daro? Greičiausiai ji nori kažkaip įprasminti save šioje žemėje. Klausimas moteriai – o kodėl ji pirmiau nesusiranda tinkamo partnerio? Ar taip nebūtų paprasčiau? Tačiau čia jau reikėtų padirbėti su savimi. Žmonės dažnai suranda kitą žmogų ir sako: „Jis man netinka“. O net liaudies išmintis sako, kad panašus traukia panašų.
Kvantinė fizika taip pat sako, kad jeigu abi energijos juda tuo pačiu dažniu, tai pritraukia viena kitą. Jeigu platini savo akiratį, darai gerus dalykus, myli save, šypsaisi ir esi laiminga, kitas žmogus labai norės būti su tavimi. „Man reikia vyro, kuris pagamintų vaiką. Man reikia vaiko. Dar reikėtų pinigų iš kažkur gaut, kad jį užauginčiau“ – jei požiūris toks, tai kokį vyrą tada renkiesi?
Aš suprantu, kad galbūt norime išgelbėti pasaulį ir pagimdyti dar vieną vaiką. Tačiau galima ir sukurti šeimą, pasirūpinti savimi.
– Argi sukurti šeimą yra žmogaus pasirinkimas? O jeigu žmonėms tiesiog nepavyksta susitikti?
– Ką reiškia: „Nepavyksta susitikti?“ Pasaulyje egzistuoja septyni milijardai žmonių. Iš jų – du milijardai vyrų. O ji sako: „Aš nesutinku“. Ieškot reikia. Domėtis, kažkur vaikščiot, dirbti su savimi. Gal net į pažinčių portalus užsiregistruoti. Po truputėlį suprasti, kas yra vyras, ko jam reikia.
Dažnai moterys (taip pat ir vyrai) sako: „Aš ieškau žmogaus, kuris padarytų mane laimingą“. Vadinasi, tu susirasi žmogų, kuris turi dirbti, kad padarytų tave laimingą? Tavimi rūpintis, sakyt komplimentus, duoti pinigus? O kas jį padarys laimingą? Argi toks žmogus, kuris gali kitą padaryt laimingą, nesusiras tokios moters, kuri ir jį padarys laimingą?
– Dabar populiaru lankyti seminarus, kuriuose mokoma santykių pagal indų šventraščius – vedas. Ten mokoma, kad moteris turi būti nuolanki vyrui, neturi rūpintis per daug saviraiška.
– Taip, Vedose sakoma, kad moteris turi rūpintis vyru, šeima ir daryti tai, kas jai patinka. Jeigu jai patinka piešti paveikslus, ji tą ir daro. Ji neslopina savęs šitoje vietoje. Jokiu būdu tai nereiškia, kad moteris niekuo nesidomi, tik ruošia valgyt vyrui ir vaikus augina. Čia kalbama apie tai, kad vyras daugiau rūpinasi išore, o moteris – vidumi. Tačiau ji irgi daro tai, kas jai patinka. Tada vyrui yra įdomu su ja būti.
– O jeigu moteris už savo veiklą gauna didesnį atlygį negu vyras? Teko girdėti, kad tada vyras užprogramuotas būti pasyvus.
– Visaip gali būt. Svarbiausia, kad partneriai pasikalbėtų ir išsiaiškintų, kas kam tinka. Kad nebūtų savaime supranta, kad tas, kuris mažiau uždirba, sėdi namie ir vaikus prižiūri.
Šie laikai yra įdomūs, nes turime galimybių kalbėtis tarpusavyje. Senais laikais buvo viskas tradiciškai nuspręsta. Tau išrinko partnerį, tu ištekėjai, auginsi vaikus ir gyvenk. Viskas. Tavo nuomonė išvis neegzistavo. Nemyli – tai pamilsi. Dabar laikai pasikeitė, mes galime bendrauti, kurti, keliauti. Atsivėrė labai plačios erdvės.
Svarbiausia – kalbėtis atvirai. Galbūt yra etapas, kai vyras neturi gero darbo, o moteris savo darbu patenkinta ir gerai uždirba. Po poros metų tai gali pasikeisti. Jau pats požiūris „Turi būti taip, o ne kitaip“ veda į problemas.
– Nustebau sužinojusi, kad tie, kurie stengiasi gyventi pagal Vedų mokymą, net vengia apsikabinti su ne savo partneriais. O štai jūs seminaruose nepažįstamus vyrus ir moteris kaip tik skatinate apsikabinti. Ar tai nėra subtili geismo tenkinimo forma?
– Apsikabinti geriau negu nušauti. Jei dažniau apsikabintume vienas kitą, nebūtų jokio karo. Apsikabinant svarbiausia yra ketinimas – ar apsikabini iš tyrumo, ar iš geismo. Jeigu iš tyrumo – tai iš tyrumo. Minties galia yra didžiulė. Motina Teresė apsikabindavo tūkstančius žmonių. Ir tai yra visai kitoks santykis negu apsikabinti iš savanaudiškų motyvų.
Manau, kad apsikabinti yra sveika. Kuo daugiau – tuo geriau.
