Norėjo padėti nuteistiesiems
Organizacija „Prirašytos rankos“ – pirmoji Lietuvoje, pagrindinį dėmesį skirianti žmonėms, esantiems įkalinimo įstaigose. Kodėl tai svarbu? Kaip rodo atlikti tyrimai, 65 proc. nuteistųjų jaučiasi vieniši arba labai vieniši, 59,2 proc. jų norėtų pradėti gyvenimą iš naujo. 77,5 proc. nuteistųjų stengiasi daugiau niekada nebepatekti į įkalinimo įstaigą. 40 proc. nuteistųjų nori tobulinti įgūdžius, susijusius su emociniu intelektu ir komunikavimo gebėjimais, taigi, savanorių pagalba ir palaikymas jiems – ypatingai reikalingas.
Kaip pasakojo Alina, šią organizaciją atrado pagrindinėje darbovietėje pradėjusi įgyvendinti projektą „Nuteistųjų įdarbinimas ir jų integracija į visuomenę“. Pradžioje trūko palaikymo, tam tikrais atvejais – ir žinių, tuomet jai į pagalbą atėjo „Prirašytų rankų“ vadovė Ieva.
Prisijungusi prie organizacijos Alina rūpinasi lėšų pritraukimu, taip pat tuo, jog kuo daugiau žmonių sužinotų apie „Prirašytų rankų“ veiklą, prisidėtų savanoriaudami, o organizacijos išdrįstų įdarbinti nuteistuosius ar buvusius nuteistuosius.
„Organizacija „Prirašytos rankos“ tiki, jog visuomenė, kurioje gera gyventi visiems, nėra tik svajonė, bet ateities realybė. Mes kasdien dirbame, kad nuteistiems žmonėms suteiktume įrankių, reikalingų sėkmingam įsitraukimui į visuomenę po bausmės atlikimo, ir kad visuomenė priimtų (nu)teistą žmogų jam grįžus į laisvę“, – dalijosi Alina.
Palaikymo vis dar stinga
Kas sunkiausia savanorystėje? Pasak Alinos, nuteistųjų integracija Lietuvoje kol kas sulaukia per mažai palaikymo, o pokyčiams neužtenka vien noro ir užsispyrimo, jiems reikia laiko.
„Sunkiausia, žinoma, stereotipinis, neigiamas visuomenės požiūris, taip pat – finansavimo trūkumas. Visuomet pabrėžiu, jog „Prirašytos rankos“ – ne apie nusikaltimą, o apie nuteisto žmogaus palaikymą ir jo ugdymą. Mano tikslas – parodyti visuomenei, kad tik mes patys galime jiems padėti, ugdyti, o, kas svarbiausia, priimti. Jeigu negalite fiziškai prisidėti – aukokite, remkite organizacijas, nes be savanorių, organizacijos – kaip be rankų“, – atkreipė dėmesį „Prirašytų rankų“ savanorė.
Kas savanorystėje džiugina? „Visų pirma, atradau žmones, kuriems reikia mūsų palaikymo – tiesiog paprasto pokalbio ir padrąsinimo. Daug metų dirbu žmogiškųjų išteklių srityje, man žmonės – gyvenimo variklis. Skirtingos situacijos, problemų sprendimas – tai, kas man gyvenime labai svarbu. Man niekada nebuvo sunku bendrauti su nuteistu žmogumi, priešingai, man norisi su juo daug kalbėtis ir parodyti, jog tunelio gale yra šviesa“, – pasakojo moteris.
Kas padeda nepavargti savanoriauti? „Tie patys žmonės – nuteistieji ar jau išėjusieji į laisvę. Bendraudama su jais suprantu, kokie mes jiems esame reikalingi. Mane įkvepia jų motyvacija, noras mokytis, stengtis. Būtent tas jausmas, jog mano pastangomis kažkas keičiasi į gera, yra vienas svarbiausių veiksnių mano asmeninei laimei ir pasitenkinimui – nuo to negalima pavargti“, – kalbėjo Alina.
Įgyvendina ne vieną projektą
Šie metai, moters žodžiais, buvo tikrai intensyvūs. Organizacijos komanda buvo pakviesta į Metinę Įvairovės Chartijos konferenciją, kurioje pristatė problemas, su kuriomis susiduria jų atstovaujama visuomenės grupė.
„Prirašytos rankos“ įgyvendina ir daugiau projektų. Pavyzdžiui, kiekvienas norintis gali įsigyti vienetinius marškinėlius, kurių dizainą kūrė nuteisti jaunuoliai. Jau kurį laiką „YouTube“ ir „Spotify“ platformose pasirodo tinklalaidė „Įkalinti ar įgalinti?“ Organizacija įgyvendina ir dar vieną iniciatyvą – kiekvienas, kuriam rūpi nuteistųjų ateitis, gali užsakyti norimą veiklą kalėjime, savanoriai ją organizuoja ir pasidalija atgaliniu ryšiu, kaip pavyko veiklą įgyvendinti.
„Nepatogaus kino“ festivalis vyko net 6 Lietuvos kalėjimuose. Organizacija pradėjo projektą „Viskas mano rankose 2“, kurio metu kurs mentorystės programą savanoriams. Taip pat kartu su partneriais iš Lietuvos, Ukrainos, Italijos ir Kroatijos pradėjo įgyvendinti projektą INSIGHT. Jo metu spręs kalinčių žmonių vaizdavimo žiniasklaidoje problemą ir sieks padėti kalintiems žmonėms geriau pasiruošti grįžti į laisvę.
Pasak moters, vieni didžiausių jos palaikytojų savanorystėje – šeimos nariai ir kolegos. Viena kolegė padovanojo tris pilnas dėžes knygų, kurios nukeliavo į Panevėžio moterų kalėjimo biblioteką. Atsirado žmogus, kuris padovanojo anglų kalbos žodyną, šis buvo perduotas nuteistajam, besimokančiam anglų kalbos.
Kodėl kiekvienas mūsų turėtų rasti laiko savanorystei? „Įsivaizduokite tą jausmą, kuomet, galbūt, dėl vieno paprasto veiksmo, pavyzdžiui, pokalbio, paskaitos, paaukotos knygos ar užsakytos veiklos, nuteistasis grįžęs į laisvę tau parašo žinutę: „Ačiū, kad manimi tikėjai, išėjau į laisvę, susiradau darbą, nebenoriu grįžti į kalėjimą, nes noriu gyventi kaip tu. Ačiū, kad išmokei ir suteikei šansą“. Nepamirškite, didžiausia gyvenimo vertybė – žmonės, su kuriais bendraujate“, – sakė Alina.
