Prieš septynerius metus po tragiškos motinos netekties moteris neteko visko, tapo priklausoma nuo alkoholio ir atsidūrė gatvėje. Dabar ji rūpinasi kitais, socialinio centro „Betanija“ valgykloje ruošdama maistą tiems, kuriems jo labiausiai reikia.
Penkeri benamystės metai
„Po mamos savižudybės mačiau tik litrą degtinės ir cigaretę, daugiau nieko. Visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Atrodė, tiek gerų draugų turėjau, bet niekas neištiesė pagalbos rankos. Niekas neatėjo ir nepaklausė, gal tau padėti kuo nors reikia. Nebuvo, kas palaikytų, kas pasitikėtų“, – prisimena Jūratė, pasakodama apie savo sunkiausias gyvenimo akimirkas.
Kaip ji teigia, penkeri gyvenimo gatvėje metai buvo pilni nuolatinės įtampos. „Gyvenome apleistame name penkiese. Visą laiką naktimis nemiegi normaliai, bijai, kad kas nors užeis. Būdavo, kad paaugliai ir langus daužydavo, įžeidinėdavo, kas nors iš mūsų ir nukentėdavo“, – dalinasi Jūratė.
Moteris pasakoja supratusi, kad metai eina ir ji jau pavargo taip gyventi. „Norėjau turėti elektrą, televizorių, galimybę kasdien nusiprausti duše. Norėjau normalaus gyvenimo, tokio, kokį turėjau anksčiau“, – sako ji.
Pirmieji žingsniai į priekį
Jūratė atvirai pasakoja, kad kelias iš benamystės buvo ilgas ir sudėtingas. „Penkerius metus pragyvenau gatvėje ir pirmas žmogus, kuris pasitikėjo – tai buvo tuo metu socialinė darbuotoja, dabar „Betanijos“ vadovė Ingrida. Pasikalbėjome ir nutarėme kabintis į gyvenimą“, – prisimena Jūratė.
Nuo pirmojo susitikimo su Ingrida prasidėjo lėtas, pakilimų ir nuosmukių pilnas Jūratės kelias į naują gyvenimą. „Iš pradžių atlikau praktiką „Betanijoje“, paskui išėjau, susiradau darbą, bet ten nepasisekė ir vėl buvo nuopuolis. Skaudžiausia buvo tai, kad Ingrida vis tiek manimi pasitikėjo ir nenusisuko net sunkiausiais mano gyvenimo momentais. Tada sau daviau žodį, kad vėl bandysiu. Bet ne greitai bėgsiu, o lėtais žingsniais į gyvenimą kabinsiuosi“, – atvirauja ji.
Jūratė neslepia, kad pradžioje buvo sunku atsispirti pagundoms ir atsisakyti senų įpročių: „Atsimenu – išeinu po pokalbio su Ingrida ir galvoju: įprasta vakare pasiimti bambalį alaus, bet tada pasakiau sau, kad negersiu, ir po truputį, po žingsnelį bandžiau atsisakyti. Pirmuosius metus sunkiausia buvo neiti į parduotuvę ir nenusipirkti alkoholio. Būdavo – nueinu, nusiperku, bet išėjus pagalvodavau: Viešpatie, ką aš darau? Ir arba išmesdavau, arba išpildavau. Buvo labai sunku suvaldyti tą pagundą.“
Tačiau moteris pasakoja, kad gyvendama gatvėje pinigų alkoholiui niekada neprašydavo, o jų gavusi išleisdavo arba higienos prekėms, arba geresniems maisto produktams: „Nusipirkdavau dezodorantą, telefono papildymą ar ką nors skanaus pavalgyti“.
Išsiskyrė tvarka ir ramybe
Vilniaus arkivyskupijos Carito socialinio centro „Betanija“ vadovė Ingrida Radzevičė pasakoja, kad Jūratės atvejis buvo jos pirmasis socialinio darbo atvejis: „Kurį laiką ji tiesiog lankydavosi „Betanijos“ valgykloje – pavalgydavo, išeidavo, vėl sugrįždavo. Man kilo mintis stebėti valgančius žmones, žiūrėti, kam dar galima padėti sugrįžti į gyvenimą. Ir akys vis nukrypdavo į Jūratę. Galiausiai pasikviečiau ją pokalbiui. Nors dabar jau sunku atsiminti, apie ką tas pokalbis buvo, bet jis tapo mūsų ilgos draugystės pradžia.“
Ingrida pastebėjo, kad Jūratė iš minios išsiskyrė savo tvarkingumu: „Į „Betaniją“ ji ateidavo su drauge tikslingai pavalgyti, visada po savęs susitvarkydavo, nekeldavo konfliktų, negerdavo. Ta ramybė ir tvarka labai išsiskyrė.“
Kartu lengviau
Kelias iš benamystės buvo ilgas ir ne visada tiesus – atsistoti ant kojų Jūratei užtruko ilgiau nei metus. Tačiau kai yra, kas palaiko, tuo keliu eiti būdavo lengviau. „Tuo metu neturėjau dantų, reikėjo tvarkyti reikalus savivaldybėje, poliklinikoje. Pajutau, kad į mane žiūri visai kitaip, lyg klausdami, ko čia atėjai? Prašydavau Ingridos eiti kartu, nes nervindavausi, atrodydavo, kad pratrūksiu ir pradėsiu rėkti“, – prisimena ji.
„Labai daug priklauso nuo to, kaip tu žiūri į žmogų, kaip jį priimi. Daugelis mūsų, eidami gatve, nesiryžtų užkalbinti benamio“, – sako Ingrida. Ji pabrėžia, kad socialiniame darbe svarbu nusistatyti ribas, bet kartu ir išlaikyti žmogiškumą: „Mes turėjome neliečiamas temas, pinigų neskolinimo taisykles. Kai manęs klausdavo, kokiais socialinio darbo principais vadovaujuosi, atsakydavau, kad svarbiausia yra žiūrėti į žmogų kaip į žmogų. Ribos turi būti, bet jei tik vadovausiesi taisyklėmis, negalėsi pasiekti tokių rezultatų. Jei būčiau apsiribojusi, sakydama, kad mes nevažiuosime kartu į savivaldybę, tikrai nebūtume tiek pasiekusios.“
Didžiausias iššūkis – milžiniškas katilas
Nors kelias iš benamystės buvo itin sunkus, Jūratė sugebėjo pradėti naują gyvenimo etapą. Dabar, ruošdama maistą apie 250 kasdien „Betanijoje“ apsilankančių žmonių, ji vis pagalvoja, kodėl kiti neateina paprašyti pagalbos: „Mane perspėjo, kad bus sunku. Visą laiką sukasi mintis, kodėl jie nepaprašo pagalbos, kad atsistotų ant kojų, bet daug kam to tiesiog nereikia.“
Paklausta apie didžiausius iššūkius dirbant „Betanijos“ valgykloje, kurioje pati kadaise lankydavosi, Jūratė su rūpesčiu atsako: „Didžiausias iššūkis – ruošti maistą dideliame katile tokiam kiekiui žmonių. Kartais nerimauju, ar užteks, ar bus skanu. Bet dabar jau raminu save, žinau, kad viskas bus gerai. Komanda yra puiki, savanoriai padeda. Svarbiausia, kad ryte atsikeliu ir su malonumu einu į darbą“, – šypsosi Jūratė.
Vilniaus arkivyskupijos Carito socialinis centras „Betanija“ – tai visiems be išimties atviras, socialines paslaugas teikiantis centras, labdaros valgykla ir higienos centras. Čia padedama socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms integruotis į visuomenę, suteikiama jiems šilto maisto, galimybė gauti asmens higienos paslaugas ir šiltai leisti laiką po pietų dienos centre. Teikiamos socialinio darbuotojo konsultacijos įvairiais gyvenimiškais klausimais. Labdaros valgykloje darbo dienomis kasdien pamaitinama nuo 100 iki daugiau kaip 300 žmonių.
