Šiandien siuvimo mašina jau nebenaudojama, tačiau atlieka naują, itin prasmingą darbą – puošia mamos ir dukros namus kaip vertinga interjero detalė bei šeimos ryšio simbolis. Savo istorija socialiniame projekte „Senas daiktas – nauja istorija“ dalinasi mama Elena Ruplienė ir jos dukra Vida Greičiuvienė.
– Elena, papasakokite, kaip siuvimo mašina atsirado jūsų namuose?
– Mechaninę siuvimo mašiną „Lužnik“ pirkome 1962-aisiais, kai gimus sūnui, dėl prekių trūkumo, reikėjo patiems pasisiūti kelnytes, apsiūti vystyklus. Mašina buvo kokybiška, patvari, geresnė už ją buvo tik „Singer“.
– Ar daug drabužių buvo pasiūta šiuo įrenginiu?
Elena: pati ne itin daug ją naudojau, bet vyras siūdavo vėliavėles vilkams medžioti. Tuo metu medžiotojai naudodavo specialias virvutes su pririštomis mažomis audinio vėliavėlėmis (dažnai ryškių spalvų, pavyzdžiui, raudonų), kad pažymėtų vietą, kur, manomai, slepiasi vilkai.
Vida: su šia siuvimo mašina siūdavau įvairius rūbus, iki kol dukrai pirkome naują siuvimo mašiną, kai ši susiruošė studijuoti kostiumo dizainą. Esu pasiuvusi vyrui kelnes. Netgi turėjau nuotykį, kai jis išėjo į darbą su tomis kelnėmis – darbe kėlė pritvirtintą prie grindų įrenginį, kurio nebuvo įmanoma atkelti nuo žemės, ir jam perplyšo užpakalinė siūlė. Labai juokėmės tąkart!
– Vida, kaip jums gimė mintis paversti siuvimo mašiną interjero detale?
– Nesu linkusi kaupti senus daiktus, bet ši siuvimo mašina yra tarsi tiltas tarp technologijų ir kartų. Šis tiltas jungia tą paprastą, praktiškąją praeitį, kai įrenginiai turėdavo ribotas galimybes, mažai funkcijų, ir ateitį, kupiną perspektyvų bei galimybių. Apskritai, šiuo metu namuose turime tris siuvimo mašinas, ir visos – veikiančios. Jos tarsi simbolizuoja kartas – mūsų šeimos ryšį ir bendrystę.
– Elena, kokius jausmus šis daiktas kelia jums?
– Ji primena akimirkas, kai buvau jauna, sveika, aktyvi… kai norėjosi pasipuošti, aprūpinti vaikus…. Apie tą laikotarpį, kuomet daug ką reikėjo pasidaryti patiems.
– Kaip manote, kokia svarbiausia pamoka, kurią šis daiktas gali perduoti jūsų šeimos kartoms ateityje?
– Kokybiškas daiktas neturi galiojimo termino – jį galima naudoti daug metų ir kaupti brangius prisiminimus.
– Ar savo namuose turite daugiau daiktų, kuriuos išsaugojote kaip relikvijas? Kokias istorijas jie slepia?
Vida: turime seną medinį laikrodį, kuris jau nebeveikia, bet kabo ant sienos, kaip puošmena. Bandžiau pataisyti, bet reikia keisti mechanizmą. Šis laikrodis buvo dovana mano tėveliui 40-mečio proga. Kai švenčiu savo jubiliejus, visada pagalvoju – o ką tuo metu darė, kaip atrodė, kuo gyveno mano tėvai, kai jiems buvo tiek metų, kaip man dabar.
Apie daiktų išsaugojimą esame kalbėję ir su senjorais „Senjorų pasaulyje“. Kone kiekvienas turi daiktų, kurie yra šeimos relikvijos. Pavyzdžiui, ponia Irena iš Jonavos r. turi tokią sentimentų dėžutę, kurioje yra netgi kvitas, kurį gavo vyras, kai registravo jų santuoką. Ponia Joana iš Vilniaus yra išsaugojusi savo tėvų sutuoktuvių žiedus, kuriems jau arti 100 metų ir ant jų yra 1929 metų Lietuvos prabavimo rūmų ženklas.
– Kodėl senjorams verta dalintis savo daiktų istorijomis?
– Šių laikų vartojimo pasaulyje dažnai mes perkame nemąstydami, ar tikrai reikia. Daiktai gyvena labai trumpai – suknelė vienam vakarui, telefonas – iki kol naują modelį išleis... Mūsų kartos žmonės brangino daiktus ir prie jų prisirišdavo. Kiekvienas daiktas turėjo savo istoriją. Jei kažkas nebūtų saugojęs senienų – šiandien etnografijos muziejai būtų tušti. Tai – jungiamoji grandis tarp kartų, istorijos, tradicijų. Pasakojant apie daiktą galima papasakoti ir memuarus. Pasakokime! Negalvokime, kad niekam neįdomu – man įdomu! O jei įdomu nors vienam žmogui, reiškia, pasakoti verta!
Dar daugiau istorijų – naujienų portalo Lrytas specialiame socialiniame projekte „Senas daiktas – nauja istorija“, kurį remia UAB „EMP recycling“.
