Nepaisant saldžių pergalių ir skambių titulų sporte, Justina nutarė išbandyti ir naują kelią: ji visa galva nėrė į politikos mokslus ir svajojo įsidarbinti ambasadoje. Išvykusi į Ispaniją ir realizavusi šią svajonę, netrukus Justina žengė dar vieną netikėtą žingsnį, kuris tapo posūkiu, iš esmės pakeitusiu tolimesnį jos profesinį kelią.
Tėvai vertino skeptiškai ir prieštaravo
Karatė sportu Justina užsiima jau daugiau kaip 20 metų. Tiesa, šis sportas jos gyvenime atsirado visai netikėtai. Vaikystėje ji išbandė įvairius užsiėmimus – lankė šokius, plaukimą, tinklinį, ir visa tai jai puikiai sekėsi. Pirmoje klasėje, matydama moksleivės aktyvumą, išbandyti karatė treniruotes jai pasiūlė mokytoja. Dar vienu postūmiu išmėginti save šiame sporte tapo tuo metu itin populiarus animacinis serialas „Drakonų kovos Z“ (angl. „Dragon Ball Z“), kurį Justina entuziastingai žiūrėdavo su draugais, nepraleisdama nei vienos serijos.
Tiesa, tėvai šią Justinos iniciatyvą įvertino skeptiškai – jiems atrodė, kad tai grubus, berniukiškas sportas, tad šiai idėjai jie nepritarė. Galų gale gauti tėvų pritarimą padėjo močiutė, kuri buvo įsitikinusi, kad, išbandžiusi karatė, kaip ir ankstesnes sporto šakas, Justina pamėgins ir greitu metu šį užsiėmimą mes. Tačiau klydo: šiame sporte Justina yra jau 22 metus.
Paklausta, kuo karatė įtraukė taip smarkiai ir ilgam, J. Šišaitė prisipažino, jog šis sportas nuo pat pradžių jai sekėsi itin sunkiai. Pirmosios Justinos varžybos truko vos 12 sekundžių, o tai yra itin trumpai – įprastas kovos laikas toje amžiaus kategorijoje trukdavo apie 1,5 minutės. Tai tapo iššūkiu pačiai sau: Justina užsispyrė sau ir kitiems įrodyti, kad viskas yra įmanoma ir ji gali laimėti.
Justiną sužavėjo ir treniruotėse bei varžybose juntama komandine dvasia: „Mes visi – vieno kraujo. O tai reiškia, kad visada jautėmės esantys viena komanda, nors ir buvome varžovai. Kai vykdavome į tarptautinius turnyrus, niekada nesijautėme esantys priešininkai – iš visos širdies sirgdavome vieni už kitus“.
Išsipildė svajonių svajonė
Aktyviai dalyvaujant varžybose, buvo įvairių diskusijų su tėvais ir svarstymų išeiti iš šio sporto – matydami, kad Justina grįžta iš treniruočių ir varžybų mėlynėmis nusėtu kūnu, jos tėvai nerimavo. Justina tąkart davė sau pažadą: jei iškovos 1 vietą Lietuvos čempionate, galės ramiai su profesionaliu sportu atsisveikinti. Tačiau laimėjus, apetitas išaugo – po šios pergalės ji pateko į Europos čempionatą ir tapo jo čempione, o vėliau nukeliavo net iki pasaulio čempionato.
„Nevalia mesti kelio dėl takelio – kryptingai ėjau ir nukeliavau iki pat pasaulio čempionato, o tai buvo mano vaikystės svajonių išsipildymas. Kai pirmą kartą sudalyvavau Europos čempionate ir jį laimėjau, buvo net sunku patikėti, kad tai, kas įvyko, yra realybė. Atrodė, kad to neįmanoma pasiekti ir kad taip negali būti.
Labiausiai jaudino ne pats faktas, kad laimėjau 1 vietą, bet visą laiką juntamas užnugaris ir palaikymas. Kai aš, niekam nežinoma šešiolikmetė, koviausi finalinėje kovoje ir visa tribūna atsistojusi skandavo žodžius „Justina“ ir „Lietuva“, negalėjau patikėti, kad tai ne sapnas. Įgyvendinau savo svajonių svajonę“, – džiaugiasi pašnekovė.
Pergalės džiaugsmą aptemdė liga
Grįžusią iš Europos čempionato Justiną užklupo liga, kurios metu medikai perspėjo, kad mergina turbūt niekada nebegalės sportuoti. Tad džiaugsmas tęsėsi neilgai – jį užtemdė nerimas.
„Turėjo praeiti nemažai laiko, kad suvokčiau, ką laimėjau. Netgi dabar, kai po tų įvykių praėjo jau daugiau nei 10 metų, vis dar sunku tuo patikėti. Žiūriu į filmuotą medžiagą ir negaliu suvokti, kad ten kovojų ir laimiu aš. Šiuo metu taip aktyviai nebesportuoju, tad tuos etapus prisimenu su didele nostalgija“, – prisipažįsta Justina.
Sportas užgrūdino Justinos charakterį ir išugdė geležinę valią. Net jei gyvenime nutinka situacijų, kai norisi nuleisti rankas, Justina stengiasi nepasiduoti ir įveikti bet kokius sunkumus.
„Pavyzdžiui, visą gyvenimą norėdavau išvengti odontologų ir jų atliekamų procedūrų. Dėl galimos alerginės reakcijos man negalima leisti nuskausminamųjų, tad, nors ir per sukąstus dantis, ištveriu tas procedūras ir be vaistų. Sunkiais momentais pati save drąsinu: jei kadaise galėjau ištverti smūgius į kūną, ištversiu bet ką“, – šypsosi J. Šišaitė.
Pasirinko ne sportą, o politikos mokslus
Iš pradžių Justina mokėsi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje (ji vėliau buvo pervadinta Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo vidurine mokykla), o po to perėjo į Kauno „Saulės“ gimnaziją. Jos tuometinė klasė didžiąja dalimi buvo sudaryta iš sportininkų – futbolininkų, krepšininkų, lengvosios atletikos ir kitų sporto šakų entuziastų.
Dar mokydamasi mokykloje, pati būdama profesionaliame sporte, Justina suvokė, kad sporto karjera nesitęsia amžinai: savo laiku gali siekti sportinių aukštumų, tačiau niekada nežinai, kada dėl traumų ar kitų priežasčių tavo sportinė karjera pasibaigs. Todėl Justina buvo įsitikinusi, kad gyvenime būtina turėti alternatyvą – dar vieną profesinį kelią kaip atsarginį variantą. Taigi baigusi mokyklą ji pasirinko ne sportą, o politikos mokslus.
Kadangi mokykloje jai gerai sekėsi visi dalykai, išsirinkti, ką ji norėtų studijuoti, nebuvo lengva. Kadangi mokėsi daug kalbų, domėjosi politika, ji nėrė į politikos mokslus – svajojo, kad baigusi studijas universitete įsidarbins ambasadoje. Ir šią svajonę ilgainiui išpildė: atlikusi studijų praktiką Kauno miesto savivaldybės Sporto skyriuje, vėliau stažavosi Užsienio reikalų ministerijoje, o po studijų išvyko podiplominei praktikai į Lietuvos ambasadą Ispanijoje.
„Štai ten pajutau, kad politika vis dėlto nėra man. Grįžusi į Lietuvą nutariau pratęsti politikos mokslus magistrantūroje, bet tuo metu įvyko lūžis, lėmęs sprendimą grįžti į sportą. Nors ilgus metus buvau profesionaliame sporte ir atrodė, kad šioje srityje išmanau labai daug, tad gal ir rinktis sporto studijų neverta, visgi šios studijos man davė be galo daug reikalingų žinių ir patirčių“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Sporto studijų III kurso studentė.
Taip elgtis yra didelė klaida
Justina pataria moksleiviams, svajojantiems apie sporto studijas, visų pirma gerai įsivertinti, ar jie norėtų dirbti sporto treneriais, ar visgi norėtų tapti kūno kultūros mokytojais. Dirbdama VDU Marketingo ir komunikacijos departamento Studijų marketingo ir priėmimo skyriaus vyr. specialiste, ji susiduria su tuo, kad jaunimas kartais maišo šias kryptis.
„Kokį kelią bepasirinktų, jaunuoliams patariu šalia pagrindinių studijų rinktis ir gretutines studijas kaip variantą B. Niekada negali žinoti, kaip pakryps gyvenimas. Kalbėdamasi su moksleiviais dažnai girdžiu, kad daugelis bijo rinktis sporto studijas, nes neva iš to duonos nevalgys t.y. neuždirbs pakankamai. Tai yra netiesa – pažiūrėkite, kiek daug žmonių eina sportuoti į sporto klubus, renkasi individualias treniruotes. Tokių paslaugų poreikis didelis, tad perspektyvos puikios“, – neabejoja ji.
Didžiausia klaida, anot jos, rinktis tai, ką nori studijuoti, tik pagal studijų programų pavadinimus, net nepasidomėjus, apie ką yra tos studijos, kitaip tariant, stoti aklai ir žiūrėti, kas gi nutiks. Kaip ir klaida pradėti domėtis, kur stoti, tik besibaigiant 12 klasei – pradėti tuo domėtis reiktų būnant bent 9–10 klasėje.
J. Šišaitė turi patarimą ne tik besidomintiems sporto studijomis, bet ir norintiems pradėti sportuoti: „Neplanuokite pradėti sportuoti nuo pirmadienio, kito mėnesio ar sausio 1-osios, nes vargu, ar tai pasiteisins, ar pasiryžimas truks ilgai – veikiau tai virs atidėliojimų priežastimi. Jei tik yra noras keisti savo rutiną ir pradėti sportuoti, pradėkite čia ir dabar – šiandien. Apsiaukite sporto batelius ir prasibėkite vieną ar du kilometrus – pradžiai to pilnai pakaks. Kad ir kaip būtų sunku, niekada nepasiduokite. Šiuo gyvenimo moto vadovaujuosi ir aš pati“.
