Pirmą kartą krūties vėžio diagnozę Monika išgirdo 2018 metais. Iki tol energinga moteris nuolat sukosi mėgstamoje profesinėje veikloje ir nesiskundė sveikata. Tačiau vieną dieną krūtyje ji netikėtai apčiuopė keistą darinį.
„Krūtimi maitinau visus tris vaikus ir niekada negalvojau, kad man kažkas gali būti negerai. Į raginimus pasitikrinti numodavau ranką, galvojau, kad tai ne man, nes sveikata visada buvo gera.
Tačiau pastebėjau, kad viena krūtis pasidarė didesnė ir kietesnė nei kita. Greitai apsilankiau pas gydytoją, kuri apčiupinėjo ir patvirtino diagnozę bei skubos tvarka paskyrė tyrimus“, – prisiminė Monika.
Pasiekė remisiją
Išgirdus klastingos ligos diagnozę, gyvenimas moteriai ėmė slysti iš po kojų. Ji prisimena ilgą laiką negalėjusi susitaikyti su mintimi, kad serga.
„Pirma mano reakcija buvo, kad tai sako ne man, juk su manimi viskas gerai, neigiau visa tai. Nežinojau, kur bėgti: ar į ligoninę, ar pas mamą, ar į darbą toliau dirbti. Tokios naujienos tarsi pakabina tave virš žemės.
Galėčiau tai palyginti su gedulo stadijomis: iš pradžių patiri šoka ir nesupranti, kad tai įvyko tau, vėliau pradedi suprasti ir pykti, tada vėl neigti. Tačiau galiausiai supranti, kad tai tavo kūnas ir turi su tuo tvarkytis. Manau, kad tai supranta tik tie, kas tai patyrė“, – atvirai kalbėjo pašnekovė.
Nors priimti žinią apie ligą buvo sunku, dar skaudžiau ir sunkiau buvo apie tai pranešti artimiesiems, o ypač – mamai ir vaikams: Izabelei (15 m.), Agotai (12 m.) ir Anuprui (10 m.).
„Norėjau mamai nesakyti, nes mačiau, kaip ji nerimavo ir nerimauja, bet nemoku nieko nuo jos slėpti.
Vaikams tai pateikiau kaip pokytį mūsų gyvenime. Pasakiau, kad turiu atsitraukti, pasigydyti, nes liga sunki ir jie turės man padėti. Neįvardijau grėsmių, dėl kurių jiems būtų neramu.
Man atrodo, jie ne iki galo supranta tas grėsmes, bet gal ir gerai, kam jiems žinoti, kaip gali būti. Aš irgi nenoriu žinoti, todėl kalbu tik apie, tai kaip gali būti gerai“, – sakė trijų vaikų mama.
Moteris jautė daug baimės ir nežinomybės, tačiau gydytojai ją nuteikė pozityviai, nes liga buvo aptikta dar ankstyvoje stadijoje.
Vis dėlto gydymas buvo sunkesnis nei tikėtasi ir truko beveik 5 metus, per kuriuos Monikai buvo atlikta visa eilė įvairiausių procedūrų, kol galiausiai pasiekta remisija.
„Buvau labai išsigandusi, nes prisiskaičiau, kad pilna chemoterapijos dozė gali išdeginti organizmą ir padaryti daugiau žalos nei naudos. Kadangi vėžys nebuvo labai išplitęs, aš nusprendžiau išvažiuoti į užsienį mažų chemoterapijos dozių gydymui.
Ten turėjau 7 procedūras ir grįžau. Pasitikrinus paaiškėjo, kad auglys gerokai sumažėjęs, bet ne iki galo. Tada likau Lietuvoje ir pasitikėjau Nacionalinio vėžio instituto gydytojų sprendimais.
Man buvo atlikta operacija, vėliau sekė spindulinis gydymas, taikyta viena biologinė terapija, tuomet kita, nes vėžys vis tiek gyvavo.
Sunkiai, bet mes jį nugesinome. Tyrimai buvo puikūs ir mane, mano pačios prašymu, išleido namo, į vadinamą „priežiūrą“, nes aš buvau kaip ir sveika“, – savo istoriją pasakojo moteris.
Liga smogė antrą kartą
Nors atrodė, kad kovą su klastinga liga pavyko laimėti, džiaugtis gyvenimu, geriau jaustis ir atsiduoti mėgstamam darbui Monika galėjo vos pusmetį. Vieną dieną tose vietose, kur buvo atlikta krūties operacija, moteris pastebėjo keistas dėmes.
Kurį laiką ji nesiryžo kreiptis į gydytojus, bet vėliau atsirado visa puokštė kitų negalavimų: įvairūs skausmai, tarp jų ir stiprus nugaros skausmas, dėl kurio jai tapo sunku judėti, sutriko ir šlapimo funkcija.
„Atlikus visus tyrimus, jie išdavė ligos išplitimą. Vėžys jau buvo apaugęs nervų galūnėles ir nuėjęs iki galvos, išplitęs odoje, kauluose, kaulų čiulpuose.
Tai buvo dienų klausimus, todėl esu be galo dėkinga gydytojai Onutei Laptevai, kuri taip operatyviai padarė stuburo operaciją ir užkirto kelią blogiausiam scenarijui“, – jautriai kalbėjo moteris.
Monikos teigimu, per tą laiką, kol liga buvo atsitraukusi, ji nuolat lankėsi pas gydytojus ir atliko tyrimus. Tačiau, kodėl vėžys taip greitai ir plačiai išplito, tiksliai negali įvardyti ir gydytojai.
„Kurioje vietoje ir kada mes nesužiūrėjome ar kodėl taip staigiai viskas nutiko, sunku pasakyti, bet visais atvejais yra kaip yra.
Per tą pusmetį leidau sau negalvoti apie vėžį, bet dabar tai turbūt yra nebeįmanoma. Aš jį turiu ir turėsiu visą gyvenimą, tik reikia priprasti ir jį prižiūrėti“, – portalui Lrytas komentavo pašnekovė.
Po atliktos stuburo operacijos, Monikai švitinta klubų sritis, o šiuo metu švitinama galva. Moteris jaučiasi kaip niekada silpna, liga pareikalavo nemažai jėgų.
„Kartais, atsikėlusi rytais, pasėdžiu ir pastudijuoju, kaip kiekvieną kartą skirtingai jaučiuosi. Dabar jaučiu visus kaulus, bendrą silpnumą, visą laiką džiūva burna, kai atsitupiu, negaliu atsistoti.
Kiekvieną kartą galvoju, kada ateis rytas, kai viskas bus taip, kaip buvo, bet tikriausiai dar negreitai“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Moteris neslėpė, kad susirgus vėžiu jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Teko sulėtinti ritmą ir nuo savo pečių nuimti nemažai atsakomybių, nors to Monika nebuvo pratusi daryti.
„Visada viską laikiau savo rankose: namus, mašiną, vaikų maistą, rūbus ir viskas, kas susiję su vaikais. Norėdavau viską suspėti, o kur dar darbas. Tačiau vaikams teko suprasti, kad mama pasikeitė.
Dabar perdaviau daug iniciatyvos vaikams, jie man labai padeda. Darbe irgi palaiko kolegė, esu jai dėkinga. Šiuo metu stengiuosi neužsiimti daug aktyvumo reikalaujančiomis veiklomis, nes nelabai turiu jėgų. Pagrindinė mano misija šiuo metu yra išgyti, o visi kiti reikalai tapo antraeiliai“, – sakė trijų vaikų mama.
Visgi interjero dizainerė pripažino visų darbų neatsisakiusi, nes, jos teigimu, mėgstama veikla padeda nors trumpam mintimis pabėgti nuo problemų.
„Visų pirma, nesinori sustabdyti projektų, juos reikia užbaigti. Antra, man gera tuo užsiimti, nes turiu, apie ką galvoti.
Gal fiziškai negaliu ateiti į aikštelę ar susitikimą, bet ta kūrybinė energija slypi manyje, pakelia mane, suteikia jėgų.
Kai pradedu galvoti apie darbą, jaučiu azartą. Žinoma, viską dabar darau trigubai lėčiau, bet nenoriu to atsisakyti, nes ši veikla yra vienas iš mano gyvenimo variklių“, – teigė pašnekovė.
Be abejonės, pats stipriausias variklis ir motyvacija kabintis į gyvenimą Monikai yra trys jos atžalos. Moteris neslėpė – didžiausia jos baimė, kad vaikai gali likti be mamos.
Tačiau ji stengiasi juodžiausias mintis vyti šalin ir tiki, kad jai pavyks įveikti kovą su liga. Neprarasti vilties sunkiomis akimirkomis jai ypač padeda to paties likimo žmonių pozityvios istorijos.
„Skaičiau knygas, kuriose aprašomos sėkmės istorijos, ir sėmiausi iš jų pavyzdžių. Vėliau ėmiau skaityti saviugdos knygas, kuriose moko, kiek gali žmogaus kūnas ir kaip galima įdarbinti smegenis, kad kūnas dar daugiau galėtų“, – dalijosi Monika.
Nekompensuojami gyvybiškai svarbūs vaistai
Pabaigus spindulinę terapiją, tolimesniam Monikos gydymui reikalingi inovatyvūs vaistai nuo vėžio, kurie mūsų šalyje nekompensuojami.
Viena vaisto injekcija, kuri moteriai reikalinga kas 21 dieną, kol liga bus suvaldyta, kainuoja net 5140 eurų. Pirmosioms dozėms įsigyti pinigų skyrė Monikos tėtis, garsus rašytojas Saulius Tomas Kondrotas ir jo žmona.
Tačiau gydymui pinigų reikės kur kas daugiau, todėl trijų vaikų mama pagalbos, įsigyjant gyvybiškai svarbius vaistus, kreipėsi į visuomenę. Pastebėję Monikos įrašą socialiniame tinkle „Facebook“, žmonės neliko abejingi ir ėmė ne tik aukoti, bet ir rašyti moteriai palaikymo žodžius, kurie ją sujaudino iki širdies gelmių.
„Noriu pasakyti begalinį „dėkui“, nes buvo netikėta gausa reakcijų, dėmesio, gražių žodžių. Skaitydama ir atsakinėdama į žmonių žinutes, aš ašarojau.
Supratau vieną dalyką – tas neabejingumas yra be galo svarbus. Tai mane pakeitė ir aš pati daugiau niekada nebegalėsiu likti tokių istorijų nuošalyje, būsiu kiek įmanoma iniciatyvi.
Manau, kad mes, žmonės, turime tiek daug galių, nes turime vieni kitus. Mes galėtume išjudinti žemę, jeigu norėtume. Aš įgavau neapsakomą kiekį stiprybės, jėgos ir įkvėpimo. Tai tikrai stipru“, – jautriai kalbėjo Monika.
Informaciją, kaip padėti Monikai, rasite feisbuko nuorodoje:
