Daugiau nei 20 metų organizuojančios seminarus įvairiomis dvasinio ugdymo temomis, astromineralogijos mokyklos vadovės, piligriminių kelionių Indijoje ir Nepale vadovės N.G. Wolmer nuomone, žmogaus būsena nuo daug ko priklauso.
Egregoras – tai tam tikra prasme miesto ar kito kolektyvo aukštesnė esatis. Joje intuityviai juntamas kiekvienas atvykęs žmogus su jo emocijomis, mintimis ir ketinimais.
Jei šalies ar miesto egregoras pajunta negeranoriškumą, jis ima gintis, stengdamasis išstumti šį negeranoriškumo šaltinį – tokiam atvykėliui labai sunku pritapti, pasiekti karjeros aukštumų ar tiesiog susilaukti vietinių gyventojų pagalbos.
Ir atvirkščiai – geranoriškai svetimos šalies ar miesto atžvilgiu nusiteikusiam imigrantui viskas seksis daug lengviau. Šiomis ir kitomis gyvenimo emigracijoje įžvalgomis N. G. Wolmer sutiko pasidalinti su ANGLIJA.today.
– Emigracija paprastai suvokiama kaip išorinė būsena – kėlimosi iš vienos vietos į kitą. Tačiau kaip emigruojant keičiasi žmogaus vidus ir dvasinė būsena?
– Tai labai priklauso nuo to, koks žmogus emigruoja. Rezultatai gali būti vos ne priešingi.
Jei žmogus sėslus, lėtas, uždaras, neturintis noro keliauti, labai prisirišantis, palikęs namus tik dėl geresnio uždarbio – emigracija jį veiks ypač skausmingai.
Tokiam žmogui sunku bus prisiderinti prie naujos šalies, jos žmonių ir kultūros. Natūralu, jog tai formuos stiprią nostalgiją – namų, giminės, Tėvynės, jos gamtos ilgesį.
Skausmas dėl to, kas palikta, gali išsilieti į stiprias gynybines reakcijas – smerkimą, atmetimą to, kas atrodo labiausiai svetima. Tuo pagrindu gali formuotis kompleksai, nepasitenkinimas savimi.
Visai kitaip jausis emigracijoje žmogus, lengvai pakylantis iš vietos, žingeidus, savarankus, trokštantis keliauti, pažinti kitas kultūras, išmokti užsienio kalbų, subrendęs plėsti savo pasaulėžiūrą, lengvai bendraujantis – jam emigracija atvers naujas galimybes, padės sustiprėti.
Būtent emigracijoje jis gali suvokti savo tikrąją vietą. Šiuo atveju daugeliui tokių žmonių pokyčiai iš esmės bus pozityvūs – žmogus naujoje šalyje pasijus atvėręs sau naujus horizontus, turintis daugiau galimybių, nei anksčiau.
Net jei jis jaus tam tikrą nostalgiją Tėvynei, šis jausmas neužgoš visos jo būties, jis gan lengvai mokės prisitaikyti. Lengvai pakildamas, jis tiek lengviau emigruos, jei to sieks, tiek galės lengviau grįžti į Tėvynę, jei taip nuspręstų…
Prisirišantiems, sėsliems žmonėms lengviau bus, jei emigruos kartu su šeima. Kitu atveju atskirtumas gali kurti tiesiog kančią, savęs sunaikinimo programas. Taip pat – jei jis gyvens būste, kuriame turi bent mažą intymų kiemelį, galimybę jausti žemę po kojomis arba dažniau būti gamtoje.
Juk žemė – mūsų bendri namai, skriejantys kosmose, net jei tai užmirštame… Jei turime galimybę ją dažniau jausti kojomis, pėdomis, prie jos prisiglausti, ar tai būtų Lietuva, ar Anglija, tai sustiprina tikrųjų namų bei šaknų pojūtį, kur bebūtume.
Pabandykime įsivaizduoti – jei žmogus moka šalies kalbą, yra geras savo srities specialistas, turi gerą darbą, gyvena su šeima, kurioje sutaria, būste, kuris yra harmoningas, turi kiemelį, kur įkvepia gryno oro, išvyksta į gamtą, sutaria su kaimynais, lengvai užmezga naujas pažintis, švenčia šventes kartu su lietuviais aktyvioje, geranoriškoje bendruomenėje, sportuoja su draugais – ko gi jam nebūti laimingu?
Tėvynės ilgesys, jei bus, tai tik kaip tylus garsas širdies gelmėje, netrukdantis sėkmingai gyventi.
Kita vertus, jei žmogus emigruos vienas, palikęs šeimą, draugus, nemokėdamas kalbos, neturėdamas specialybės, sunkiai bendraujantis, nežinodamas beveik nieko apie šalį, įkalbėtas kitų, neturintis noro keliauti bei keistis – akivaizdu, kad jam emigracija gali tapti sunkiu išbandymu, stresu ar bėdų priežastimi.
Man, mąstant apie visa tai, akivaizdu, jog ne emigracija pati savaime yra blogis ar gėris, bet tai, koks žmogus emigruoja, kaip, kodėl, kada jis tai daro, kaip gyvena emigravęs.
Puikiai gali padėti pakelti emigracijos iššūkius sportas, ypač sportas po atviru dangumi smagioje kompanijoje. Juk sportas sustiprina žmogaus valios centrą, esantį bambos čakroje. Tuo pačiu padeda išlaikyti kovotojo dvasią net ir ilgą laiką trunkančiuose išbandymuose, padeda išlaikyti vidinę dinamiką, lengviau prisitaikyti prie kintančių aplinkybių.
Yra dar vienas aspektas emigruojant iš Lietuvos – nors Lietuva mums brangi, tačiau tai išties maža valstybė. Juk vien Londone gyvena vos ne tiek žmonių, kiek gyventų trijose Lietuvos valstybėse…
Taigi, čia atvykęs lietuvis susiduria ne tik su tuo, jog jis atvyko į kitą šalį, bet ir su tuo, jog jis panyra į žymiai didesnę, nei įprato gyvendamas Lietuvoje, kitataučių kolektyvinę sąmonę. Kiekviena tauta turi ne tik savo regimą, materialų gyvenimą, bet ir savo kolektyvinę sąmonę, gyvenančią bendrais jausmais, idėjomis, turinčią savo mentalitetą. Kuo ji didesnė, tuo didesnę įtaką daro čia atvykusiam žmogui.
Natūralu, jog kiekvienam atvykusiam vyksta didesnis ar mažesnis susiliejimas, susitapatinimas su šalies, kurioje gyvenama, įpročiais, požiūriais, energijomis, gyvenimo būdu, gyvenimo stiliumi.
Jei mokame šios šalies kalbą, esame geri kokios nors srities specialistai, ši kolektyvinė sąmonė lengviau mus įsileidžia. Svetimumo jausmas, keliantis nerimą, nepasitenkinimą, tuomet mažesni arba jų beveik nėra.
Vadinasi, emigravimas į didelę šalį, turinčią didelį gyventojų skaičių, didžiulę kolektyvinę sąmonę, bus parankesnis tam žmogui, kurio šis šalies dydis, įtakingumas ne baugina, o atvirkščiai, įkvepia, pakylėja, padeda peržengti ir savo sąmonės ribotumo ribas, jas plėsti.
Be abejo, kolektyvinės sąmonės didumas, jos įtaka stipriausiai jausis valstybės sostinėje, didmiesčiuose. Taigi, manau, naudinga gyventi tokiame didmiestyje, kaip Londonas, tik tuo atveju, jei jį mylime – tuomet gauname miesto bei jo žmonių palaikančias energijas.
Būtų nesaugu gyventi didžiuliame miete jo nemėgstant. Juk kiekvienas kolektyvinis fenomenas, toks, kaip valstybė, nacija, miestas, ar net profesinė veikla, partija, bendruomenė, turi savo aurą, egregorą.
Tai darinys, kuris formuojasi po truputį, apjungdamas kolektyvo emocionalumą, mintis, valią, idėjas, net karmą, į gyvą sudėtingą visumą, gyvenančią savo gyvenimą. Šis darinys, egregoras, turi tam tikrą sąlyginį savarankumą, ryšį su vietove, tam tikrą sąmoningumą bei stengiasi aprūpinti savo išlikimą, kaip tai daro visa, kas gyva.
Galima sakyti, kad egregoras – tai tam tikra prasme miesto ar kito kolektyvo aukštesnė esatis. Joje intuityviai juntamas kiekvienas atvykęs žmogus su jo emocijomis, mintimis ir ketinimais. Jei šalies ar miesto egregoras pajunta negeranoriškumą, jis ima gintis, stengdamasis išstumti šį negeranoriškumo šaltinį.
Negeranoriškumas – turiu omenyje, tai, jei keikiame vietinius žmones, šalį, įstatymus, gyvenimo būdą ar kalbą. Neverta to daryti. Net jei mums atrodo, jog mūsų niekas negirdi ar girdi tik savi, vis-gi, yra ne taip – per egregorą, šalies aurą, visos mintys, žodžiai, jausmai, ketinimai yra juntami bei perduodami visiems aplink per žmonių pasąmonę, per jų aurą. Mes juntame žymiai daugiau, nei suvokiame. Būtent tuo remiasi pirmas įspūdis, kuris dažniausiai yra teisingas.
Šalies egregoro gynyba nuo mūsų negeranoriškumo gali pasireikšti įvairiausiomis atsirandančiomis kliūtimis – juk jis yra susijęs su kiekvieno žmogaus, jį sudarančio, emocijomis, valia, mintimis, jis juos apjungia.
Todėl žmogus, nemėgstantis ar bijantis šalies, į kurią emigravo, sutiks žymiai daugiau kliūčių. Jos gali pasireikšti per bet kurią gyvenimo sritį, per aplinkinių agresyvumą, ų atsisakymą suteikti pagalbą ar net elementarias privalomas paslaugas.
Tas, kuris mėgsta šalį, ja žavisi, nori nuveikti kažką prasmingo jos labui ir tai daro, atvirkščiai, dažnai sulauks palaikymo, supratimo.
Taip pat gali būti ir tokia situacija, jog su šalimi, į kurią emigruojama, yra seni, tamprūs sielos ryšiai, ankstesnė karma, susijusi su praeitais gyvenimais. Gali būti, jog tai nebaigta praeituose gyvenimuose istorija.
Jei žmogus sukaupė šioje šalyje geros karmos, kuo nors nusipelnė šaliai, vėl čia atvykęs jau kitame gyvenime, sutiks palaikymą, sėkmę.
Jei Siela yra anksčiau gyvenusi šalyje, į kurią atvykta, žmogus jaus, jog daug kas jam čia keistai artima bei pažįstama, jog jį kai kurios vietos keistai giliai jaudina, nors, rodos, mato jas pirmą kartą.
Jei žmogus niekada nėra anksčiau gyvenęs šioje šalyje, jei tai pirmas gyvenimas, kuomet susipažįstama su šalimi, jam viskas atrodys keista, nauja, tačiau gali traukti, jei šalies energijos žmogui tinka. Tuomet Siela gali padaryti didžiulį žingsnį pirmyn, pažindama labai daug naujo, įgydama naujų gebėjimų.
Yra geriausia, jeigu emigracija sutampa su šio gyvenimo Sielos uždaviniais arba bent su jais neprasilenkia.
– Emigracinės savimonės raiška apibūdinama kaip pasižyminti hibridiškumu, internacionalizacija, skirtingų kultūrų susiliejimu. Ar šie procesai natūralūs žmogaus prigimčiai?
– Atsigręžkime į istoriją – dar netolimoje praeityje gyventojų buvo nepalyginamai mažiau, dideliais atstumais keliaudavo vienetai. Lyginant su senove, visa žmonija šiais laikais pasižymi hibridiškumu.
Besikurianti informacinė visuomenė kuria žaibišką apsikeitimą informacija, prekėmis, paslaugomis, intensyvėja apsikeitimas vertybėmis, pasaulėžiūra, gyvenimo būdu.
Akivaizdu, jog globalizacijos procesas greitėja, šių procesų neišvengsime, tačiau intensyvėja ir kitas procesas, siekiantis išsaugoti pusiausvyrą bei mažesnių grupių interesus – tai atsiradusi tendencija didelėse valstybėse skaidytis į mažesnius savarankius darinius. Taigi, kartu su globalizacijos procesu, manau, matysime žmonijoje kitas, priešingas tendencijas, stengiantis išsaugoti įvairovę, tautų bei kolektyvų unikalumą ir pan.
Kokiu būdu galų gale nusistovės naujoji pusiausvyra tarp individualizacijos bei globalizacijos procesų – tai bus Žmonijos bendros kūrybos, daugybės pasirinkimų išdava.
Nemanau, kad būtų gyvastingas ar įmanomas pasirinkimas tik globalizacijos arba tik individuacijos procesų. Norime ar ne – turėsime šių procesų susipynimą, jų sąveiką, vykstančią tam tikru būdu. Manau, kiekviena nacija, bendruomenė čia turės nemažai laisvės, rinkdamasi savo kelią.
Ko gero, totalios globalizacijos, internacionalizacijos, tautų unikalumo sunaikinimo procesas būtų visiškai negyvastingas žmonijai, naikinantis joje kūrybą, gyvybingumą, keliantis didelį totalitarizmo pavojų.
Nemanau, kad jis įmanomas. Taigi, kiekviena tauta, bendruomenė, manau, ieškos savo unikalaus kelio, kuriame tam tikru santykiu, tam tikru būdu bus išreikštos globalizavimosi bei unikalumo, tautiškumo išsaugojimo tendencijos.
– Sakoma, kad nostalgija – šiuolaikinė emigrantų liga. Ar įmanoma su šia liga kovoti?
– Apie tai jau šiek tiek kalbėjau. Pagrindinės priemonės – tai harmoninga šeima, ryšys su gamta, žeme, savas būstas. Aktyvus poilsis, sportas, pomėgių, arba hobbi realizavimas, dalyvavimas lietuvių bendruomenės gyvenime, draugiški ryšiai su vietiniais žmonėmis, dvasinio gyvenimo intensyvumas, perėmimas tai, kas geriausia, iš šalies, kurioje gyvenama.
Labai gerai, jei emigracija bei šalis, į kurią ir atvykstama, atitinka šio įsikūnijimo Sielos uždavinius. Jeigu taip bus, tuomet nežiūrint ar žmogui bus sunku ar lengva, jis jaus, jog daro tai, ką ir turi daryti. Tuomet ir nostalgijos nebus – jai neliks vietos, laiko, siela bei asmenybė bus per daug įsitraukę į svarbių uždavinių sprendimą.
Jeigu emigracija nebus susijusi su Sielos planais šiam įsikūnijimui, priešinga jos uždaviniams, tuomet, net ir pasiekus pasaulietinės laimės, žmogų nuolat lydės nerimas, nepasitenkinimas, o taip pat – nostalgija.
– Pastebima tendencija, jog atvykę į užsienį, lietuvaičiai neretai buriasi į savo bendrataučių bendruomenes. Kokia turėtų būti emigranto siekiamybė – integracija ar savos kultūros išlaikymas?
– Manau, kategoriškumas šioje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, nebus geras patarėjas. Juk norime to ar ne, emigravę vis tiek turėsime kažkokiu būdu integruotis į šalį bei jos kultūrą, suvokti jos įstatymus, kitaip nebūsime sėkmingi. Kita vertus, visiškai pamiršti ištakas – kodėl reikėtų?
Juk išmintis visuomet susijusi su tęstinumu, panaudojimu to, ką jau išmokome, ką patyrėme, bei supynimu su tuo, kas naujo ateina į mūsų gyvenimą. Manau, tautiškumas turėtų padėti kurti savo pozityvų išskirtinumą, jo per daug nesureikšminant, nekuriant sau iš to problemų.
Ko gero, vertėtų vadovautis ne principu „arba – arba“, o principu „plius“. Tai yra, ir integracija, ir savos kultūros išsaugojimas. Kokiu santykiu vyks integracija bei savos kultūros išsaugojimas – tai jau individualus dalykas. Kiekvienas į tai žvelgs kiek kitaip. Tai susiję ir su žmogaus sielos uždaviniais šiam gyvenimui, ir su žmogaus charakteriu, jo ryšiais su Tėvyne.
Manau, kaip ir kiekvienoje bendruomenėje, vieni jos nariai labiau kreips jėgas tautiškumo išsaugojimui, kiti – padės bendruomenei integruotis šalyje, kurioje gyvenama. Tokiu būdu kiekvienas gali rasti joje savo vietą. Manau, gyvastinga bendruomenė turi užtikrinti ir integraciją, ir tautiškumo išsaugojimą.
– Ką manote apie mišrias santuokas – nemaža dalis lietuvių vis dar įtariai žiūri į gyvenimo likimo susiejimą su kitataučiais – ar iš tiesų rizikinga ir vengtina priimti svetimą kultūrą?
– Be abejo, rizika, susiejant savo likimą su kitataučiu yra, tačiau ji yra visuomet, kai susiejame savo likimą su kitu žmogumi. Visuomet rizikuojame – nėra garantijų, kad gerai jį pažinome, kad jis nepasireikš savo kita, nepageidaujama puse, pagyvenus kartu. Niekas negali duoti garantijų, kad santuoka bus laiminga.
Juk ir Lietuvoje ne tiek daug bėra grynakraujų lietuvių. Labai intensyvus susimaišymas Lietuvoje jau ilgą laiką vyksta, ypač vyko su slavų tautybėmis.
Ar tai rizikinga ar ne, kokios pasekmės? Tai jau patyrėme patys. Dabar jau yra labai daug šeimų, kuriose protėviai yra slavų, pusiau slavų giminės, o per slavus, per karus – ryšiuose su įvairiais senosios Eurazijos žemyno klajokliais ar kitomis tautomis.
Galime manyti įvairiai, tačiau kai kurie procesai yra neišvengiami dėl pačios gyvenimo tėkmės. Šiuo atveju Anglijoje gyvenantys lietuvaičiai suartėja su anglosaksų tautybės žmonėmis, kuriasi nauji santykiai, draugystė. Tai, kad kursis tam tikras kiekis skirtingų tautybių sutuoktinių šeimų – neišvengiama. Ar tai labiau, o gal mažiau rizikinga, nei gyvenant su lietuvaičiu, kas žino?
Juk šeimos susidarymą lemia ne tik naudos ar saugumo siekis, bet ir meilė. Neretai būna, jog žmogaus gimimo momentu dangaus kūnų padėtys akivaizdžiai rodo, jog šį žmogų trauks ieškoti laimės svetur: ne tik darbo, gerovės, bet ir savo antros pusės, savo meilės, kur jis ją ir ras…
Be abejo, rizika žymiai didės, jei bus tuokiamasi su partneriu, kurio kultūra, tikėjimas yra išties tolima jūsų pažiūroms, turinti daug draudimų, apribojimų, nesuprantama, jei giminės bus prieš santuoką… Tokiu atveju, manau, tėra labai mažas procentas, kad santuoka ilgą laiką bus sėkminga.
Didžiausia rizika, manau, yra ne tuomet, kai tuokiamasi su kitos tautybės žmogumi, bet kai tai daroma lengvabūdiškai, skubant, vien tik tenkinant trumpalaikę seksualinę aistrą. Tuo pat metu su mumis žemėje gyvena daug mums giminingų sielų, su kuriomis esame patyrę gausias patirtis, su kuriomis mus sieja gilūs ryšiai iš praeitų gyvenimų.
Jos gali būti tos pačios arba kitokios tautybės. Jas surasti, pamilti – didelė laimė. Tačiau kur jas sutiksime – kas žino, tai mūsų sielos kelionė ir uždaviniai, slėpiniai. Todėl, manau, reikia žiūrėt giliau, plačiau, nei tik į tai, ar žmogus kitatautis ar lietuvis.
– Penki pagrindiniai principai, kuriais siūlytumėte vadovautis gyvenime?
– Galima skirstyti gyvenimo dėsnius į penkis, septynis, dešimt ar mažesnį jų kiekį, tačiau jei jau išskirti penkis, galėčiau juos įvardinti taip:
Vienas svarbiausių principų – tai Dvasios pirmumo, jos vadovaujančio vaidmens, jos visa smelkimo principas. Suvokimas, jog visa yra išėję iš dvasios bei į ją sugrįš, visa yra valdoma dvasios – tiek universalios dvasios, arba Viešpaties, tiek ir Dieviško prado mumyse.
Būtent per dvasią visa juda, kvėpuoja, visa galima keisti, visada yra išeitis, jei tik tikime ir dedame pastangas. Kol žmogus gyvas, jei stengiasi, per maldą, per dvasią savyje jis gali rasti išeitį, kurios iki tol nebuvo, kurios jis nesitikėjo, kurią jam suformuos pati amžinoji dvasia, atliepdama į nuoširdžias pastangas.
Antrasis principas – karmos dėsnis. Visa, ką mąstome, jaučiame, darome: pasauliui, kitiems, sau, kuria pasekmes bei mums sugrįžta – anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip.
Todėl nėra jokio neteisingumo – tiesiog karma materialiame pasaulyje ne visuomet gali pasireikšti tuoj pat, šiame gyvenime. Dėl to neretai kuriasi iliuzija, jog teisingumo, atpirkimo, visko sąsajų su viskuo nėra.
Natūralu, jog suvokiant karmos dėsnį, geriau vadovautis geranoriškumu, atjauta, bendradarbiavimu.
Būtent karmos dėsnis užtikrina Dieviškąjį teisingumą, pasaulio prasmingumą. Kiekviena mintis, jausmas, ketinimas visiems laikams įrašoma Akašos chronikose – dieviškoje atmintyje, o taip pat – karmoje. Būtent tai daro mūsų pasaulį prasmingu bei užtikrina, jog jei ugdysime dorą, anksčiau ar vėliau sukaupsime ir gerąją karmą, kuri taps mūsų ilgalaikės sėkmės bei nušvitimo pagrindu.
Trečias principas – tai vienio principas. Pasaulis jo visumoje vieningas. Jam galioja vieningi dvasios dėsniai. Būtent todėl žmogus, kuris nuolat meluoja, mano, jog visi kiti taip pat meluoja. Jis negali įsivaizduoti, jog kažkas gyvena be melo.
Tokiu būdu reiškiasi vienio dėsnis, tokiu būdu ir karma pasiekia meluojantį – jis ima netikėti ne tik aplinkiniais, bet ir savimi. Tas, kuris iš esmės nemeluoja – tikės savimi, turės pasitikėjimo ir pasauliu bei žmonėmis, pasaulis juo taip pat iš esmės pasitikės. Šį principą dar galima būtų praplėsti „elkis su kitais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi“ arba „ elkis su savimi taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi“. Visa tai – to paties vienio dėsnio veikimo pratęsimas…
Ketvirtas principas – tai laisvės, kūrybos, bendradarbiavimo principas. Mes turime laisvę rinktis bei visą laiką darome tūkstančius sąmoningų bei nesąmoningų pasirinkimų. Rinkdamiesi – suvokiame tai ar ne, kuriame save bei likimą, pritraukiame tai, ką renkamės.
Tačiau mes nuolat sąveikaujame ir su Viešpaties laisva valia bei kitų būtybių laisva valia, jų bei savo ankstesnių pasirinkimų pasekmėmis, tai yra – su savo bei pasaulio karma. Tokiu būdu tikra laisvė neatsiejamai susijusi su kūryba, karma ir bendradarbiavimu.
Penktas principas – tai visų gyvų būtybių tobulėjimo, evoliucijos, galutinio nušvitimo principas. Visos gyvos būtybės siekia laimės ir tokiu būdu įsijungia į tobulėjimo, evoliucijos procesą. Visose gyvose būtybėse yra dieviškumo grūdas, kuris užtikrina galimybę grįžti į dieviškumą, pasiekti nušvitimą.
Šiai evoliucijai mes turime begalę laiko – Siela evoliucionuoja beribėje persikūnijimų sekoje, bręsdama, kurdama save, vaduodamasi iš egoizmo, atskirtumo bei mirties iliuzijos….
– Kokiu pagrindiniu gyvenimo šūkiu kliaujatės pati?
– Šūkiais nesikliauju – mano požiūris ramesnis, siekiu rimties, įsigilinimo. Ko gero, labiau vadovaujuosi dėsnių suvokimu. Tačiau jei ieškočiau smagaus, stipraus šūkio jaunimui ar žmogui, besistengiančiam įsitvirtinti svečioje šalyje, ko gero, pasirinkčiau šūkį „Viskas yra ir bus gerai!“ Jis padeda pažvelgti į realybę stipraus, optimistiško žmogaus akimis, pakreipti gyvenimą sėkmės link, patikėti savimi…
