Užsienio lietuvių kelionės į sovietinę Lietuvą yra apaugusios legendomis. Jos turėjo daug keistų apribojimų, taisyklių ir nerašytų susitarimų. Amerikos lietuviai puikiai žinojo, kad yra sekami, negalėjo kalbėti, ką galvoja, bet kai kam šios kelionės tapo lemtingu posūkiu.
Vieni jų yra dokumentinės juostos „Kelionės namo“ autorės ir režisierės Ramunės Rakauskaitės įamžinti Lietuvoje nuo 1990-ųjų gyvenanti V.Arbas ir jos sūnus Kimo Arbas (48 m.).
V.Arbas veidas trumpam pasirodo ekrane, moteris atrodo jaunai, tad žiūrovai gali jos neatpažinti. Dėl to Vijolė nesijaudina: „Aš ten, kur sėdi vyrukai, o viena moteris sako, kokia buvau jauna.“
Tarp filmo herojų yra ir išeiviai Henrieta ir Indrė Vepštas, Daina Čyvienė, Teresė Boguta, Birutė ir Vytautas Zalatoriai, Petras Kisielius, Kornelijus Jazbutis.
Karo pabėgėlių ir jų vaikų likimai yra paženklinti ne tik dramatiškais įvykiais – būta ir tragikomiškų istorijų. Vieni jų po daugelio metų vyko susitikti su Lietuvoje likusiais giminaičiais, kiti keliavo būdami vaikai ar jaunuoliai, todėl apie Lietuvą žinojo tik iš tėvų pasakojimų ir knygų.
Architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko (1915–2004) ir rašytojos Alės Rūtos (Elenos Nakaitės-Arbienės (1915–2011)) duktė Vijolė gimė Vokietijoje, Gėreno kaimelyje prie Bodeno ežero.
Vijolė pasaulį išvydo likus vos mėnesiui iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos paskelbimo.
Lietuvės šeima į JAV persikėlė 1948-aisiais, tuo metu Vijolei buvo pustrečių. Ji įgijo sociologijos bakalauro diplomą, vėliau Havajų universitete studijavo verslo administravimą ir rinkodarą, dar vėliau ruošėsi tapti suaugusiųjų pedagoge.
Bet Lietuvoje Vijolės diplomų neprireikė – vos paskelbus nepriklausomybę ji atvyko čia dirbti anglų kalbos dėstytoja ir iki šiol pragyvena iš vertimų.
Pirmoji kelionė iš JAV į Lietuvą moteriai paliko tokį stiprų įspūdį, kad ji juokavo užsikrėtusi meilės tėvų žemei virusu. Tai įvyko 1987-aisiais, kai Vijolė skrido į Lietuvą su sūnumi Kimo ir savo tėvu.
– Kodėl nutarėte tuomet lydėti tėvą į Lietuvą?
– Mano tėvas buvo iš frontininkų, kurie buvo nusistatę prieš bet kokius kontaktus su sovietine Lietuva. Tai buvo menki juokai. O tuo metu kelionę į Lietuvą užsieniečiai galėjo derinti tik su sovietine valdžia, nebuvo jokių privačių agentūrų.
Mano tėvas sakydavo: „Nė vieno mano dolerio negaus komunistai, kol Lietuva nebus laisva.“ Bet metai bėgo, jam pasidarė blogai su širdimi, tada susimąstė – jei nenuvažiuos į gimtinę, gali daugiau jos nepamatyti.
Iš pradžių planavome vykti į Lietuvą 1986-aisiais, bet įvyko Černobylio atominės elektrinės katastrofa, todėl kelionę atidėjome metams. O tada tėvui reikėjo skubiai atlikti širdies operaciją. Jis buvo nebejaunas, tačiau praėjus vos 8 savaitėms po operacijos stebuklingai sutvirtėjo.
Matyt, būsima kelionė jam buvo svarbi. Kadangi man buvo neįdomu vienai vykti į kraštą, kur nieko nepažįstu, pasiėmiau ne tik tėvą, bet ir 15-metį sūnų Kimo. Norėjau, kad tėvas mus supažindintų su gimine.
– Ką tuo metu žinojote apie tėvų žemę?
– Man tai buvo lyg netikras kraštas, nes Lietuvos, kaip atskiros valstybės, nebuvo nė viename žemėlapyje. Bet lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą, įvairius lietuvių minėjimus parapijoje.
Mama reikalaudavo, kad skaitytume lietuviškas knygas, o man norėjosi maištauti.
Būdama paauglė netgi maniau, kad mano tėvams pasimaišė protas, – juose degė aistra dėl kažkokio žemės lopinėlio, kuris man neegzistavo.
Nors tėvai pasakojo, kad Lietuvoje likę giminaičių, o per Kūčias mama už visus melsdavosi, aš žinojau tik jų vardus.
– Filme atskleista ne viena jaudinanti akimirka, kai po daugelio metų išsiskyrimo susitinka išblaškytos šeimos, giminaičiai. Ar jums irgi tvenkėsi ašaros?
– Atskridę Vilniaus oro uoste pamatėme, kad mus pasitinka būrys žmonių. Visi jie atrodė kažkokie pilki – daugelis jų buvo iš kaimo. Bet jausmas buvo toks, lyg elektra eitų per kūną, nes tiesiog pajutau, kad čia mano šaknys, kad ir aš esu iš tų žmonių.
Dabar tokio jausmo neliko, mano pusbroliai ir pusseserės nebendrauja, esame šalti ir svetimi, būna ir taip, kad negali jų niekur prisikviesti. O tais laikais to nebuvo, nes dar gyva buvo senoji karta, siejusi mus su tėvais.
Tada puikiai jaučiau tą nematomą giją, kuri mane jungė su nepažįstamais žmonėmis, gyvenančiais Lietuvoje.
– Filme pasakojama, kad grįždama viena Amerikos lietuvė per visą skrydį laikė ant kelių šakotį, o tada dar kelis mėnesius jį valgė. Ar jums irgi buvo tokių kuriozų?
– Taip. Pavyzdžiui, Lietuvoje valgėme košelieną – man šis žodis, skirtingai nei šaltiena, žinomas nuo mažumės. Bet Lietuvoje ji buvo riebi, taukų sluoksnis buvo itin storas – net per du pirštus. Mama taip pat gamindavo košelieną, bet Amerikoje jau tada nuogąstavome dėl taukų.
Tad Lietuvoje sėdėdama prie stalo grandžiau taukus, o pusseserė į mane įtartinai žiūrėjo, nes jai teko ruošti vaišes.
Dar krito į akis tai, kad tada laisvai liejosi alkoholis. Nuvažiavome į kaimą, mano dėdė, mamos brolis, tuo metu gyveno savo tėvų žemėje, mums buvo daug kas neįprasta. Visi gėrėme degtinę per naktį, gerai, kad aš buvau stipri, galėjau ištverti.
Jau baigėme pirktinį butelį, tada mano dėdė atsinešė iš rūsio dar vieną butelį ir sako mano sūnui Kimo: „Gerk, tada išaugs plaukai ant krūtinės, bet išgėręs taurelę laikyk uždengęs nosį – jei įkvėpsi, gali mirti.“
Tokios kalbos mane išgąsdino, buvo nesmagu, bet susivaldžiau. Buvau studijavusi sociologiją, mokėjau bendrauti su įvairiais žmonėmis.
Tą naktį supratau, iš kur toks skardus mano balsas. Pastebėjau, kad kuo labiau jaudinuosi, tuo mano balsas garsesnis. O viešėdama pas giminaičius įsitikinau, kad tokį balsą gavau iš aukštaičių, nes toks buvo mano dėdė.
Pasakojome vieni per kitus apie viską – turbūt iki Kamajų miestelio liejosi mūsų balsai iš Rūdžių kaimo (Rokiškio r.). Dabar, kai ten nuvažiuoju, norisi verkti, nes tai beveik miręs kaimas.
– Kaip toliau klostėsi jūsų likimas?
– Prisipažinsiu – po šios kelionės emociškai susirgau, nes užsikrėčiau lietuvybės virusu.
Nors man daug kas atrodė negerai, grįžusi į JAV svarsčiau, kad Lietuva nėra neapčiuopiama idėja. Tai – kraštas, kuriame gyvena tikri žmonės.
Negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad mano šaknys – ne Amerikoje. Vėliau išsiunčiau sūnų Kimo mokytis į Vasario 16-osios gimnaziją, esančią Hiutenfelde, Vokietijoje. Keliskart su šios gimnazijos moksleiviais jis buvo atvykęs į Lietuvą.
– Ar nebuvo skaudu išsiskirti su sūnumi?
– Išleidus pirmą kartą taip toli ramu nebuvo. Bet prisipažinsiu – man buvo geriau, kad būdamas paauglys jis maištauja kaime Vokietijoje, o ne Los Andželo mieste, kur aš turėjau kasdien eiti į darbą. Nėra lengva prižiūrėti jauną žmogų.
Man iš galvos neišėjo mintys apie Lietuvą, buvau užkerėta.
1990-aisiais mama „Draugo“ laikraštyje rado skelbimą, kad Lietuvoje reikia anglų kalbos dėstytojų. Tuo metu laisvalaikiu buvau pradėjusi Amerikoje dėstyti anglų kalbą užsieniečiams.
Pagrindinė mano veikla buvo darbas traktorius ir kitą žemės ūkio techniką gaminančios įmonės „Kubota Tractor“ reklamos srityje. Kaip laisvai samdoma darbuotoja padirbėjau ir bendrovėje „Disneyland“.
Tuo metu rinkodaros srityje labiau sekėsi vyrams, jie gaudavo stambius klientus, o moterims likdavo tik tokie pasiūlymai, kurių reklamos biudžetas buvo kur kas mažesnis.
– Dėstyti anglų kalbą Lietuvoje jums buvo viliojantis pasiūlymas?
– Mama pasiūlė, o aš pagalvojau – kodėl gi ne? Mano išvyka į Lietuvą turėjo trukti tik metus, bet likau Kaune. Matyt, taip turėjo būti. Man sekėsi, nes jaučiau pašaukimą mokyti kitus.
Gyvendama Amerikoje savaitgaliais mokydavau anglų kalbos nelegalius imigrantus, prieš kuriuos dabar taip griežtai nusiteikęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Bet neretai imigrantai būna geresni už vietos žmones, o be imigrantų tokia šalis kaip JAV nebūtų suklestėjusi.
– Ar nesigailite, kad išvykote iš Amerikos?
– Kartais suspaudžia širdį, tuomet gailiuosi, kodėl taip padariau. Bet iš tikrųjų viskas gerai, nes nebeliko mano tėvų, taip pat brolio. Už Atlanto gyvena tik mano sesuo. Floridoje yra dar likusių pusbrolių, bet mes nebendraujame.
Nė vienas jų neatvyko į Lietuvą. Jų manymu, aš pasielgiau blogai, kad nutariau atsigręžti į tėvų žemę.
– Dokumentinėje juostoje „Kelionės namo“ jūsų sūnus prisipažino, kad taip pat pajuto meilę Lietuvai.
– Kimo irgi užsikrėtė lietuvybės virusu. Iš pradžių jam neleidau važiuoti, nes 1990-aisiais atrodė dar pavojinga, bijojau, kad sovietai jo nepaimtų prievarta į karo tarnybą. Kimo atvyko 1992-aisiais, tada metus jau gyvenau Vilniuje. Jis lankydavosi čia ir vėliau, puikiai išmoko lietuviškai.
Kimo – menininkas, baigė dailiuosius menus. Manau, tai lėmė mano tėvų genai. Motinos giminėje buvo gabių menininkų.
Kad dabar gyvenu Kaune, netoli Kajetono Sklėriaus gatvės, irgi nėra atsitiktinumas. Tapytojas ir skulptorius K.Sklėrius buvo mano mamos dėdė.
Kai atsikėliau į Kauną, nežinojau, kad K.Sklėrius dėstė menų mokykloje, o aš kaip tik įsikūriau Pelėdų kalno kaimynystėje, kur jis gyveno ir dirbo.
Bet negalėčiau pasigirti, kad irgi esu linkusi į menus. Visą laiką buvau vieniša motina, turėjau daug dirbti. Iki šiol aš dirbu vertėja, daug rašau.
– Kaune praleidote ne vieną dešimtmetį. Ar jaučiatės esanti kaunietė?
– Mano karjera Lietuvoje nebuvo lengva – dar yra žmonių, kurie nekenčia, kad esu iš Amerikos. Bet dauguma yra labai nuoširdūs – jei tokių nebūtų, nebūčiau likusi.
Kita vertus, kai atvykau į Lietuvą, man buvo 45-eri. Visi sakė, kad esu pernelyg sena susirasti darbą. Bet gyvenimas parodė, kad jie klydo, nes aš dar ir dabar dirbu. Manau, sveika keisti gyvenamąją vietą. Amerikoje turėjau du darbus, bet kasdien vien kelyje praleisdavau beveik 3 valandas, jau nekalbant apie transporto spūstis.
Nebuvo lengva, bet amerikiečiai nebėga iš savo šalies kur nors kitur. Jei sunku, jie stengiasi pakeisti darbą. O iš Lietuvos žmonės bėga ieškodami laimės svetur. Tačiau Žemėje niekur nėra rojaus.
Atsidūrę Vokietijoje mano tėvai ypač skurdo, buvo karo pabėgėliai. Pinigai buvo beverčiai, mama dirbo mokykloje, o už darbą gaudavo cigarečių, kurias iškeisdavo pas ūkininką į maisto produktus. Tokių karo pabėgėlių kaip jie visoje Europoje buvo apie 40 milijonų. Visi buvo be vietos ir be tėvynės. Aš ją radau.
