Gyvenimo kelionė ir netektys
Bene didžiausią gyvenimo iššūkį Stasė patyrė praradusi savo vyrą prieš 18 metų. Po jo mirties ji ilgai tvarkėsi viena, kol, ne juokais išsigandusi dėl savo sveikatos, ne taip seniai ir nusprendė persikelti į slaugos namus.
„Pati. Nusprendžiau pati“, – ryžtingai sako Stasė.
Moteris sako nesitikėjusi sulaukti tokio amžiaus: „Visada maniau, kad vieną dieną krisiu, nes mano širdis operuota, ir bus gerai, bet, pasirodo, negerai. Neatsitiko taip.“
Ir kadangi širdies operacija, atlikta prieš daugelį metų, praėjo sėkmingai, moteriai gyvenimo permainos vis nešė naujus vingius ir iššūkius.
Jaunystės dienos ir studijos Kaune
Stasės kelias į mokslus prasidėjo maždaug apie 1950-uosius, po II pasaulinio karo. Ką rinktis nelabai žinojo: „Ką čia rinktis, kur čia eiti, bet kažkaip tos specialybės tokios neaiškios buvo. Ką pasirinkti? Tik daktaras, mokytojas buvo žinoma ir gal aiškiau.“
Trys draugės iš vienos klasės nusprendė kartu važiuoti į Kauną ir ieškoti galimybių mokytis toliau. Pradžioje merginų iš Liepų alėjos kelionė buvo kupina neaiškumų – neturėjo adresų ar pažinčių Kaune. Vienintelė žinoma vieta buvo Žemės ūkio akademija, kur merginos ir nusprendė patraukti. O specialybė – agronomija. Ją ir apgalvojo rinktis.
„Nuvažiavau su perkeline suknyte ir ta dar kaimynės buvo pasiskolinta. Nieko po karo nebuvo. Tais metais nieko nebuvo“, – dabar jau su šypsena sako Stasė.
Perkelinę suknytę vėliau Stasė nupirko savo mamai iš pirmos algos. Labai džiaugėsi, kad galėjo ją papuošti gimtadienio proga.
Atvykusios į Kauną, merginos pirmiausia apsilankė akademijoje, kur jas pasitikę studentai su lengva pašaipa pavadino „fuksėmis“. Tas pirmas nesvetingas, kaip joms tada atrodė, priėmimas atgrasė nuo šio universiteto visiškai. O išėję į gatvę suprato, kad nebežino, kur toliau eiti. Viena iš draugių prisiminė, kad jos tolimas giminaitis lyg ir dirba kažkokioje mokykloje Kaune. Kaip sužinojo kokioje, senjora jau nepapasakojo, bet kad merginos perėję tiltą pasiekė labai gražius Veterinarijos akademijos rūmus Vilijampolėje, gerai pamena. Pasirodo, merginos dėdė buvo tuometinis Akademijos rektorius. Viską papasakojęs pasakė, kad bus du fakultetai Veterinarijos ir Zootechnikos.
„Veterinarija mūsų netraukė – reikės gydyti gyvulius, o mes nežinojome, ar sugebėsime“, – sako Stasė.
„O zootechnika, tai buvo visiškai naujas dalykas mums. Viskas neaišku, ką turėsime veikti, bet jeigu jau visos trys atvažiavom, tai visos trys į tą zootechniką ir stosim. Palikom dokumentus – jau reiškia, pasiliekam mes čia, Veterinarijos akademijoje. Bet ką mes dirbsim, jokio supratimo“, – vis pirmąsias baimes ir neapibrėžtumą prisimena Stasė.
Studijų metai ir pirmieji iššūkiai
Pradėjusi studijas, Stasė susidūrė su daugybe naujų iššūkių. Naujai susikūrusi zootechnikos specialybė buvo visai nežinoma ir mažai kam pažįstama, todėl pirmieji metai akademijoje buvo ypač sunkūs. Kaip suprantu, Stasė visą laiką nežinojo kuo tiksliai dirbs ir ką darys, kas bus jos viršininkas, ir kam jinai vadovaus. Mokėsi ir chemiją, ir biochemiją. Pasakoja, kad kiek baiminosi, ar pavyks išlaikyti egzaminus, bet kai viskas pavyko po pirmos sesijos, jautėsi ramiau ir užtikrinčiau.
Tuo metu, kai merginos įstojo, dar nebuvo išėjusi nei viena zootechnikų laida Lietuvoje. Nepaisant to, ji ir jos draugės nei viena nepasitraukė nuo savo pasirinkimo ir toliau gilino žinias apie gyvulių auginimą bei priežiūrą. O po pirmųjų kursų studentės vis dar dairėsi, ką veikia tos pačios specialybės žmonės, kurie pirmieji išėjo dirbti su zootechnikos diplomais rankose.
„Žinojom, kad į kolūkius įdarbina. Jie ten neaišku ką dirba su tais gyvuliais, bet kažką dirba. Ir mes laukėm“, – šypsodamasi prisimena viena iš pirmųjų Lietuvoje naują specialybę – zootechniką baigusi Stasė.
Pabaigusi studijas, Stasė su savo vyru, veterinarijos specialistu, jau kartu kaip šeima gavo paskyrimą dirbti į Biržus, vėliau vyko į Kuršėnus, bet galiausiai viename iš žinių pagilinimo seminarų išsikalbėjęs su Kėdainių žemės ūkio viršininku Stasės vyras gavo pasiūlymą ir jį priėmęs su žmona atvyko į Kėdainius. Grįžimas į Kėdainius, gimtąjį kraštą, buvo jų abiejų svajonė.
„Čia tėvai“, – kodėl to norėjo, nedaugžodžiauja Stasė.
Moteris daug metų dirbo savivaldybėje. Gerai žino ir vietinius kolūkius, ir jų tradicijas. Didžiausia šventė būdavo ataskaitinis susirinkimas. Tuo metu gana retas dalykas buvo skanus geras tikras naminis tortas, nes parduotuvėse jų nebūdavo. Tai pamena, kaip džiaugdavosi, kai per ataskaitinį susirinkimą tekdavo gardžiai pasmaližiauti.
Pora kartu užaugino du vaikus: dukrą Virginiją ir sūnų Artūrą. Nors sūnus iš pradžių pamėgino tęsti tėvo profesinį kelią veterinarijoje, tačiau galiausiai jis pasirinko sau artimesnę sritį – techniką ir vairavimą. Jaunystėje išmėginęs sportinį vairavimą, kartingus dabar gyvena užsienyje. Jo sūnus, Stasės vaikaitis – Edvinas. O dukra paveldėjo abiejų tėvų polinkį ir pasiekė dar daugiau. Dukra Virginija ir anūkės Paulina ir Monika baigė medicinos mokslus. Visos trys yra odontologės.
Gyvenimo patirtis ir išmintis
Dotnuvos slaugos namuose Stasė dalijasi ne tik savo patirtimi, bet ir gyvenimo išmintimi. Ji prisimena savo jaunystę, studijų laikus bei sunkumus, su kuriais teko susidurti. Dotnuvos slaugos namuose švelniai vadinama Stasele ji nuoširdžiai džiaugiasi paprastais gyvenimo malonumais, draugiškais pokalbiais ir vaikų bei anūkų apsilankymais. Vardija proanūkių vardus. Mėgsta pažiūrėti televizorių, tik jau nebemezga kaip jaunystėje. Tačiau jos spintoje dar tebėra jos pačios jaunystėje nusinerta suknelė, o nerta balta skarelė ant pečių – artimųjų dovana.
Šios moters gyvenimo istorija – tai pasakojimas apie atkaklumą, drąsą ir ištvermę, apie sunkų kelią, kurį teko nueiti kartu su savo bendraamžiais, ieškant ne tik profesinio kelio, bet ir gyvenimo prasmės. Stasė Stefanija Jonavičienė mums geras pavyzdys, kaip neprarasti šypsenos net ir sunkiausiais gyvenimo momentais.
Pabaigoje paklausiu šeimai skirto recepto.
„Nėra jokio patarimo. Dabar tas gyvenimas visai pasikeitęs. Pirma būdavo negražu ir tas, negražu ir tas. Negražu buvo, kai nesugyvena, kai mušasi… Kažkokių etalonų laikėmės. Išsilavinusi šeima turėjo būti pavyzdys, o dabar, kai tokia laisvė, ką nori tą daryk“.
Stasės prisiminimai apie karo metus ir gyvenimą pokariu
Jaunystėje Stasė patyrė ir karo metų sunkumus. Ji prisimena, kaip vokiečių kareiviai įsikūrė jų namo rūsyje, o šeima privalėjo palikti namus ir pasitraukti į saugesnes vietas. Šie patyrimai liko giliai jos atmintyje, kaip ir neramumai bei įtampa, kurią sukeldavo užėjimai ir evakuacijos.
„Per tą karą irgi Aušros gatvėje gyvenom. Tėvų sodyba ten buvo, namas, turėjo jie sklepą ir darželį. Prie pat miško ta vieta buvo, todėl, matyt, kareiviams patiko, tai iš namų mus išvarė. Kur nori, ten eik. Išvažiavom tada į kaimą, į Vasariškes pas tėvo brolį. Čia patys vyrai išsikasė slėptuvę. Didelius medžius suvertė, lubas padarė ir mes joje sėdėjom, kai visas frontas ėjo per Kėdainius. Tas sklepas, jau pastatytas, jis praėjo kaip slėptuvė karo metu. Jame ir vokiečiai paskui įsitaisė, gyveno. Iš kaimų viską žmonės ten sunešė, suvežė kas gražiausia, baldus, viską apstatė.
Nedaėjome iki jokių nemalonumų per karą. Mums nekliuvo. Bet tik tiek atsimenu, kaip rusai smirdėjo ir tie kareivėliai tokie nabagai, tokie prasmirdę prakaitu, tokie pavargę visi. O paskui tai kaip antrą kartą užėjo jau vokiečiai, tai odekalonas, muilas, švariausiai, o jau kokie tvarkingi, bet … paleistuviai. Žmonės vieni kitus perspėjo, kad neleiskit vaikų. Mergaičių neleiskit niekur išeit.
Paskui čia pasibaigė tie visi frontai, ta ramybė jau atsirado. Pradėjome mokytis. Mums po karo mokyklą reikėjo irgi baigti jau va, prie tų santvarkų“.
