– Aldona, esate labai veikli senjorė. Papasakokite šiek tiek apie savo veiklas.
– Aš iš tiesų daug ką veikiu, nes... O kodėl ne? Kol leidžia sveikata, norai ir pozityvios mintys, domiuosi, veikiu, savanoriauju. Visą gyvenimą buvau veikli – kai tik laisvoje Lietuvoje prasidėjo rinkimai, eidavau savanoriauti į komisiją, su vyru važinėdavau į varžybas fotografuoti, lankydavausi ir iki šiol lankausi kultūriniuose, meno renginiuose. Savanorystė man suteikia prasmę, leidžia save realizuoti.
Vis dėlto, pasvajoju ir apie kokį oficialų darbą, kad turėčiau daugiau galimybių pasirūpinti savo poreikiais ir pomėgiais. Žinių bei patirties bagažą esu sukaupusi nemenką, sveikata irgi dar leidžia, tad jei kas pasiūlytų kokį darbelį, kad ir kelias valandas per dieną, mielai apsvarstyčiau tokią galimybę.
– Viena pagrindinių jūsų veiklų – fotografija. Iš kur ir kada kilo noras fotografuoti?
– Fotografuoti mėgstu nuo pat mokyklos laikų. Neprisimenu, iš kur tuo metu turėjau fotoaparatą. Gal dovanų gavau, nežinau. Klasės draugus su džiaugsmu įamžindavau ir pavykdavo išties neblogus kadrus pagauti. Keletą net esu išsaugojusi iki šiol.
Štai, kaip vykdavo visas procesas – įamžindavau kokias nors akimirkas ir tuomet su juostele keliaudavau pas kaimyną, kuris turėjo įsirengęs nedidelę nuotraukų ryškinimo laboratoriją – tamsų kambarėlį, kuriame įvykdavo magija. Tuo metu niekas taip nedžiugindavo, kaip galimybė patiems prikišti nagus prie šio ypatingo proceso.... Dabar viskas yra kitaip, paprasta, greita, nes skaitmenizuota. Nors turiu pastebėti, kad juostiniai fotoaparatai vėl sugrįžta į madą, tačiau, vis dėlto, tai – nepigus malonumas.
Kai baigiau vidurinę mokyklą ir persikėliau gyventi į Vilnių, ėmiau fotografuoti kurso draugus – jų gyvenimo akimirkas, šventes, renginius. O vėliau nutiko gyvenimas – šeima, darbai, reikalai... o ir turėtas fotoaparatas sugedo. Tad natūraliai kurį laiką turėjau pertrauką nuo fotografavimo. Iki kol 1992-aisiais, besisvečiuodama Amerikoje, iš pusseserės dovanų gavau gerą, kokybišką „Minolta“ juostinį fotoaparatą. Ir į mano gyvenimą vėl grįžo mylimas hobis!
– Ką fotografuojate dažniausiai? Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Nors didžiąją dalį mano darytų nuotraukų sudaro akimirkos iš įvairių renginių, tačiau aš mėgstu fotografuoti ne tik juos. Mane žavi gamta ir gyvūnija, architektūra, skulptūra, dailė.
Įkvėpimo semiuosi iš žmonių, gamtos, meno, bet labiausiai – iš tikėjimo. Kaip sakau, niekas nevyksta šiaip sau ir ateina laikas, kai ateini į tikėjimą iš pajautimo. Vieni mes surandam anksti tą tikėjimą, kiti daug vėliau, bet tada, kada būtent tau to reikia. Ir tada tu pajauti stebuklą.
– Turite išsaugojusi seną fotoaparatą, kuriuo įamžinta Jūsų vyrui dedikuota paroda apie boksą. Papasakokite plačiau.
– Kaip jau minėjau, besisvečiuodama Amerikoje pas pusseserę, gavau dovanų juostinį fotoaparatą. Su juo padarytos mano pačios geriausios nuotraukos, pagauti patys tikriausiai ir gražiausi kadrai.
Viena įspūdingiausių mano gyvenimo parodų – „Lietuvos bokso sporto didžiavyriai“ – taip pat įamžinta šiuo fotoaparatu. Kiekvieną kadrą atrinkau aš pati. Neturėjau jokios aparatūros... Būdavo, pasidedu stiklą, iš apačios šviečiu ir iš viršaus traukiu juostelę. Taip atrinkau 50 nuotraukų į savo portfolio, nuėjau pas sporto departamento direktorių ir paprašiau, kad man leistų tokiu būdu paminėti vyro jubiliejų. Taip ir gimė mano fotografijų paroda „Lietuvos bokso sporto didžiavyriai“.
Parodą skyriau savo vyrui, Lietuvos bokso federacijos prezidentui Zigmui Katiliui, kuris 2008-aisiais, būtent parodos atidarymo dieną, paliko mūsų pasaulį. Jis palaimino kiekvieną mano darytą nuotrauką... Tad tiek ši paroda, tiek įrenginys, kuriuo ją įamžinau, man turi ypatingą reikšmę.
– Ką byloja parodos „Lietuvos bokso sporto didžiavyriai“ nuotraukos?
– Ši paroda – būdas įprasminti bokso istoriją, žmones, kurie ją kūrė ir kuria. Aš fotografuoju ne boksavimosi procesą, o jausmus – pasiruošimą, boksininko palydėjimą į ringą, trenerio ir sportininko ryšį, pergalės emocijas. Kiekvieną kartą naujai eksponuodama šios parodos kadrus, aš iš naujo kruopščiai atrenku nuotraukas, kad šios būtų aktualios vienam ar kitam turnyrui, treneriams.
– Kokius jausmus kelia šis įrenginys?
– Seni daiktai dažnai yra daug daugiau nei prietaisai. Tai – prisiminimų dėžutės, saugančios nepaprastas gyvenimo akimirkas ir sentimentus. Fotoaparatas man primena mano veiklas, jų prasmę. Jaučiu dėkingumą už tai, kad galiu užsiimti mėgstama veikla bei pažinti nuostabius žmones.
– Kokią žinutę perduotumėte jaunimui apie daiktų išsaugojimą?
– Kiekvienas žmogus turi pajusti, kas jam vertinga. Juk seni daiktai irgi kalba – jie byloja apie praėjusių kartų patirtis, išmintį, apie mūsų istoriją. Jaunimui reikėtų dažniau apie tai pasvarstyti ir labiau vertinti tai, ką turi.
– Ačiū už pokalbį.
Dar daugiau istorijų – naujienų portalo Lrytas specialiame socialiniame projekte „Senas daiktas – nauja istorija 2024“.
