Per maestro Stasio Povilaičio laidotuves prie kapo duobės skambėjo vienas įsimintiniausių jo šlagerių, o susirinkę žmonės išlydėdami Anapilin legendinį dainininką plojo. Panaši situacija buvo ir atsisveikinimo su režisiere Galina Dauguvietyte metu Vilniaus mažajame teatre. Ten visą dieną skambėjo žymios moters mėgstamos prancūziškos dainos. Analogiška situacija buvo ir laidojant maestro Vytautą Kernagį bei garsų aktorių Vytautą Šapranauską.
Svarbiausia – prisikėlimas
Paklausiau Bernardinų bažnyčios brolio ir kunigo Algirdo Malakauskio, ar normalu, kad laidotuvių procesijų metu žmonės ploja arba prie kapo duobės skamba muzika, nepridedanti graudulingų raudų.
Jis sakė, kad žvelgiant per bažnyčios ir tikėjimo prizmę, tai yra normalu. „Bažnyčia akcentuoja ne mirtį, bet prisikėlimą. Tvirtinama, kad gyvenimas nenutrūksta, o tik pasikeičia. Suirus vienam būviui, gyvenimas tęsiasi“, – sakė brolis.
Pašnekovas papasakojo, kad laidodamas žmogų, dažnai artimųjų paklausia, ar vis dar jaučia šalia savęs mirusįjį. „Daugelis atsako jaučiantys, kad jis yra gyvas. Džiugi nuostata arba užsienyje pasirenkama balta spalva per laidotuves – neatsitiktinė. Ji paprastai naudojama per šventes. Juk ir prie karsto statome baltą liturginę žvakę, kurią naudojame per Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventę – šv. Velykas. Gedėti yra žmogiška – juk mes visi vienas kitam reikalingi“, – sakė jis.
Siela gali keršyti
Pasak pašnekovo, žmogus, nukeliavęs į Dievo karalystę, viską mato visai kitaip. „Nesvarbu, kad anksčiau kažko nemėgo, nenorėjo bendrauti. Neteisinga galvoti, kad jei gyvieji pykosi, tai nereikėtų ateiti ir į laidotuves. Būdamas Dievo akivaizdoje žmogus nebemato pykčių ar tam tikrų nusivylimų“, – įsitikinęs brolis Algis.
Jis įsitikinęs, kad apraudoti mirusįjį galima ir net būtina. „Išėjus artimam žmogui, emocijos yra visiškai natūralios. Kad negalima prie kapo duobės verkti ar raudoti, neva mirusiajam nuo to tik sunkiau, yra tik prietarai. Reikia ir liūdėti, ir gedėti. Mes visi esame žmonės, todėl išlieti susikaupusias emocijas yra normalu“, – aiškino kunigas.
Parapsichologas Vladimiras Azanovas buvo kiek kategoriškesnis. „Pagrindiniai papročiai, susiję su artimo žmogaus mirtimi, yra žinomi nuo seno – apie mirusiuosius reikia kalbėti tik gerai arba nieko. Taip yra todėl, kad yra manančių, jog mirusi siela gali atkeršyti už negražius žodžius. Tai tam tikra baimės išraiška“, – sakė jis.
Tiek kunigas, tiek parapsichologas tvirtai tiki, kad po artimojo mirties būtina kuo dažniau užpirkti mišias, degti žvakeles ant kapo ir kaip įmanoma daugiau melstis, gražiai atsiliepti apie išėjusį asmenį.
