Lietuvis vienuolis Bo Haeng Sunimas iš liko ramus ir ramino kitus. Kartu stebėjo stiuardesės veidą. Ji rūpinosi, kad keleiviai užsimautų kaukes. „Gal ji iš išgąsčio buvo rami? Neįsivaizdavau, kaip tokioje situacijoje galima taip ramiai būti“, – svarstė budistas. Jis pats stengėsi raminti žmones absurdiškai pokštaudamas: „Nesijaudinkit, visi tuoj mirsim“.
Atsiskyrusi nuo kūno siela išsigąsta
Iš Japonijos skridęs lėktuvas galiausiai sėkmingai nusileido Amerikoje. Bo Haeng Sunimas sulaukė 54-erių metų. Patirtas mirties artumas paskatino jį dar labiau susitelkti į zen meditaciją. Į Korėjos vienuolyną buvęs pantomimos aktorius Kęstutis Marčiulynas išvyko, kad suvoktų – žmogus yra ne tik mirtingas kūnas. „Jei esi švaraus proto, suvoki savyje tai, kas niekada negimė ir nemirs. Tada mirdamas gali padėti kitiems – duoti didžiulę pamoką tiems, kurie mirties bijo“.
Korėjoje lietuviui ne kartą teko padėti laidotuvių ceremonijose, kurios vyksta net 49 dienas. Tikima, kad būtent per tiek dienų galima nukreipti sielą į palaimos šalį – rojų arba į geresnį gimimą žmogaus kūne.
„Kai siela atsiskiria nuo kūno, ji labai išsigąsta. Atrodo, kad žiūri į savo kūną, bet negali jo judinti – lyg miegotų ir negalėtų nubudęs atsikelti“. Todėl pirmoji velioniui siunčiama žinia: „Tu esi miręs“. Tada giedama budizmo mokymo esmę atspindinti Širdies sutra – tai padeda sielai nesusipainioti emocijose.
Jei artimieji verkia, vienuoliai paprašo jų išeiti iš salės. Jei žmonės nuoširdžiai linki amžinatilsį artimiesiems ramybės, svarbu išlikti rimtyje. „Dvasia juk irgi jaudinasi, kas gi nori miręs, kad dėl jo verktų. Nebent koks egoistas, kuris galvoja – jei neverkia, tai manęs nemyli. Tačiau juk kai verkia, tai tavęs prašo neišeiti“.
Giminaičiai apeigoms susirenka kas septintą dieną. Keturiasdešimt devintąją dieną sudeginamas mirusiojo vardas ir jo rūbai – tam, kad būtų nutrauktas su juo santykis. Dėl kūno budistai nesuka galvos – įprastai jau kitą dieną po mirties jis sudeginamas šventyklai priklausančiame krematoriume.
O kaip budistai laidojami Lietuvoje? „Nėra Lietuvoje jokių budistų, – mano klausimą lyg nukerta Bo Haeng Sunimas, – Čia žmonės tik atlieka tam tikras budistines praktikas. O jei mirtis ateina, tai artimieji sprendžia, ką su juo daryt. Gal kunigams pasako, kad jis prieš mirtį atsivertė ir šaukėsi Dievo“.
Kapinių vaiduokliai – prisirišę prie kūno
Vaišnavas Saulius Domarkas – Šatakula Das įsitikinęs – mes be reikalo bėgame nuo mirties siaubo. Indijoje jis ne kartą stebėjo, kaip ant laužų dega mirusiųjų kūnai. Matė, kaip prie laužo atėjęs vyriausiasis sūnus pagaliu suknežina kaukolę – tai būtina, kitaip liktų kaukolė ir joje iškepusios smegenys.
„Tai nėra malonus vaizdas. Tačiau Indijoje mirtis nėra taip papuošiama kaip pas mus. Taip primenama, kad ir turtingų, ir skurdžiai gyvenančių laukia toks pats likimas“.
Šatakula Das tvirtina – tai dėl to, jog Vakaruose klesti kūno garbininimo kultas, mes stengiamės puošti ir savo mirusiuosius. „Net kai kūnas miršta, jis įvairiausiais būdais gražinamas ir karste fotografuojamas“. Tokie papročiai sielą susaisto su kūnu. Todėl neturėtume stebėtis, jei sielos ima vaidentis kapinėse.
Indijoje stengiamasi kūną sudeginti kuo greičiau, kad siela šiame pasaulyje nebeturėtų jokio prieglobsčio. Jei žmogus mirė dieną, reikėtų jį kremuoti iki saulės nusileidimo. Jei naktį – iki saulės patekėjimo.
Lietuvos Krišnos Sąmonės bendrijos nariai stengiasi išlydėti mirusįjį pagal indiškas tradicijas. Krišnaitai – teisingiau būtų juos vadinti vaišnavais – niekada nelaiko pašarvoto kūno tris dienas. „Nesuprantu, kam reikia trijų dienų, kad artimieji galėtų atsisveikinti. Atsimenu tas nemalonias situacijas, kai kūnas jau būdavo pradėjęs gesti ir tik tada jį laidodavo“, – pasakoja Šatakula Das, kuriam laidotuvėse yra tekę net pabūti duobkasiu.
Jam atrodo, kad didžiausia pagalba mirusiojo vėlei – kartoti „Hare Krišna Hare Krišna Krišna Krišna Hare Hare Hare Rama Hare Rama Rama Rama Hare Hare“. Giedodami šią mantrą, vaišnavai uždeda mirusiajam ant kaklo šventojo medžio tulasi karolius. Indijoje tikima, kad tai saugo nuo vaiduoklių. Piktosioms dvasioms kelią užkerta ir aplink kūną pabarstytos sezamo sėklos.
Kadangi Lietuvoje neįmanoma kūno sudeginti lauže, jis vežamas kremuoti arba į Lenkiją, arba į Kėdainių krematoriumą. Kalbama, kad kremuoti Lenkijoje – pigiau.
Kaip ir budistai, vaišnavai stengiasi sulaikyti ašaras. „Įsivaizduokite, kaip elgtumėtės, jei artimas giminaitis išvyktų į kitą pasaulio kraštą ir žinotume, kad jo daugiau nebematysime. Ar mes stengtumėmės jį taip pririšti, kad gyvendamas kur nors Australijoje, jis nuolat kentėtų dėl to, kad paliko Lietuvą? Juk jei mylėsim, tai pasakysim – važiuok ir nesijaudink, kad kažką čia palikai“, – Šatakula Das įsitikinęs, kad mirusiajam reikia griežtai pasakyti, kad išeitų ir daugiau nebegrįžtų.
Vietoj kryžiaus antkapyje – gėlė
Kaip laidoti, jei velionis kartojo rytietiškas mantras, o jo artimieji nori jį išlydėti krikščioniškai?
Stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus tokį žmogų laidoti atsisakytų nesvyruodamas. Stengtųsi paguosti artimuosius, bet paaiškintų, kad toks žmogus išsižadėjo krikščionybės. „Jam gyvenime bažnyčios nereikėjo. Tai kodėl mes dabar jam peršam religiją, kai jisai negali pasakyti „ne“?“
Panašiai kalba ir katalikų kunigas Alionidas Budrius. „Gali būti, kad sūnus ar dukra pakrikštytas, bet paaugęs susidomi kitom tradicijom, su Hare Krišna pradeda lakstyt, apsirengęs tokiais rūbais kaip Indijoj. O tada – kokia nors nelaimė įvyksta ir tenka spręst, kaip jį laidot“.
A. Budrius tvirtina – jei artimieji yra krikščionys, jie gali paprašyti kunigo pasimelsti Šv. Mišiose. „Tegu palaikai guli laidojimo namuose, o šeima gali nueiti į Bažnyčią. Dievą pagarbinti ir pasimelsti, užtardami malda, prašydami gailestingumo „. Tačiau lydėti karstą į kapus kunigas gali tik jei žmogus savo gyvenimu liudijo vienybę su Bažnyčia.
Antkapio ženklinti kryžiumi taip pat nebūtina. „Kam kryžių? Jei jis nuo kryžiaus bėgo, kažko kito ieškojo, kodėl turėčiau kaip vytis jį iš paskos ir stengtis kryžių ant kaklo užmauti?“ A.Budrius mano, kad geriau tada antkapį papuošti gėlyte ir palinkėjimu keliauti ramybėje.