– Arvydai, papasakokite, kokį vaidmenį elektronika užima jūsų gyvenime?
– Elektronika su manimi eina koja kojon nuo pat vaikystės. Senelis meistravo, tėtis buvo darbų mokytoju. Aš pat labai mėgdavau stebėti, ką tėtis daro, kaip koks daiktas yra sukonstruotas ir pats bandydavau išardyti bei surinkti. Pavykdavo ne visada, bet stengdavausi.
Pats esu radijo inžinierius ir dalis mano darbų buvo susiję su technika ir elektronika – daug metų dirbau televizorių gamykloje Šiauliuose, tačiau vėliau gyvenimo keliai nuvedė mane dirbti su sudėtingesniais mechanizmais – su žmonėmis. Kartais net mėgstu pajuokauti, jog sudėtingiausias prietaisas yra žmogus.
– Ar pamenate kokį nors prietaisą iš savo jaunystės? Kokias emocijas jis jums sukelia?
– Turiu. Prieš maždaug 50 ar net daugiau metų buvau sukonstravęs stiprintuvą ir kolonėlę. Tuo metu mėgdavome su klasiokais gitaromis pabarškinti... O jų nebuvo pirkti, tai pasidarydavom patys. Manasis buvo galingas, šešių kalibrų, turėjo aštuonis garsiakalbius... Oi, kaip gerai skambėjo. Tai man daugiausiai nostalgijos ir sukelia.
– Kas, be jūsų hobio, įkvepia jus atnaujinti daiktus?
– Visa mūsų šeima labai vertina ekologiją – rūpinamės gamta, rūšiuojame atliekas, mainomės daiktais ir atnaujiname senuosius. Dar vienas svarbus faktorius – nostalgijos pojūtis. Vertiname daiktus kaip galimybę pajausti istoriją, emocijas bei prisiminimus.
Pavyzdžiui, aš turiu tokį radijo aparatą, didelį, „Rigondą“, žinot? Tai mūsų namuose jis savo funkcijos nebeatlieka, tačiau tapo puikia interjero detale – slaptu baru, kur laikome gėrimus. Arba mano minėtasis patefonas – jo garso kokybė nėra labai gera. Dabartinis telefonas šimtą kartą geriau groja, bet įdomu turėti tokią relikviją namuose.
Be to, man tai savotiškas iššūkis – pavyks ar nepavyks atnaujinti? Azartas pagauna.
– Kaip užtikrinate, kad prietaisas būtų ne tik funkcionalus, bet ir saugus naudoti?
– Mano inžinerinis išsilavinimas ir sukaupta patirtis leidžia man ne tik užtikrinti saugumą, bet ir išvengti įvairių problemų. Kadangi tuos atnaujintus daiktus neretai vaikams ir anūkams atiduodu, tai saugumas man yra prioritetas.
– Ar pasitaiko kokių netikėtų radinių, kurie jūsų rankose atgimsta iš naujo?
– Prieš kokius šešerius metus, kai dukra su žentu tvarkėsi įsigytą loftą buvusiame Elektrografijos institute Antakalnyje, atradome 1957-ųjų gamybos elektrofoną „Jubileinyj“ (tuo metu juos dar vadino radijo gramofonais) – lempinį, su dar didelėmis senoviškomis lempomis… Ir gulėjo jis pas mane iki šio pavasario, kol man kilo idėja ir noras jį „prikelti“.
Suteikti naują gyvybę prietaisui pavyko. Teko pagaminti apatinį uždengimą, kad būtų saugu, nes senasis buvo sulūžęs. Dabar elektrofonas vėl grįžo pas dukrą ir džiugina namiškius senų plokštelių melodijomis ir senoviniam įrenginiui būdingu traškesiu. Nors jis nėra labai ekonomiškas bei naudoja daug elektros energijos, tačiau turi du greičius, gali groti ir didelio formato plokšteles... Be to, interjerą labai puošia.
– Arvydai, ar pritariate, kad tas daiktų atnaujinimas padeda gyventi ne tik tvariau, bet ir taupiau?
– Žinoma. Pavyzdžiui, tarybiniais laikais buvo sudedamas dviratukas mažais ratais. Stovėjo pas mane sugedęs, o aš jį atnaujinau, sutvarkiau, nudažiau ir kaip naujas! Mano vaikai dar spėjo vaikystėje juo pasivažinėti. Ir žmonai dviratį sutvarkiau – rieda puikiai.
Kartą sūnui sugedo boileris. Teoriškai, reikėtų valdymo bloką keisti, o tai kainuotų 200 eurų. Sakau – parodyk man. Išardžiau, pamačiau, kokia detalė sugedusi, nupirkau ją, kainavo kiek virš 2 eurų, dar nusprendžiau lizdą įdėti papildomai, dar 70 centų. Tai bendrai sumokėjome 3 eurus vietoj 200. Nemažai sutaupėme.
Daug ką prikėliau antram gyvenimui... Kam pirkti naują, kai gali toliau sėkmingai naudoti turimą daiktą.
– Ar meistravimas yra jūsų hobis? Ar vis dėlto darbas?
– Abu. Kai mėgsti tai, ką darai, nejauti, kad tai yra darbas. Būna koks draugas paskambina, prašo pagalbos su automobilio elektronikos tvarkymu. Galiu. Kompiuterinė technika? Irgi moku, padėsiu. Aš dar ir visą Trečiojo amžiaus universiteto ūkį tvarkau – tai santechniką sutvarkyti reikia, tai akustines sieneles sumontuoti dėl triukšmo, tai dar ką nors... yra ką veikti.
Matyt, manyje yra tas ryklio genas – rykliai turi nuolat savo žiaunomis košti vandenį, kad gautų deguonies, nes, jeigu sustos, numirs. Tai ir man taip, nuolat turiu ką nors meistrauti.
Dar daugiau istorijų – naujienų portalo Lrytas specialiam socialiniam projektui „Senas daiktas – nauja istorija“, kurį remia UAB „EMP recycling“.
