Psichologai teigia, kad kartais gedėjimo procesas prasideda artimajam susirgus sunkia liga, tačiau dažniausiai jo pradžia būna žinia apie netektį. Kiekvieną dieną su mirtimi susiduriantys laidojimo namų darbuotojai teigia, kad jiems nuolatos tenka ieškoti paguodžiančių žodžių, tačiau užsimena, kad būna ypač sunkių atvejų, kai palaikyti vienos šeimos narius prireikia ir visos komandos.
Psichologais tampa darbuotojai
Daugiau nei 20 metų laidojimo paslaugų srityje dirbantis Tomas sako, jog kartais su netektį išgyvenančiu žmogumi tenka kalbėti ir valandą, kol jis kažkiek nurimsta, išsipasakoja ir pradeda kalbėti apie tai, kaip norėtų atsisveikinti su artimuoju.
„Būna tokių situacijų, kad atėjęs žmogus būna visiškai išsiderinęs. Tokiais atvejais mūsų supratimas ir paguoda žmonėms tikrai reikalingi ir efektyvūs. Tačiau didžioji dalis ateina jau susigyvenę su netektimi ir būna emociškai stiprūs“, – sako laidojimo namų „Tylos namai“ vadovas Tomas Urbšas.
Jis priduria, jog būna ir itin sunkių situacijų bei prisimena atvejį, kai prireikė visos komandos įsitraukimo ir palaikymo.
„Pačiam ne kartą teko būti psichologo vietoje, bet būna ir tokių dienų, kai su viena šeima dirbame visi. Kai laidojome mamą su vaiku, prireikė visų mūsų darbuotojų įsitraukimo, pasirūpinome, kad šermenų ir išlydėjimo metu nuolat budėtų greitoji pagalba. Neslėpsiu, tokiais sunkiais momentais ir mums patiems būna sudėtinga suvaldyti savo emocijas. Liūdniausia, kad jaunos moters mama nesusitaikė su netektimi ir netrukus organizavome dar vienas laidotuves“, – prisimena T. Urbšas.
Populiaru tapo trumpinti atsisveikinimo laiką
Panevėžyje esančiuose laidojimo namuose „Ramybės takas“ dirbanti Silvija teigia, kad prieš kelerius metus buvo sudariusi sutartį su psichologu, kurį būtų galima pasikviesti bet kuriuo metu, tačiau norinčių pasinaudoti tokia galimybe taip ir neatsirado. Ji taip pat pastebi, kad tapo madinga trumpinti atsisveikinimo su iškeliavusiu artimuoju laiką.
„Dažnai girdžiu posakį – akis nemato, širdis neskauda. Tačiau juk su savo artimaisiais esame surišti nematomais saitais ir tai, kad tą atsisveikinimo momentą skubiname, vėliau tiesiogiai atsiliepia mūsų psichinei sveikatai. Dažnai šaipomasi iš mūsų tėvų ir senelių, kad laidotuvės tęsdavosi kelias dienas, kad giedodavo ir raudodavo prie karsto. Juk tai vyksta ne šiaip sau, tokios tradicijos susiformavo per patirtis. Daug metų dirbant šioje srityje, dažnai girdžiu, kad kai parveža urną, o pats nematei mirusiojo, tai jis ir lieka tau gyvas, kankina amžinas laukimas“, – pasakoja laidojimo namų „Ramybės takas“ vadovė Silvija Talačkienė.
Laidojimo namų atstovai teigia rekomenduojantys prieš kremavimą pabūti prie velionio šeimos rate, atlikti pašventinimo ritualą. Pašnekovė pripažįsta, kad jai gana dažnai tenka priminti artimiesiems, kad gedėjimas yra skirtas ne mirusiems, o gyviesiems. Kad tai proga stabtelėti ir priimti faktą, jog liko vienu žmogumi mažiau, kurį jūs mylėjote ir buvote jo ar jos mylimi.
„Pastebiu ir tai, kad vis rečiau į laidotuves žmonės atkeliauja su juodais drabužiais, sakydami, kad rūbo spalva nieko nereiškia. Bet juk gedulo metu rinkdamasis tamsius drabužius tu vis atsimeni iškeliavusį artimą žmogų. Tokiu būdu tu vis prisilieti prie gražių prisiminimų ir vyksta sielos gijimas. Graikijoje vis dar yra ilgas gedėjimo laikas ir visą tą etapą žmonės dėvi juodos spalvos drabužius. Pas mus ši tradicija, deja, baigia išnykti“, – pastebi S. Talačkienė.
Kartais jausmai „sprogsta“ ir po 18 metų
Psichologė dr. V. Klimaitė sako, jog tam, kad gedulo procesas vyktų natūraliai ir padėtų mums susitaikyti su dideliu praradimu, būtina pabūti su tais sunkiais jausmais, bet ir gebėti į juos neįklimpti. Ji pastebi du dažniausius kraštutinumus, kuomet gedulas neįvyksta – tai nemokėjimas atsitraukti arba jausmų vengimas.
„Jei žmogus pastebi, kad jam norisi vis kažkur bėgti, save užimti milijonais veiklų, tuomet geriausias patarimas būtų truputį stabtelėti ir leisti sau pajusti tuos sunkius jausmus. Kartais kreipiasi konsultacijų žmonės ir sako – netektis įvyko prieš 18 metų ir aš niekada apie ją negalvojau, atrodė, kad susitaikiau, o dabar tarsi „pramušė“, kyla labai daug jausmų, ar gali taip būti, juk praėjo labai daug laiko? Gali, tiesiog buvo labai ilgas vengimo susitikti su sunkiais jausmais etapas“, – pastebi V. Klimaitė.
Paklausta, kas nutinka, jei žmogus užslopina savo jausmus ir neišgyvena gedulo, psichologė tikina, kad jausmai anksčiau ar vėliau randa būdų, kaip „išeiti“, ir neretai tai gali turėti liūdnų pasekmių.
„Ta netektis, kuri įvyko ir liko neišgedėta, ir visi tie jausmai juk niekur nedingsta, jie tūno kažkur mūsų viduje ir gali bet kada sprogti. Kalbant apie pasekmes, gali pasireikšti psichikos sunkumai, atsirasti didelis nerimas ar depresija, taip pat gali reikštis per kūną – įvairiais kūno skausmais ir ligomis“, – vardija psichologė.
Gedulo procese padeda ritualai
Kalbant apie kitą kraštutinumą, kai žmogus jaučiasi įklimpęs į sunkius jausmus, psichologės teigimu, būtina ieškoti atsitraukimo bei prasiblaškymo galimybių. Anot jos, išėjimas į kiną ar kelionė tikrai nereiškia, kad mes nebemylime savo artimo, kuris mirė, priešingai, ji pabrėžia, kad tokie atsitraukimai yra būtini, kitaip gedulas gali užsitęsti ir turėti komplikacijų. Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad svarbi gedulo dalis yra įvairūs ritualai.
„Ritualai yra savotiška išraiška, kuri mums padeda įprasminti savo jausmus. Galbūt kažkam tinkamas ritualas bus dažnai nueiti į kapines, o kitam – peržiūrėti iškeliavusio artimojo daiktus. Labai svarbu atrasti kiekvienam, kas jam tinka ir padeda. Nėra universalaus patarimo, nes prisilietimai ir atsitraukimai yra labai asmeniški. Jei kažkas iš jūsų artimųjų gedi vienaip, nebūtinai tai tiks jums ir su tuo viskas yra gerai“, – sako specialistė.
Ji taip pat pabrėžia, kad lengviau išgyventi gedulą padeda buvimas bendruomenėje. Gedintiems žmonėms yra organizuojamos savitarpio pagalbos grupės, kurias veda specialistai. Tokius susitikimus organizuoja Krizių įveikimo centras, Vilniaus visuomenės sveikatos biuras. Pagalbos grupės gedintiems po artimojo savižudybės vyksta nuolat visoje Lietuvoje, jas organizuoja asociacija „Artimiems“.
„Kai gedime, esame labai jautrios, pažeidžiamos savijautos. Geriausia, kai artimieji atvirai pasako – man rūpi, aš esu šalia, jei norėsi kalbėti, tai pasikalbam, jeigu norėsi kažkur atsitraukti, tai atsitraukime kartu. Tas žinojimas, kad kažkas visada yra netoliese, paramos pojūtis paprastai labai padeda gedintiems žmonėms. Turbūt didžiausia klaida netekties atveju yra moralizuoti, neleisti gedinčiajam išsipasakoti arba priešingai, versti būtinai kalbėti“, – pataria psichologė.
Gedėjimas vyksta jausmų spirale
V. Klimaitė pastebi, kad anksčiau buvo mėginama apibrėžti ir įvardinti tiek gedulo trukmę, tiek etapus, tačiau dabar vis dažniau kalbama, kad šio proceso nereikėtų sprausti į jokius rėmus.
„Gedulas vyksta ne kažkokia linija, kur mes pereinam etapus, jis vyksta labiau spirale ar bangom. Išgyvename sunkius jausmus, pavyzdžiui, labai didelį ilgesį, paskui pyktį, po to tarsi susitaikymą, o po kurio laiko vėl imame jausti labai didelį ilgesį. Tai normalu, taip ir turėtų vykti gedulas ir susitaikymas su netektimi. Tie jausmai gali būti patys įvairiausi – gali atsirasti didelis nerimas dėl savęs ar kitų artimųjų, gali kilti didelis pyktis, liūdesys. Visus šiuos kylančius jausmus būtina išgyventi“, – sako specialistė.
Jos teigimu, vieni žmonės gali jaustis susitaikę ir priėmę netektį praėjus keliems mėnesiams, kitiems gali reikėti kelerių metų. Daugiau dėmesio šiuolaikinėje psichologijoje skiriama ieškant atsakymų, kas yra užsitęsęs ar per ilgas, komplikuotas gedulas.
„Jei praėjus keleriems metams žmogus negali pagalvoti apie nieką kitą, mintyse ir veiksmuose visur ir nuolat galvoja apie tai, ko neteko, kiekvieną dieną prisimena, jam labai sunku susitelkti į darbus, į kitas veiklas, į kitus žmones, jis tarsi sustingęs laike, tada galima kalbėti, kad gedulas tikrai užsitęsė. Kažkokios komplikacijos vyksta ne per laiką, o per savijautą“, – akcentuoja psichologė dr. V. Klimaitė ir priduria – tokiais atvejais būtina kreiptis į specialistus ir ieškoti pagalbos.
