Sveikiausia priimti savo amžių tokį, koks yra, ir pasirinkti jį atitinkantį ir sau patinkantį gyvenimo būdą. Tokia svarbiausia mano knygos žinutė“, – tvirtina žurnalistė ir rašytoja Virginija Rimkuvienė, pristatydama naują knygą „Pakeliui į rojų“.
Bestseleriu tapusioje knygoje „Man 50. Ir aš dar gyva“ kelią pradėjusios keturios herojės toliau ieško rojaus žemėje. Su lengva ironija jų paieškas stebinti autorė romane „Pakeliui į rojų“ gvildena bendraamžėms aktualius klausimus: ar įmanoma peržengus amžiaus vidurį surasti svajonių vyrą, naują darbą ar naują save?
– Kai jūsų knygos „Man 50. Ir aš dar gyva“ sužavėtos skaitytojos klausdavo, ar bus tęsinys, purtydavote galvą. Kaip atsirado „Pakeliui į rojų“?
– Prisimenu, kaip prieš porą metų išsiruošusi atostogų ieškojau knygos, kuri būtų aktuali, linksma, lengvai skaitoma, bet ne lėkšta. Nustebau supratusi, kad tokių nėra daug. Ir tuomet pagalvojau – o kodėl gi man tokios knygos neparašius?
Iš pradžių neketinau rašyti tęsinio, nes pirmojoje knygoje „Man 50. Ir aš dar gyva“ jaučiausi labai išsamiai apžvelgusi visas rūpimas sritis. Bet gyvenimas juk nestovi vietoje. Ir man, ir mano bendraamžėms nuolat nutinka visokių smagių, juokingų, liūdnų, keistų istorijų, kurias įdomu aprašyti ir, tikiuosi, skaityti.
– „Pakeliui į rojų“ – grožinis kūrinys. Kodėl tęsinyje neliko specialistų patarimų?
– „Man 50. Ir aš dar gyva“ buvo neaiškaus žanro – šiek tiek publicistikos, beletristikos, dienoraščio fragmentų, patarimų. Buvo skaitytojų, kurios prisipažino, kad knyga padėjo joms priimti svarbius sprendimus dėl karjeros, dėl santykių su vaikais ar vyru. Manau, kad tai yra mano kalbintų specialistų nuopelnas.
Vis dėlto daugiau sutikau tokių skaitytojų, kurioms buvo įdomiau sekti keturių draugių likimo vingius ir juoktis iš jų dialogų. Jos apgailestavo, kad šių linksmų intarpų buvo mažoka. Tiesą sakant, man ir pačiai kur kas smagiau aprašinėti tas istorijas nei dalinti patarimus.
Manau, kad net apie rimčiausius dalykus galima kalbėti su humoru, todėl labai džiaugiuosi iš pirmųjų rankraščio skaitytojų išgirdusi atsiliepimą: „Skaniai prisijuokiau“. Nėra nieko liūdnesnio už pokštininką, kuris pats sau vienas juokiasi iš savo pokštų.
– Apie ką naujoji knyga?
– Šioje knygoje keturios spalvingos veikėjos sprendžia joms kylančius iššūkius. Kadangi jie yra gana skirtingi, manau, kad visos skaitytojos ras sau aktualių temų. Žurnalistė Kristina, metusi samdomą darbą, bando išgyventi iš mėgstamos veiklos. Ji yra mano alter ego, tad visai atvirai pasakoju, koks jausmas po 50-ties pradėti viską iš naujo.
Bibliotekininkė Laima neria į dabar labai madingas ir tarp amžiaus vidurio krizę išgyvenančių moterų gana populiarias savęs ieškojimo, moteriškumo ir dvasingumo praktikas. Turtingo verslininko žmona Klaudija pameta galvą dėl gerokai jaunesnio vaikino, o mano brangiausia draugė Silvija toliau ieško svajonių vyro ir statosi namą.
Yra ir visoms bendrų temų – tarkim, ką reiškia vesdinti savo vaikus ir tuo pat metu gaudyti nuotakos puokštę, nes ir pačiai dar norisi ištekėti.
– Kas tai – nuotykių romanas?
– Manau, labiausiai tiktų novelių romano pavadinimas. Kiekvienas šios knygos skyrius turi savo temą, kurią pristatau įžangoje. Ji atsiskleidžia per knygos veikėjų istorijas. Bet šios istorijos nėra baigtinės, jo tęsiasi per visą knygą ir pabaigoje susivynioja į vieną kamuolį.
– Ar šią knygą supras tos, kurios neskaitė „Man 50. Ir aš dar gyva“?
– Tikrai supras. „Pakeliui į rojų“ galima skaityti tiek kaip pirmos knygos tęsinį, tiek kaip visiškai naują kūrinį.
– Viena garsi politikė po pergalės rinkimuose atsisakė daug streso reikalaujančio posto, nes jau yra pensininkė. O jūs pristatote naują knygą ir tvirtinate, kad skaičius pase tikrai neverčia atsisakyti nuotykių. Tiesa, jūsų herojės jaunesnės, bet ne taip jau ir daug. Kaip jūs manote, ką šiuolaikinei moteriai reiškia pensija?
– O kas sakė, kad minėtoji politikė nemėgsta nuotykių? Manau, prieš pensiją ji leidosi į tokį nuotykį su tokia detektyvinio trilerio verta atomazga, kad visa Lietuva apie tai kalbės dar ilgai. Ir, beje, toks elgesys puikiai atspindi šiuolaikinių moterų požiūrį į šį amžiaus tarpsnį.
Vis dažniau girdžiu bendraamžes kalbant, kad po penkiasdešimties jau reikėtų nustoti jaudintis dėl to, ką žmonės pagalvos, ir daryti tik tai, ko norisi pačiai. Juk pensija – tai ne dvasios būsena, o pajamų šaltinis, suteikiantis daug laisvės.
– Tačiau ne sykį esu girdėjusi frazę: mano mama į pensiją išėjo penkiasdešimt penkerių, manau, kad tai riba, nes ir aš nieko nebenoriu. Pritariate?
– Norėčiau atsakyti, kad visos ribos yra tik mūsų galvose, bet aš nemėgstu to dirbtinio pozityvizmo. Turim būti realistės ir suprasti, kad po penkiasdešimties daug kas tampa sudėtingiau – svajonių vyrai nekrenta į delnus kaip prinokę obuoliai, o darbdaviai neploja katučių išvydę CV tavo amžių.
Be to, menopauzinis 50–55 metų penkmetis nėra labai lengvas, jis gerokai išsekina ir fiziškai, ir emociškai. Tiesą sakant, aš visai neprieštaraučiau nuo 55-erių išeiti į pensiją, bet tai nereiškia, kad gulėčiau ant sofos ir žiūrėčiau serialus. Tiesiog gaunant kasmėnesines išmokas, nereikėtų ieškoti papildomų pajamų šaltinių ir galėčiau mėgautis vien kūryba.
Tokia ir yra svarbiausia knygos žinutė – neverta artėjant prie pensijos apsimetinėti dvidešimtmete ir spausti iš savęs paskutinius syvus, kad tik kažkam kažką įrodytum. Bet ir laidoti savęs dar tikrai nereikia. Sveikiausia priimti savo amžių tokį, koks yra, ir pasirinkti jį atitinkantį ir sau patinkantį gyvenimo būdą
– Pavadinimą „Pakeliui į rojų“ galima įvairiai suprasti – per pristatymą knygyne moterys sutartinai nutarė, jog jis nuteikia pozityviai, nes dažna penkiasdešimtmetė jau yra užauginusi vaikus ir iš tiesų gali gyventi daug laisviau...
– Iš pradžių taip buvau pavadinusi epilogą, nes į tai natūraliai atvedė siužetas. Bet tada toptelėjo, kad šis pavadinimas tobulai tiktų visai knygai, gražiai pratęsdamas „Ir aš dar gyva“ ironiją. Man patinka daugiaprasmiai pavadinimai ir vis dar neatsispiriu pagundai šiek tiek paprovokuoti.
Žinau, kad prierašas „Ir aš dar gyva“ buvo sutiktas įvairiai – vienoms jis kėlė juoką, kitoms įpūtė optimizmo, bet buvo ir tokių, kurios ne juokais pasipiktino. „Pakeliui į rojų“ turbūt sulauks tiek pat skirtingų reakcijų.
Vienos piktinsis įžvelgusios užuominą apie mirtį, kitos juoksis, trečios įsipūs pozityvumo. Ir ne veltui – daugybė tyrimų rodo, kad artėjant prie šešiasdešimtmečio, žmogaus laimės indeksas ima kilti. Tad iki tol, kol stosime prie rojaus vartų, dar turime laiko susikurti savo rojų žemėje.
– Ar jūsų gyvenimas po penkiasdešimtmečio pasikeitė?
– Juokiasi puodas, kad katilas juodas... Nors ironizuoju kitų norą antroje gyvenimo pusėje pradėti gyvenimą iš naujo, man būtent taip ir nutiko. Per pastaruosius penkerius metus patyriau tikrai daug pirmųjų kartų.
Palikusi samdomą darbą, parašiau keturias knygas, padirbėjau televizijos laidos redaktore ir lietuvių kalbos mokytoja, pradėjau savanoriauti, sutelkiau feisbuke didžiulę bendraamžių moterų bendruomenę. Dabar mąstau apie gyvus susitikimus su bendraamžėmis, kurių metu noriu dalintis savo ir kitų moterų patirtimis ir įkvėpti nebijoti natūralių pokyčių.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas man einasi kaip per sviestą. Būna mėnesių, kai į sąskaitą neįkrenta nei vienas euras. Laimei, neturiu daug įsipareigojimų – vaikai savarankiški, paskolos išmokėtos, o sunkesniais periodais mane kantriai palaiko ir išlaiko vyras.
– Kaip manote, ar bus tęsinys – juk herojės ir šešiasdešimties bus dar gyvos? Ir norėsis patekti į rojų?
– Dabar jau bijau sakyti, kad ne. Gal ir bus. Mano galvoje nuolat sukasi nauji siužetai. Svarbiausia, kad netrūktų skaitytojų.
