„Amber Grid“ komunikacijos projektų vadovė Martina Vaičiūnaitė dalijasi savo asmenine istorija apie kovą su trečios stadijos krūties vėžiu ir po jo likusią nematomą negalią bei kaip sekėsi ieškoti naujo darbo. Ji pabrėžia, kad atvirumas padeda ne tik jai pačiai, bet ir kitiems kolegoms, skatina bendravimą ir supratimą, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Nuo diagnozės iki nematomos negalios
Martina praėjusių metų balandį nusprendė išeiti iš tuomečio darbo. Susitarusi padirbti dar du mėnesius, kad pabaigtų projektus, likus savaitei iki paskutinės darbo dienos ji išgirdo netikėtą žinią, apvertusią gyvenimą aukštyn kojomis.
Apsilankius pas gydytoją išsitirti gumbelio ir atlikus mamogramą paaiškėjo, kad jai įtariamas trečios stadijos krūties vėžys. Atlikus biopsiją įtarimai pasitvirtino. Nors gydytoja Martinai patarė neišeiti iš darbo, ji jau buvo tvirtai apsisprendusi, tad visą gydymo laikotarpį ji praleido nedirbdama. Į šį etapą ji žengė vedama vidinės stiprybės ir drąsos širdyje, kuri suteikė jėgų įveikti visus gyvenimo kelyje pasitaikiusius iššūkius.
Kai Martinai buvo diagnozuotas vėžys, ji nusprendė apie tai viešai pranešti „Instagram“ platformoje. „Sveiki, šiandien man diagnozuotas vėžys. Prašau, negailėkite manęs, liūdnų žinučių nesiųskite, o jei norite palaikyti – spustelėkite širdelę“, – savo paskyroje rašė ji. Ji atvirauja, kad nenorėjo viso to gailesčio, ir nors viską stengėsi priimti su šypsena, sunkių akimirkų irgi buvo.
Nors daug kas ją palaikė, kartais aplinkinių požiūris ją vertė jaustis neįgalia. Moteris atskleidžia, kad sunkiausia buvo chemoterapija, atnešusi ne tik fizinių, bet ir emocinius iššūkių. Ji prisimena, kaip gydymo metu, kuris užsitęsė ilgiau, negu buvo planuota, kovojo su nuovargiu ir dvejonėmis dėl darbo paieškos.
„Kas savaitę man buvo atliekama chemoterapija, kuri išvargino tiek fiziškai, tiek emociškai. Praradau ne tik jėgas, bet ir dalį išorinio identiteto – netekau plaukų, antakių, blakstienų. Po chemoterapijos laukė dvi operacijos ir radiologinis gydymas. Pradėjo ataugti plaukai, po truputį stojausi ant kojų ir ketinau pradėti ieškotis darbo, nors mane ir kamavo dvejonės. Jaudinausi, kad po chemoterapijos greičiau pavargstu, nerimą pradėjo kelti ir suprastėjusi atmintis. Pradėjau nuvertinti save, mąstyti, kodėl toks žmogus kaip aš galėtų sulaukti teigiamo atsakymo po darbo pokalbio, juk aplink tiek daug sveikų ir energingų žmonių“, – pasakoja Martina.
Pasibaigus gydymui Martina susidūrė su dar vienu iššūkiu – teko kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, nors jai atrodė, kad ji visiškai neatitinka visuomenei įprasto „neįgaliojo“ apibūdinimo. Kadangi vėžys buvo išplitęs po raktikauliu ir į pažasties limfmazgius, juos teko šalinti. Nors rankos funkcionalumą pavyko atkurti reabilitacijos metu, kiekvienas su onkologinėmis ligomis susidūręs žmogus po chemoterapinio ir radiologinės terapijos gydymo bei operacijų yra priskiriamas prie neįgaliųjų. Ji jautė, kad tai nesuderinama su jos energija ir entuziazmu, ypač būnant 34 metų. Tai atrodė neįtikėtina.
„Kai artimieji manęs paklausė, ar pasiėmiau neįgaliojo ženkliuką automobiliui, atsakiau, kad būtų gėda jį imti. Aš esu jauna, po gydymo likusio poveikio nebejaučiu taip intensyviai, mano kojos sveikos, nejaugi negaliu paeiti tolimesnio atstumo ir neužimti automobilio vietos tiems, kuriems fizinė negalia išties apsunkina kasdienybę? Džiaugiuosi savo atsigavusiu organizmu bei kūnu, tad dabar gyvenu su visiškai nematoma negalia“, – nuoširdžiai dalijasi savo patirtimi Martina.
Ji pasakoja, kad ilgalaikė psichoterapija ne tik buvo ypač svarbi gydant vėžį, bet ir leido greičiau grįžti į socialinį gyvenimą. „Vėžys išryškino psichoterapijos naudą. Sulaukiau daugybės klausimų iš žmonių, pavyzdžiui, kaip su manimi bendrauti, ar galima juokauti apie ligą, kas man padeda išlikti pozityvia šiame sunkiame gyvenimo etape. Ir nors sulaukiau didžiulio rūpesčio iš tėvų bei draugų, kartais jausdavau, kad emociškai turiu palaikyti ne tik save, bet ir aplinkinius, paaiškinti jiems, kad dvasiškai nesijaučiu taip blogai, kaip atrodau“, – su šypsena juokauja ji.
Nauja pradžia ir pusiausvyros atradimas
Po metų nedarbingumo ir susitelkimo į savo sveikatą Martina jautė nepasitikėjimą savimi. Ji pasakoja, kad pradėjusi eiti komunikacijos projektų vadovės pareigas naujame darbe nenorėjo iš karto kalbėti apie savo ligą, bet siunčiant nuotrauką kortelei turėjo dilemą – siųsti nuotrauką su ilgais ar trumpais plaukais. Galiausiai ji nusprendė pasidalinti metų senumo nuotrauka. Tad natūralu, kad atėjus į darbą žmonėms kilo klausimų dėl naujos šukuosenos.
„Teko papasakoti, kad trumpaplaukė esu ne savo noru ir tai tėra laikina stotelė. Svarsčiau, ar nereikėtų pasikeisti nuotraukos, kad išvengčiau pasakojimo apie ligos istoriją, bet nusprendžiau palikti senąją. Pasirinkau atvirumą. Ir nė kiek nesigailiu. Žinoma, kai žmonės pirmą kartą girdi mano istoriją, būna įvairių reakcijų, tai – jautri tema, tačiau džiaugiuosi, kad kolegos priėmė šią mano patirtį ir nelaiko manęs kitokia, žiūri kaip į lygiavertę kolegę“, – sako Martina.
Įmonėje Martina greitai pajuto, kad jos liga nėra kliūtis nei karjeros augimui, nei kolegų pagarbai. Moteris džiaugiasi, jog komunikacijos skyriaus vadovė Laura į ją nuo pat pradžių žiūrėjo kaip į talentingą specialistę, o ne kaip į žmogų su negalia.
„Kandidatuojant į darbo poziciją, neįgalumas dar nebuvo patvirtintas. Kai jau buvau įdarbinta, antrąją savaitę nuvykau atsiimti pažymėjimo ir man buvo nustatytas mažesnis darbingumo lygis. Grįžusi pranešiau šią žinią savo vadovei ir paprašiau žiūrėti į mane kaip į jauną, energingą ir turinčią puikių idėjų komunikacijos specialistę bei negalvoti, kad dirbti man bus sudėtinga. Laura patikino, kad taip ir bus! Per visą, nors ir trumpą, laiką, kiek čia dirbu, nė karto nesusidūriau su jokiomis kolegų abejonėmis dėl mano galimybių dirbti“, – šypsodamasi sako pašnekovė.
Taip pat ji priduria, kad liga jai labiau atvėrė akis – gyvenimas nėra tik darbas, tai pirmiausia yra ir asmeninis laikas, kuris būtinas kiekvienam iš mūsų. Įmonės kultūra leidžia darbuotojams išlaikyti šią pusiausvyrą, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės.
„Dirbdama šioje organizacijoje džiaugiuosi ir vertinu jos kultūrą, kuri skatina pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Yra susitarimas, jog po 17 val. savo kolegų netrukdome, o tai suteikia galimybę atsiriboti nuo darbo. Praėjusi savo kelią galiu pasakyti tiek – gyvenimas nėra tik apie savęs įprasminimą darbe ir nuolatinį savo vertės įrodinėjimą. Visi esame žmonės ir perdegame ne tik su buvusia vėžio diagnoze ar neįgalumu“, – teigia moteris.
Atvirumo ir supratimo galia darbe
Martina pabrėžia, kad atvirumas darbe yra labai svarbus, tačiau turime išlaikyti ir tam tikras ribas, kad nesijaustume pernelyg pažeidžiami. Tad kiekvieno asmeninis pasirinkimas, kiek jis nori atsiverti ir išsipasakoti – pati Martina save įvardija kaip atvirą asmenybę, taip pat ji pastebi, kad toks jos santykis su žmonėmis atveria ir kitų širdis.
„Atvirumas padeda jaustis patogiau ir saugiau, leidžia palaikyti tuos, kuriems sunku. Svarbiausia, jog kolegos jaustų, kad jie kažkam rūpi ir kad juos supranta. Man atrodo, kad darbinėje aplinkoje tai yra esminis dalykas, ir nors įmonės suteikiami materialūs privalumai yra labai svarbūs, psichologinę ir emocinę gerovę laikau pačiu svarbiausiu aspektu“, – sako Martina.
Pasak „Amber Grid“ vadovo Nemuno Bikniaus, atsiranda vis daugiau įmonių, kurios stengiasi keisti nusistovėjusias nuostatas ir sukurti lygiavertę darbo aplinką visiems. Įmonė yra įsipareigojusi kurti darbo aplinką, kurioje lygios galimybės nėra tik tušti žodžiai, tai – kasdienis principas.
„Mes didžiuojamės savo atvirumu, supratimu ir darbuotojų įvairove – tai yra mūsų stiprybė ir sėkmės pagrindas. Čia kiekvienas žmogus yra vertinamas už tai, ką jis sugeba ir kuo gali prisidėti. Įmonei neapsakomai svarbu tai, kad darbuotojai su negalia, tiek matoma, tiek nematoma, jaučia visapusišką palaikymą. Mūsų darbuotoja Martina yra gyvas to įrodymas“, – sako N. Biknius.
