Šį 55 metų verslininką, kartu su keturiais kitais savanoriais vežusį paramą Ukrainos kariams, prieš penkias savaites rusų raketos „Iskander“ skeveldra sužeidė Pokrovsko mieste. Donecko regione esančiame mieste prieš karą gyveno 50 tūkstančių žmonių, tačiau dabar dėl priartėjusios fronto linijos jame yra likę vos keli tūkstančiai gyventojų.
Birželio 24 dieną lietuviai į Pokrovską įvažiavo trimis visureigiais, vieną iš kurių atvežė padovanoti kariams. Dar atvežė padangų, droną, vaistinėlių, gesintuvų ir kitų reikmenų. Vos minėtus daiktus kieme už mūrinės tvoros ėmė iškrovinėti, už 200 metrų atskrido pirma „Iskander“ raketa, sugriovusi kelis namus ir užmušusi penkis bei sužeidusi 42 civilius.
Lietuviai apie aukas nieko nežinojo, bet skubėjo kuo greičiau iškrauti paramą ir išvažiuoti iš pavojingos vietos, nes rusai kartais po pirmos raketos į tą pačią vietą po kiek laiko paleidžia antrą. Kartu su lietuviais buvę du ukrainiečių kariai ragino nepanikuoti, teigė, kad rusai taikė ne į lietuvius, bet į kiek toliau esantį geležinkelio tiltą.
Po antros raketos, atskridusios vos pusšimtį metrų tolėliau, tapo aišku, kad rusai visgi taikėsi į lietuvius, apie kurių atvykimą jiems turbūt pranešė Maskvai talkinantys vietos išdavikai. „Mes buvome ką tik pabaigę išsikrauti ir ketinome sėsti į mašinas ir išvykti, kai akimirkai pamačiau atskrendančią raketą. Sušukau gultis ir pargrioviau šalia stovėjusį Ričką, po to pats kritau ant žemės ir pajutau kirtį į koją“, – pasakojo savanoris.
Pargriaudamas 59-erių bičiulį fotografą iš Kaišiadorių Ričardą Grigą, sužeistasis galimai jam išgelbėjo gyvybę, bet pačiam pritrūko laiko atsigulti ant žemės. Fotografui į delną pataikė kelios smulkios skeveldros, kurių vienos gydytojai nesiryžo ištraukti ir ji pasiliko visam laikui.
„Suveikė instinktas, kad turiu gelbėti bičiulį. Pastūmęs Ričką irgi puoliau ant žemės, bet krisdamas pajutau skausmą kojoje. Griūdamas mačiau kylantį ugnies kamuolį ir dūmų bangą, o ant žemės pasijaučiau tarsi apkurtęs, bet sąmonės nepraradau.
Po akimirkos sušukau: „Visi sveiki?“ Išgirdau Ričkos balsą: „Man ranka“, o aš sušukau: „Man koja“, ir netrukus visi mane apsupo, uždėjo turniketą, nunešė į mašiną ir per penkiolika minučių nuvežė į ligoninę“, – kalbėjo sužeistasis.
Spėjama, kad per minėtą sprogimą žuvo keli ir buvo sužeista keliolika ukrainiečių, tačiau Kyjivas neviešina informacijos apie incidentus, per kuriuos nukenčia kariškiai ar savanoriai užsieniečiai.
Abu Ričardai atskridus raketai stovėjo prie mašinos, o kiti trys bičiuliai buvo arti mūrinės tvoros, todėl išvengė skeveldrų krušos. Tačiau visi patyrė kontūziją ir net dabar dar jaučia galvos svaigimą, pykinimą. Vis dėlto didžiausi išbandymai laukė ir tebelaukia R. Savicko.
Kodėl Pokrovsko ligoninės chirurgai nupjovė jam koją, nepadarę rentgeno nuotraukos, nesukvietę medikų konsiliumo, ir nepasiuntė į tame pačiame mieste esančią geresnę karinę ligoninę, kol kas nėra aišku. Spėjama, kad chirurgai galėjo būti pervargę ar nepatyrę. Neatmetama ir versija, kad koją nupjovė tyčia, nes simpatizuoja Maskvai ir tokiu būdu siekė atkeršyti Vakarams atstovaujančiam lietuviui už paramą Ukrainai. Įvykį tiria tenykštė prokuratūra, o R. Savicko interesus nemokamai ginti apsiėmė viena Ukrainos advokatų įmonė.
Vilniečiui po kojos amputacijos teko išgyventi ir daugiau sukrėtimų. Gulint Dnipro ligoninėje šalia atskridusi raketa sugriovė namą ir užmušė kelis žmones, o kai lietuvį pervežė į ligoninę Kyjive, į gretimą pastatą atskrido trys bombos.
„Kyjive ketino gydyti ilgiau, tačiau kai šimtą metrų tolėliau atskrido bombos į vaikų ligoninę, o mano palatos sienos suskilinėjo, nebeatlaikė nervai ir paprašiau išgabenti į Lietuvą, nes ėmiau manyti, kad raketos persekioja mane“, – kalbėjo sužeistasis.
Dar sunkesnis išbandymas Ričardo laukė pasienyje, kai lenkų muitininkai atsisakė praleisti „Gydytojų be sienos“ mašiną ir jį teko vežti per kitą punktą, esantį už šimto kilometrų. Ten teko vykti duobėtais kaimo keliais, kai buvo prasidėjusi kojos gangrena, o skausmo nebemalšino jokie vaistai.
Į Kauną Ričardas buvo atvežtas kritinės būsenos, tačiau medikams po skubios operacijos pavyko jo būklę stabilizuoti, o dabar vyriškis sveiksta. Sužeistasis vis dar jautriai reaguoja į kiekvieną didesnį garsą, krūpčioja įsijungus mašinų signalizacijai, pašoka lovoje susapnavęs raketos kritimo momentą.
Ričardo laukia ilga reabilitacija. Per sprogimą buvo pažeistos jo akys, plaučiai, o skrandis visą mėnesį nepriėmė maisto ir ligonis viską išvemdavo. Ričardo būsena dabar kasdien gerėja ir vyriškis yra nusiteikęs ateityje toliau vežti paramą ukrainiečiams ir gyventi visavertiškai.
Prieš išvyką į Pokrovską Ričardas pažinojo vien fotografą R. Grigą, su kuriuo kelis kartus vyko į Ukrainą. 47 metų bendraamžių Žilvino Svitojaus ir Sigito Maliausko bei pastarojo žmonos 43 metų Aivos Maliauskienės Ričardas iki tol nebuvo sutikęs.
Ž. Svitojus yra socialiniuose tinkluose žinomas karo ir politikos apžvalgininkas, turintis nemažą darbo žiniasklaidoje patirtį. S. Maliauskas – karo instruktorius, keliolika metų tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, vykęs į tarptautines misijas, mokęs Ukrainos karius, o pastaruoju metu su žmona vadovaujantis pačių įkurtai paramos Kyjivui organizacijai „Gyvačių sala“.
Ričardas kartą buvo vedęs, trys vaikai jau suaugę, o optimizmo pasveikti jam suteikia kasdien ligoninėje lankanti sužadėtinė. Drąsos šiam savanoriui, jaunystėje lankiusiam bokso treniruotes, o vėliau tapusiam automobilių lenktynininku, netrūko niekada, tą jis pademonstravo ir per sausio 13 d. įvykius 1991 metais prie Televizijos bokšto.
Ką tik baigęs milicijos mokyklą R. Savickas nepabūgo rusų kariškių vado įsakymo pasitraukti nuo bokšto ir net liko stovėti kulkoms ėmus lėkti virš galvos. Už tokią drąsą Ričardas pelnė Gynėjo vardą bei Sausio 13-osios medalius.
Teisėsaugininko darbą, praėjus keleriems metams po sausio įvykių, metė ir užsiėmė verslais. Kartu prikalbino mamą Marytę nuvykti į TV žurnalistės Editos Mildažytės laidą „Bobų vasara“ bei prisipažinti esant „vilko vaiku“.
Taip pokaryje buvo praminti iš Karaliaučiaus srities į Lietuvą plūdę tėvų netekę ir badaujantys vokiečių vaikai, dalis kurių pakelyje žuvo, o dalį įsivaikino lietuviai. Laida padėjo mamai surasti pusšimtį metų nematytus artimuosius bei sužinoti savo tikrą vardą ir pavardę. Šios istorijos pagrindu rašytojas Alvydas Šlepikas parašė tarptautinio susidomėjimo sulaukusią knygą „Mano vardas Marytė“.
Rusijai 2024 m. pradėjus karą prieš Ukrainą, Ričardas lankėsi Vokietijoje, kur jau keliolika metų gyvena jo mama su seserimi. Tuomet viską metęs skubiai atvyko į Alytų ir daug prisidėjo kuriant pabėgėlių iš Ukrainos centrą – pirmą tokį Lietuvoje.
„Per naktį kartais priimdavome 500 pabėgėlių, kuriuos visus registravome, maitinome, suteikdavome trims paroms pastogę ir ieškojome apgyvendinimo Lietuvos miestuose“, – prisiminė savanoris.
Pradžioje beveik nelikdavo laiko miegui, tačiau vėliau prisijungė įvairios organizacijos ir tapo lengviau, o kai sumažėjo pabėgėlių, Ričardas nusprendė vežti paramą, juolab, kad Ukrainoje turi draugų, o jie ėmė to prašyti.
„Viskas bus gerai. Jei mano mama išgyveno rusų kareiviams išmetus ją sumuštą ir leisgyvę keturmetę iš riedančio traukinio, tai aš irgi atsigausiu, nes esu paveldėjęs mamos stiprybę ir neprarandu drąsos bei optimizmo net pačiose sunkiausiose situacijose. Žinau, kad toliau vešiu paramą Ukrainai, kad ateityje laukia daug gražių ir įdomių dalykų. Turiu parašyti platesnę mamos bei jos sesers ir brolio išgyvenimų istoriją ir privalau tesėti pažadą savo draugei – iškelti vestuves ir daug šokti su ja“, – taip ryžtingai kalbėjo atsisveikindamas Ričardas.
Drąsuolio laukia ilga reabilitacija, o pasveikti jam linki gausiai lankantys kiti savanoriai. Pastarieji yra nusiteikę skelbti respublikinę rinkliavą moderniam protezui tuo atveju, jei Sveikatos apsaugos ministerija neįstengs brangaus pirkinio parūpinti.
