Gali tik stebėtis šios moters amžiaus grožiu, proto aiškumu, sielos jaunatviškumu. Visiems susirinkusiems šis susitikimas buvo lyg šviesos blyksnis, valandėlė gėrio, malonus stabtelėjimas kasdienybės bėgime ir suvokimas, koks gražus ir prasmingas gali būti gyvenimas net ir sulaukus tokio garbingo amžiaus.
Moters paveikslai – tai lyg jos kelias, jos jausmų vaizdinė kelionė ir meniška išraiška. Žvilgsnį malonina labai šiltos žemiškos spalvos, o tie dygsniai – lyg koks vandens tekėjimas. „Į šiuos paveikslus sudygsniuotas Birutės gyvenimas“, – sakė vakarą vedusi Jolanta Narbutaitienė.
Birutė ją anūke vadina, nors jų ir nesieja kraujo ryšys, bet jungia vienos šeimos su metais vis stiprėjantis jausmas. Paroda džiaugėsi ir du Birutės sūnūs, anūkai, ir gitara grojęs, jautrias dainas jai skyręs Jolantos brolis Vaidas Utka.
Siuvinėti Birutė pradėjo būdama 62-ejų. Tarsi visai netyčia, sava dygsniavimo technika. Paveikslams ji niekada nepiešia eskizo. Ateina jausmas, mintis, o vaizdas gimsta čia ir dabar. Jos parodos buvo surengtos Seimo rūmuose, Tautodailininkų sąjungoje, Antakalnio bibliotekoje, ligoninėse… Ši – jau 12-oji. Nuo 2003 metų kūrėja yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė.
Šalia paveikslų džiaugtasi ir Birutės iš džiovintų žolynų sukomponuotais atvirukais, ir jos dviem eilėraščių knygelėm. Kūryba moteriai padėjo sunkiais gyvenimo momentais, nuo liūdnų minčių ir nerimo išvaduodavo. Daugiau nei 200 paveiksliukų jos rankose gimė. Daug buvo išdovanota, keliolika į užsienį iškeliavo. Dabar jau sunkiau siuvinėti, Birutė daugiau skaito knygas, sprendžia kryžiažodžius, domisi politika, viskuo, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.
Gimė ir augo ji Bubniuose, Širvintų rajone. Graži buvo vaikystė, muzika ir dainomis prisodrinta. Iš tėvelių paveldėjo polinkį į meną, visada mėgo dainuoti, netgi buvo įstojusi į konservatoriją Vilniuje, bet mokslus teko palikti dėl finansinių sunkumų. Birutė baigė gimnaziją, vėliau Vilniaus universitetą. Besimokydama ir savo meilę sutiko.
Su vyru pragyveno 44 metus, užaugino du sūnus – Gintautą ir Renaldą, džiaugiasi dviem anūkais ir proanūkiais. Daug metų jos namai buvę Vilniuje. Birutė dirbo Vilniaus universitete, kultūros darbuotojų profsąjungoje, paskutinius metus prieš pensiją – skaičiavimo centre.
Kai dėl sveikatos problemų neteko galimybės vaikščioti, pas sūnų Gintautą į Ignaliną gyventi atvažiavo. Šį rugpjūtį visa šeima atšventė 95-ąjį Birutės gimtadienį. Tuomet ir savivaldybės meras Laimutis Ragaišis Birutę sveikino, o pamatęs jos darbus labai pasistengė, kad ši paroda būtų surengta. Su malonumu ir pats dalyvavo, sveikino, už gražų gyvenimo pavyzdį dėkojo.
„Deimantai glūdi čia pat, tik mes jų nematome. Ir aš nustebau, kad Birutės anksčiau nepažinojau, o ji, pasirodo, su visu meniniu paveldu į Ignaliną atvažiavusi ramiai sau netolies gyvena…„ – kalbėjo meras, džiaugęsis paroda, jos autore ir visa gražia šeima. Meras siūlė Birutei ir kitiems renginyje dalyvavusiems menininkams atrinkti kokį darbelį ir padovanoti Ignalinos ligoninei, kurios pagrindiniame skyriuje po remonto taip reikėtų sukurti jaukesnę aplinką. Tai būtų labai prasminga akcija, o kūrėjams – nuolatinė jų darbų eksponavimo galimybė.
Parodos autorę sveikino bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė, sūnūs, šeimynykščiai, eilėmis pradžiugino bičiulė. O Birutė visų labai įdėmiai klausėsi, subtiliai, su lengva šypsena džiaugėsi ir turbūt jautėsi labai laiminga: „Gyvenu rami, paveikslų apsupty, siuvinėsiu juos ir ateity. Kiekvienas kalbasi su manimi, tyloje, be žodžių, mintimi…“
