Dvi jos vyresnės dukros liko Ukrainoje, o vienos iš jų vyras kovoja už Ukrainos nepriklausomybę. Marina su jauniausia dukra nusprendė, kad jai saugiau ir geriau bus išvykti.
„Baisiausia tikriausiai buvo kai mes važiavome ir nežinojome ar mus išleis, kai girdėjome, kad okupantai šaudė į automobiliuose esančius žmones. Aš savo vaikui ant nugaros ir rankų buvau surašiusi telefonų numerius ir adresus, nes nežinojau, kas mūsų laukia. Tokios baisios patirties nelinkėčiau niekam“, – pasakoja Marina.
Atvykusi į Lenkiją ji susipažino su savanore Helena, kuri jai padėjo ir netgi davė pinigų tolimesnei kelionei. „Iš Ukrainos išvykau su keliais būtiniausiais daiktais, o ir pinigų neturėjome labai daug, nebuvo jokio plano, bet labai norėjau, kad virš manęs ir mano vaiko nebeskraidytų dronai ir neskrietų kulkos.
Mums labai pasisekė, Lietuvoje apsigyvenome pas nuostabią, labai inteligentišką šeimą. Jie mus apgyvendino savo vasarnamyje Molėtuose, nuostabiame krašte. Tai buvo savotiška reabilitacija man ir dukrai po labai skaudžių išgyvenimų. Geresnių žmonių turbūt nesu sutikusi. Lietuvoje jaučiuosi tarsi tai būtų mano šalis, sutikau čia nuostabią šeimą, dabar visada kartoju, kad turiu šeimą Ukrainoje ir Lietuvoje“, – kalba Marina.
„Mes buvome įsitikinę, kad šis karas ilgai netrūks, tačiau atėjus rudeniui supratome, kad dar būsime Lietuvoje. Dėl dukters persikėlėme į Vilnių, ji čia pradėjo lankyti mokyklą. Iš pradžių ėjo į ukrainietišką, vėliau supratome, kad reikia pradėti lankyti lietuvišką, tad dabar dukra mokosi tarptautinėje mokykloje kartu su vaikais iš 49 pasaulio šalių“, – tęsia pasakojimą Marina.
Ji daugiau nei 2 metus dirba maisto prekių parduotuvėje, tačiau tikisi, kad ateiyje galės pradėti ir kitokią veiklą, todėl mokosi lietuvių kalbos, kad jaustųsi labiau užtikrinta. „Dukrai dabar nėra lengva, tai ir mamai neturi būti lengva, tad ketinu mokytis ir tobulinti savo gebėjimus, kad galėčiau rasti geriau apmokamą darbą“, – šypsodamasi kalba Marina.
Tarptautinė migracijos organizacija (IOM Lietuva) nuo karo pradžios Ukrainoje organizavo anglų kalbos kursus, vėliau daugiau dėmesio skirta lietuvių kalbos kursams. Per pastaruosius 2,5 metų bendrai anglų ir lietuvių kursus baigė 600 ukrainiečių.
„Prieš 2,5 metų ukrainiečiai atvykę į Lietuvą, kaip ir visi mes, tikėjosi, kad karas greitai pasibaigs, tad mieliau rinkosi mokytis anglų kalbą. Tačiau laikas ėjo, o kuo ilgiau žmonės gyveno Lietuvoje, tuo labiau buvo poreikis mokytis lietuvių.
Geresnis darbas, didesnis užtikrintumas, finansinis stabilumas – visa tai yra žymiai sudėtingiau pasiekiama jeigu yra kalbos barjeras. Tad puikiai suprantame kokia reikalinga yra lietuvių kalba tiems, kurie planuoja įsikurti Lietuvoje ilgesniam laikui“, – kalba IOM Lietuva vadovas Eitvydas Bingelis.
Nuo 2022 m. vasario 24 į Lietuvą atvyko daugiau nei 90 tūkst. ukrainiečių.
