Plačiau apie tai – G. Kazielienės interviu projektui „Senas daiktas – nauja istorija“, kuriame ji dalijasi įžvalgomis apie šiuolaikinius senjorus, jų gyvenimo būdą ir ypatingą ryšį su praeitį menančiais daiktais.
– Genovaite, koks, Jūsų akimis, yra šių dienų senjoras?
– Vieno bendro apibūdinimo tikriausiai nėra. Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir senjorai – skirtingi. Vieni viskuo nepatenkinti, skundžiasi, kaip jiems sunku, bloga gyventi, kokie jie nelaimingi, nemylimi. Kiti pensinio amžiaus žmonės džiaugiasi atsivėrusia laisve, naujomis veiklos erdvėmis, galimybėmis užsiimti tuo, kas patinka. Pastarieji, nors finansinės galimybės dažniausiai kuklesnės, stengiasi kuo daugiau pakeliauti, dažniau pabūti su bendraamžiais, neria į saviveiklą – šoka, dainuoja, vaidina. Arba tiesiog mėgaujasi laisve nieko neveikti, pailsėti su knyga rankose ar žiūrėti savo mėgstamus serialus.
– Įkūrėte senjorams skirtą tinklalapį. Papasakokite apie jį.
– Nuo 1983 metų dirbau Ukmergės rajono laikraštyje „Gimtoji žemė“. Korektūros redaktore, korespondente, pastaruosius 21 metus – redaktore. Prieš trejus metus, sukakus pensiniam amžiui, nutariau pailsėti nuo intensyvaus, daug emocinių jėgų reikalaujančio darbo. Vis dėlto, nesinorėjo užsisklęsti namuose, gyventi filmų herojų gyvenimų. Nemažai naršiau interneto platybėse ir kilo mintis, kad reikėtų įkurti internetinį portalą, skirtą pensinio amžiaus žmonėms.
Taip atsirado senjorusvetaine.lt – tinklalapis, kuriame brandaus amžiaus gyventojai gali rasti pačią aktualiausią informaciją. Čia skelbiamos publikacijos apie senjorus liečiančių įstatymų priėmimą, įvairių ministerijų, tarnybų veiklą, susijusią su pensininkais. Taip pat yra straipsnių apie šalyje veikiančias senjorų bendruomenes, pateikiama ataskaitų iš renginių, kuriuose pagyvenusiems žmonėms atstovaujančių organizacijų vadovai diskutuoja su atsakingų institucijų atstovais įvairiais ir aktualiais pensininkams klausimais. Svetainės lankytojai gali paskaityti gyvenimiškų istorijų, susipažinti su pasaulio įdomybėmis, įžymių žmonių biografijomis, rasti patarimų, publikacijų kitomis temomis.
– Kaip Jūsų tinklalapis prisideda prie senjorų bendradarbiavimo?
– Manau, kad informacija apie senjorų organizacijas skatina domėtis bendraamžių veikla, galbūt pasisemti patirties. Tikiuosi, jog perskaitę publikaciją apie renginį, kuriame dalyvavo kitų regionų senjorai, ir patys norėtų prisijungti, juose dalyvauti.
– Ar senjorai saugo senus daiktus? Pasidalinkite savo pastebėjimais.
– Esu įsitikinusi, kad ne vienas turi širdžiai mielų daiktų, kurie galbūt jau ir nemadingi, nelabai reikalingi, tačiau randa savo vietą lentynėlėje ar kokiame buto kampelyje. Kažkas primena jaunystę, koks nors niekutis – laikus, kai vaikai buvo maži, galbūt koks suvenyras nukelia mintimis į buvusias keliones.
– Jūs pati esate išsaugojusi seną kasetinį radijo imtuvą. Kokia jo atsiradimo Jūsų namuose istorija?
– Jaunystėje norisi garsiau paklausyti muzikos, su draugais pašokti pagal mėgstamas melodijas. Tam labiausiai tiko radijas su kasetiniu grotuvu. Kadangi „PHILIPS“ gaminiai visada buvo gana brangūs, o norėjosi kokybiško produkto, teko dairytis turguose. Tad daugiau kaip prieš dvidešimt metų užtikome kasetinį radijo imtuvą, netgi su kolonėlėmis. Taip jį ir nusipirkome.
– Kaip vėliau keitėsi prietaiso naudojimo ypatumai?
– Bėgant metams, tobulėjant technologijoms, atsirado naujų, modernių įrenginių ir senasis imtuvas atsidūrė tamsiajame kambariuke... Kartą užtikau seną kasetę. Joje – mano trejų metukų sūnaus sekama pasaka apie uogų, musių ir medaus meškiukus. Vaikutis kiekvieną vakarą prašydavo, kad skaitytumėme tą pasaką, ir ją mintinai išmoko... Kilo mintis į juostinį magnetofoną įrašyti vaiko pasakojimą. Tai ir padarėme. Kai radau tą kasetę ir panorau dar kartą paklausyti sūnaus pasakos, susimąsčiau, kaip ją paleisti? Prisiminusi seną radijo imtuvą, ištraukiau iš „tamsiukės“ ir nupūčiau nuo jo dulkes... Veikia puikiai!
Taigi, dabar, kai tik užeina nostalgiška nuotaika, užplūsta jaunystės prisiminimai, klausausi pasakos apie meškiukus...
– Kaip manote, kokią emocinę vertę turi išsaugomi seni daiktai?
– Senas daiktas dažnai emociškai yra daug turtingesnis nei naujas. Išsaugoti seni daiktai leidžia mintimis nusikelti į praeitį, panaršyti po prisiminimus bei patirti jaukumą.
– Ačiū už pokalbį.
Dar daugiau istorijų – naujienų portalo Lrytas specialiame socialiniame projekte „Senas daiktas – nauja istorija“, kurį remia UAB „EMP recycling“.
