Naujienų portalo Lrytas portalo skaitytojai vertins konkursui pateiktas ir aprašytas senjorų papasakotas istorijas, kaip jie seniems elektronikos prietaisams suteikė naują gyvenimą.
Pateikti anketą ir senų daiktų nuotraukas galima iki lapkričio 4 d. Registruokite istorijas ir balsuokite už jas paspaudę šį puslapį.
Tvarumo svarba ir asmeninė patirtis
Pasak Ž. Vaškytės-Lubienės, jos sprendimą prisijungti prie komisijos lėmė noras skatinti tvarumo idėjas.
„Stengiuosi pagal galimybes prisidėti prie tvarumo iniciatyvų, projektų, kurie leidžia žmonėms suvokti jų svarbą. Tikiu, kad ir šis projektas prisidės prie augančio sąmoningumo, mažų, bet svarbių žingsnių kasdien link to, kad išsaugotume švarią aplinką ateinančioms kartoms“, – sako projekto globėja.
Ž. Vaškytė-Lubienė pastebi, kad senjorai vertina tvarumą ir taupumą, o jų požiūris į daiktus itin aktualus ir dabarties bei ateities kartoms. Moteris prisimena, kad jos seneliai visada buvo taupūs, apsvarstydavo kiekvieno pirkinio būtinybę ir jų namuose daiktų nebuvo daug. To nevartotojiško požiūrio iš jų galėtume pasimokyti. Tvarumo principus pašnekovė taiko ir savo kasdieniame gyvenime. Ji pabrėžia, kad svarbu apgalvoti kiekvieną pirkinį bei vengti impulsyviai išlaidauti.
„Nesame tobuli, bet tikrai galime pasistengti. Ir gyvenimo kokybė nuo to tikrai nenukentės, tiesiog pakeisime kai kuriuos įpročius“, – įsitikinusi ji.
Iš kartos į kartą keliaujančios vertybės
Paklausta, kaip galima prikelti daiktus antram gyvenimui, projekto komisijos narė sako, kad neretai įkvėpimo galima pasisemti iš artimos aplinkos. Moteris prisimena savo senelį, kuris kasdien eidavo į tvarkingą garažą taisyti senų daiktų.
„Iki šiol mano tėvų ar tetų namuose ant sienų kabo seni laikrodžiai, kuriuos išmestus šalia garažo bočiukas parsinešdavo ir sutvarkydavo. Tad valandas jie muša iki šiol“, – pasakoja Ž. Ž. Vaškytė-Lubienė.
Kalbėdama apie savo namuose saugomus daiktus, žinoma moteris mini močiutės siūtas sukneles, kuriomis ji puošiasi ypatingomis progomis.
„Mano mama išsaugojo mano vaikystės suknelę, kurią jau dėvėjo ir mano dukra. Tikiu, kad ją dėvės ir mano anūkės ar kitos giminės mergaitės“, – sako pašnekovė.
Tokie daiktai, anot jos, ne tik puikus žiedinės ekonomikos pavyzdys, bet ir neįkainojama vertybė, perduodama iš kartos į kartą.
Būdas užmegzti naujus ryšius
Projekto „Senas daiktas – nauja istorija 2024“ komisijos narė tiki, kad senjorų dalijimasis savo daiktų istorijomis gali padėti užmegzti naujus ryšius su vaikais ir anūkais.
„Daugelis senjorų sunkiai atsisveikina su daiktais dėl jiems priskiriamų sentimentų, prisiminimų ar asmeninių ryšių. Labai tikiuosi, kad pažadinta nostalgija, prisiminimai bus ne tik įkvėpimas mums visiems, bet ir paskatins jungtis tarp kartų bei pažvelgti į daiktus kitaip – suteikti jiems naują gyvenimą“, – teigia ji.
Ž. Vaškytė-Lubienė ragina semtis išminties iš vyresnės kartos, kol turime tokią galimybę.
„Kai mūsų senoliai išeina, tada suvokiame, kad dar ir to, ir ano nepaklausiau... nespėjau. Išmintis yra didžiausia senjorų vertybė. Jie geba kitaip vertinti įvykius, situacijas, nes patirtis ir branda leidžia visai kitaip suvokti reiškinius ar net numatyti tam tikrus dalykus“, – teigia Ž. Ž. Vaškytė-Lubienė.
Projekto globėja tikisi, kad iniciatyva „Senas daiktas – nauja istorija 2024“ spinduliuos įkvėpimu ir pozityvumu.
„Esu tikra, kad išgirsime daug įdomių istorijų. Tad linkiu, kad šis konkursas būtų įdomus, įkvepiantis, kupinas malonių emocijų bei džiugių susitikimų“, – sako komisijos narė, skatindama senjorus dalintis savo daiktų istorijomis ir taip prisidėti prie tvarumo idėjos plėtros.
Dar daugiau istorijų – naujienų portalo Lrytas specialiame socialiniame projekte „Senas daiktas – nauja istorija 2024“.
