Aušra atsisakė sėkmingos karjeros tarptautinėse įmonėse Lietuvoje ir, išsinuomojusi atokią vilą autentiškame Umbrijos regiono kaimelyje, išvyko kurti naujo savo gyvenimo į Italiją.
Pirmasis A. Mickevičienės susidūrimas su panikos ataka įvyko dar 2017 metais. Perspektyvi, ambicinga, trijose tarptautinėse kompanijose dirbusi moteris patyrė vienas sunkiausių panikos atakų pagal psichoterapeutų naudojamą skalę: jos rezultatas buvo 9 iš 10.
Panikos ataka – tai staigus, intensyvus ir nedidelės trukmės (10–20 minučių) baimės priepuolis, lydimas tokių fiziologinių kūno reakcijų, kaip prakaitavimas, dažno širdies plakimo pojūtis, drebulys, oro trūkumo pojūtis, skausmas ar diskomfortas krūtinėje. Panikos atakos metu žmogaus organizmas reaguoja taip, tarsi iš tikrųjų būtų pakliuvęs į pavojingą situaciją, nors realaus pavojaus ar akivaizdžios grėsmės nėra.
„Atsidūriau ligoninės priimamajame. Maniau, kad patyriau infarktą, todėl iš paskutinių jėgų paprašiau aplinkinių iškviesti man greitąją medicinos pagalbą. Buvau įsitikinusi, kad už akimirkos mirsiu, todėl visiškai nesitikėjau išgirsti diagnozę: „Nusiramink, patyrei panikos ataką“. Galvojau, kaip galima nusiraminti, jei man yra baisu? Ir labai...“, – prisiminimais dalinasi A. Mickevičienė.
Įveikusi šimtus panikos atakų, dabar labiausiai nori padėti kitiems
Norėdama pasveikti ir susigrąžinti įprastą gyvenimo ritmą, A. Mickevičienė akimirksniu pradėjo bendradarbiauti su psichologais ir psichoterapeutais. Moteris laikėsi jų parengto gydymo plano, pagal kurį buvo numatyta nerimą slopinti antidepresantais ir raminamaisiais, tačiau pastarieji į jos gyvenimą atnešė dar vieną problemą – priklausomybę vaistams.
„Bijojau, kad ištikus panikos atakai nebeįstengsiu dirbti, o kaip tik tuo metu turėjau labai daug atsakomybių, dirbau su dideliais renginiais ir projektais. Nenorėjau, kad man supanikavus kolegoms tektų perimti mano darbus, todėl ir pradėjau vartoti stiprius raminamuosius. Nors niekas to nepastebėjo, tačiau aš pati jaučiau, kad su bendradarbiais, vadovais ir klientais bendrauju apsvaigusi – gal ir skamba keistai, bet tuo metu gyventi be vaistų jau negalėjau“, – prisipažįsta A. Mickevičienė.
Moteris neslepia, kad ryškiausias jos asmenybės bruožas – perfekcionizmas – nuolat skatino siekti lyderystės visose gyvenimo srityse ir kovoti dėl pirmosios vietos „geriausiųjų“ sąrašuose. Atrodytų, tikslą pasiekti pavyko – aplinkinių akyse ji buvo sėkminga moteris, sukūrusi gražią šeimą ir stabilią karjerą. Tačiau už „sėkmę“ reikėjo susimokėti psichologinės sveikatos kaina.
„Visiškai nemokėjau paskirstyti savo atsakomybių, kurias turėjau kaip darbuotoja ir kolegė, mama ir žmona, draugė ir pažįstama. Pasiekus vieną tikslą, šalia atsirasdavo dar trys nauji. Atsakomybių kalnas augo, bandžiau jį įveikti viena, bet užlipus į viršūnę vietoje gražios panoramos atsivėrė tik baimės ir išgąsčio kupinas panikos atakų pasaulis“, – pasakoja A. Mickevičienė.
Sukdamasi renginių industrijoje, A. Mickevičienė teigia pastebėjusi, kad būtent šiame sektoriuje dirbantys žmonės ypač dažnai patiria stresą, įtampą ir nerimą, nes renginio sėkmė priklauso nuo daugybės tarpusavyje sąveikaujančių veiksnių, kuriuos ne visuomet pavyksta sukontroliuoti. Oro sąlygos, techninės kliūtys, aukšti klientų lūkesčiai, nesklandumai su atlikėjais ar maisto tiekėjais – visa tai augina nerimą, kurį suvaldyti retkarčiais pasidaro per sunku.
„Dauguma žmonių, dirbančių su renginiais, iš prigimties yra kūrybiškos ir emocionalios asmenybės. Kitą vertus, kartu esame ir labai ambicingi žmonės, patys sau išsikeliame aukštus standartus ir sugebame juos įgyvendinti. Pavyksta, nes eikvojame savo fizinės ir psichologinės sveikatos resursus – bėgame, skubame, lekiame, darome viską, kad kitiems būtų geriau, o save ir pamirštame“, – pastebi A. Mickevičienė.
Nujausdama kolegų psichologinę būklę ir pati ilgus metus kovodama su panikos sutrikimu, A. Mickevičienė pradėjo ieškoti lietuvių bendruomenės, kurioje panikos atakas išgyvenantys žmonės ir jų artimieji galėtų pasidalinti savo patirtimi, įkvėptų vienas kitą sveikti. Deja, paieškos nebuvo sėkmingos.
Taip jai gimė idėja pačiai įkurti panikos atakas išgyvenantiems žmonėms ir jų artimiesiems skirtą programą „Be baimės“ – bendruomenę, kurioje bijoti būtų saugu. „Reikėjo laiko, kol supratau, kad dauguma gydymo metodų tik slopina nerimo simptomus, bet negydo mūsų santykio su nerimu ir panikos atakomis“, – sako moteris.
2024-ųjų vasaros pradžioje A. Mickevičienė ėmėsi ryžtingų gyvenimo pokyčių: ji atsisakė geras socialines sąlygas bei stabilias pajamas užtikrinančio darbo didelėje įmonėje, susikrovė lagaminą ir išskrido gyventi į Italiją – autentišką kaimelį tarp alyvmedžiais apaugusių kalvų, kur dabar padeda į save panašiems žmonėms įveikti panikos atakas.
Iki ramybės – 1 700 kilometrų
Ieškodama erdvės, kurioje galėtų priimti savo programos dalyvius, A. Mickevičienė atrado nuostabaus grožio vilą, stovinčią vos kelios minutės nuo Viduramžiais įkurto Acqualoreto miestelio centro. Anksčiau šis pastatas buvo Italijos ūkininkų sodyba, o dabar jame pailsėti atvažiuoja panikos atakų kamuojami lietuviai.
„Akimirksniu supratau, kad tai – unikali vieta. Jos galią sunku apibūdinti žodžiais: reikia atvažiuoti ir pačiam viską išjausti“, – šypsosi A. Mickevičienė.
Vos per kelis mėnesius viloje sukurti tik namams būdingą jaukumą padėjo gausus būrys artimųjų: vyras, dukra, pusbrolis su drauge, tėvai ir kelios draugų šeimos. Turėdami vieną bendrą tikslą – padėti A. Mickevičienei įgyvendinti kilnią programos „Be baimės“ misiją – jie geranoriškai padėjo sutvarkyti vilos aplinką, prižiūrėjo gėles ir pasirūpino, kad namuose visada būtų jaučiama meilė, ramybė ir šiluma.
„Dukra ir vyras – mano tvirčiausias užnugaris. Iš artimųjų visuomet jaučiau labai stiprų palaikymą ir dėl to esu jiems be galo dėkinga. Jie buvo šalia tamsiausiais mano gyvenimo etapais, kai išgyvendavau vieną panikos ataką po kitos. Todėl išgirdę mano idėją sukurti tokio pobūdžio bendruomenę, jie iškart pasakė: „Pirmyn“ ir, žingsnis po žingsnio, padėjo ją realizuoti“, – artimųjų draugija Italijoje džiaugiasi A. Mickevičienė.
Galbūt dėl to atokvėpį nuo varginančių panikos atakų A. Mickevičienės įkurtuose „Be baimės“ namuose dabar atranda ne tik jas išgyvenantys žmonės, bet ir jų artimieji. Savaitę gyvendami gamtos apsuptyje, jie mokosi sulėtinti gyvenimo tempą, pažinti kūno reakcijas į stresą ir praktikuoja unikalias panikos atakų įveikos technikas, pavyzdžiui, išbando terapinius žygius į kalnus.
„Šis metodas yra paremtas lėtu bei sąmoningu judėjimu gamtoje, kurioje į paviršių iškeliame visas savo baimes ir, taikydami kvėpavimo bei atsipalaidavimo technikas, mažiname jų poveikį mūsų emocijoms. Grįžus iš žygio, dalyviams akistata su panikos atakomis jau nebeatrodo tokia baisi – jie ir vėl gali ramiau atsikvėpti“, – apie terapinių žygių į kalnus poveikį psichologinei sveikatai pasakoja A. Mickevičienė.
Naudingą poveikį psichologiniam stabilumui atneša ir lėto gyvenimo praktikos, todėl kiekvienas rytas autentiškoje itališkoje viloje su baseinu – prasideda ramiai valgant pusryčius šviesioje lauko terasoje. Čia skanaujamas vietinių Italijos ūkininkų maistas – vaisiai, daržovės, sūriai, duona ir mėsos gaminiai – bei praktikuojamas sąmoningo valgymo menas.
„Eikime per gyvenimą lėtesniu žingsniu“
Gyvenimas mažame Italijos kaimelyje, bendravimas su vietiniais leidžia A. Mickevičienei propaguoti lėtą gyvenimo būdą, kuris prisideda prie geresnės savijautos.
„Šiuolaikinis žmogus nuolat skuba, lyg visada kažkur vėluotų – greitai valgome, žvilgčiojame į laikrodį, vaikštome įsitempę ir iš visų jėgų stengiamės būti gerais sutuoktiniais, tėvais, darbuotojais bei draugais. Natūralu, kad anksčiau ar vėliau perdegame, o tada mus „netikėtai“ užklumpa panikos ataka.
Jos požymiai – greitas širdies ritmas, paviršinis kvėpavimas, prakaituojantys delnai – informuoja, kad smegenys aktyvavo simpatinę nervų sistemą, kitaip tariant, kūnas yra pasiruošęs „bėgti“. Skubėdami mes patys sau galime išprovokuoti šiuos simptomus, o drauge su jais ir panikos atakas, todėl turime išmokti atsipalaiduoti, aktyvuoti parasimpatinę nervų sistemą, ir eiti per gyvenimą šiek tiek lengvesniu žingsniu“, – rekomendacijomis dalinasi A. Mickevičienė.
„Įsivaizduokite, jei kūnas yra automobilis, tai panikos ataka – nevaldomo greičio sukelta autokatastrofa. Visi žinome, kas po avarijos nutinka keleiviams ir automobiliui, tad geriau iškart pristabdykime“, – įspėja A. Mickevičienė.
