Tapęs pilnamečiu jis dviračiu apvažiavo Lietuvą ir autostopu keliavo po Europą. Daug nuotykių Rokas patiria ir dabar sportuodamas – pasirinkus orientacinį sportą (OS) tenka ir slėptis jūroje nuo bičių, ir įklimpti iki krūtinės pelkėje ar nugriuvus stebėti pro šalį lekiančias stirnas.
Nuo gimimo nieko negirdintis Rokas 10 klasių baigė Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje, kur gyveno bendrabutyje ir patyrė jau minėtus nuotykius bei pradėjo lankyti orientacinio sporto treniruotes.
Po to jis išvyko mokytis į Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą Vilniuje. Ten mokydamasis taip pat lankė OS užsiėmimus pas trenerį Laimį Drazdauską.
Visgi mokyklą Vilniuje jis paliko dėl kitų mokinių patyčių, grįžo į pajūrį, kur pasimokė Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje, o galiausiai dvyliktą klasę baigė Klaipėdos Suaugusiųjų gimnazijoje.
„Šiek tiek gaila, kad netekau galimybės treniruotis Vilniuje – ten daug miškų, įvairesnis reljefas, vyksta daug varžybų, taigi, gali greičiau tobulėti, lyginant su Klaipėda“, – pastebėjo raštu į klausimus atsakinėjęs pašnekovas.
Orientacinį sportą jis atrado dar būdamas trylikos, kai nutraukė stalo teniso treniruotes, nes mokykloje neliko trenerio.
„Tada mane labiausiai traukė futbolas, bet, deja, Lietuvoje stiprių kurčiųjų futbolininkų komandos nėra, tad ieškojau kito kelio ir suradau OS. Prieš tai internete pasidomėjau, kurioje srityje lietuviai daugiausiai pasiekė per kurčiųjų žaidynes. Mane nustebino OS – jis atrodė kitoks, įdomus ir nežinomas. Tai ne tik kūno ir proto darbas, bet ir susiliejimas su gamta. Bėgimas naudingas sveikatai, be to, padeda atsikratyti negatyvių minčių ir suteikia energijos“, – aiškino sportininkas.
Įdomu ir tai, OS turi daug rungčių: individualus sprintas vidutinėmis, ilgomis ar labai ilgomis trasomis, estafetės miške ar mišrių estafečių sprintas.
Neišsigando bjaurių oro sąlygų
Trylikametį Roką sužavėjo ir legendinis orientacininkas Tomas Kuzminskis. Išdrįso jam parašyti per tuo metu vieną populiariausių pažinčių svetainių one.lt, jie pradėjo susirašinėti.
„Sužinojau, kad T.Kuzminskis dalyvaus Lietuvos kurčiųjų lengvosios atletikos čempionate Klaipėdos manieže 2010 m. pavasarį. Ten jį pamačiau, įsidrąsinau pasisveikinti, susipažinome. Jis kaip tik planavo lankytis Palangoje, kur aš gyvenau. Kitą dieną susitikome, nuvykome į Vanagupės mišką. Jis turėjo OS žemėlapių, kuriuos man padovanojo, pamokė, kaip reikia orientuotis. Atsimenu, lijo, jis ramiai vaikščiojo su skėčiu, o aš šlapias bėgiojau skaitydamas žemėlapį miške, paskui lipau ant Naglio kalnelio“, – atsiminė Rokas.
Netrukus po to jis pradėjo lankyti OS treniruotes pas klaipėdietį trenerį Ričardą Tėvelį. Kelis sykius vaikinas buvo padaręs pertraukas, taigi, intensyviai sportuoja iš viso apie 9 metus.
Staigmena – antra vieta
Dabar R.Koveckis vadinamas vienu perspektyviausių Lietuvos kurčiųjų orientacininkų. Orientavimosi sportas jam – ir gyvenimo būdas, ir pagrindinė veikla.
Šioje srityje jis jau yra iškovojęs daug pergalių. Ypač sėkmingi buvo 2023 m.: Švedijoje įvykusiame Pasaulio kurčiųjų OS čempionate jis iškovojo net 4 medalius: mišrių sprinto estafečių, ilgos ir vidutinės trasos bei vyrų estafečių rungtyse.
„Labiausiai didžiuojuosi pergale ilgoje trasoje, nes tai buvo nepamirštamas nuotykis ir sunkiausia kova. Treneris Ričardas parašė man, kad pirmoje vietoje turi būti orientavimasis, tik po to greitis. Tuos žodžius įsiminiau ir užėmiau antrąją vietą“, – atsiminė Rokas.
Kova Švedijoje visą laiką buvo įtempta. „Pradžioje man sekėsi gerai, nuo 10 kontrolinio punkto (KP) rungtyniavome trise – aš, švedas ir ukrainietis. Po 13 KP švedas išsiveržė į priekį, jis bandė kirsti upę, bet nežinojo, kad ji gili, ir įkrito iki kaklo. Aš ir ukrainietis pasukome kiek kitomis kryptimis. Švedas nepasidavė ir kovojo kaip vikingas su mumis iki galo.
Po 17 KP norėjau atsiskirti nuo kitų ir vienas bėgti per kelią, nes Švedijos miško pievose yra akmenų, uolų, kurios trukdo greičiau bėgti. Bet atsiskirti nespėjau, toliau bėgome per mišką trise. 18 KP ukrainietis ir švedas liko kartu, aš pasukau kita kryptimi. Finišavęs išgirdau, kad visgi aš užėmiau antrą vietą, švedas atsiliko ir liko penktas. Tai buvo netikėta ir labai džiugu!“, – pasakojo Rokas.
Bėgioja ir grožisi gamta
Taigi OS netrūksta nei azarto, nei įvairiausių netikėtumų. Trasas galima įveikti ne tik bėgant, bet ir dviračiais arba slidėmis.
„Baisiausia ir šalčiausia buvo, kad dar paauglystėje rungtyniavau slidėmis Latvijoje. Pasiklydau, bet nepasidaviau ir ilgai ieškojau kontrolinio punkto. Kol grįžau į finišą, užtrukau beveik 3 valandas, ir kažkas manęs jau ieškojo. Rankos buvo taip sušalusios, kad net neišėjo atsegti striukės užtrauktuko – teko prašyti pagalbos“, – atsiminė Rokas.
Kitą sykį leisdamasis slidėmis nuo labai aukšto kalno jis nuvirto ir tada pamatė priešais bėgančias stirnas – vaizdas buvo gražus.
Neseniai Latvijos pajūryje jį apsupo bitės, per jas net neišėjo normaliai bėgti ir orientuotis aplinkoje – jų negąsdino nei mojavimas vytele, nei bėgimas per tankų mišką. Galiausiai teko nutraukti trasą ir įlįsti į jūrą, tada bitės galiausiai atstojo (nė viena neįkando).
Yra tekę ir bėgti per aukštas dilgėles, daugybę kartų teko susidurti su erkėmis.
Daug geresnių įspūdžių Rokui palieka kiti kelyje sutinkami gyvūnai – teko sutikti ir stambų šerną, ir galingą briedį, ir vaikų žaidimo aikštelėje lizdą susisukusį kirą.
„OS yra daug įdomesnis nei tiesiog bėgimas, čia su žemėlapiu ir kompasu turi rasti kontrolinius punktus – tai lyg šachmatų dėliojimas miške. Kiekvienam siūlau tai išbandyti. Nebūtina bėgti, galima ir vaikščioti pėsčiomis su žemėlapiu ir mėgautis akimirkomis. Žmonėms būtinas ryšys su gamta, verta įgyti naujos patirties ir žinių, suprasti, kas yra gyvenimas, o ne lepinti save ir sėdėti komforto zonoje naršant kompiuteryje ar išmaniajame telefone“, – ragino Rokas.
Taip pat jis nori padėkoti tiems, kurie jam padeda jo pasirinktame kelyje. „Noriu savo asmeniniam treneriui Ričardui Tėveliui (priklausau jo sporto klubui „Horizontas“) padėkoti už darbą, ilgalaikį bendradarbiavimą, atsidavimą, treniruočių planus ir atsakymus į klausimus. Taip pat esu dėkingas vyriausiam treneriui Laimiui Drazdauskui už treniruočių stovyklas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, taip pat už bendravimą gestų kalba. Ačiū komandos draugams už palaikymą ir linksmą kompaniją. Nuoširdžiai dėkoju ir Lietuvos kurčiųjų sporto komitetui už puikias suteikiamas sąlygas ir gyvenimo palengvinimą. Šilčiausiai noriu padėkoti savo mylimai mamytei už staigmeną Vilniaus oro uoste“, – vardijo sportininkas.
Ir veteranai, ir pradedantieji
Jau daugiau nei dvi dešimtis metų su kurčiaisiais orientacininkais dirba L.Drazdauskas, dabar jis – ir Lietuvos rinktinės treneris. Didesnę laiko dalį jis eina pareigas valstybės tarnyboje, o darbas su sportininkais jam – įdomus laisvalaikis, kuriame mato prasmę.
Treneriu dirbti jis pradėjo 1998 m. Pradžioje dirbo su girdinčiaisiais, o 2001 m. į jį kreipėsi kurtieji sportininkai. Laimis ėmėsi darbo – beje, darė tą visuomeniniais pagrindais, be atlygio.
„Dabar padėtis daug geresnė: ir treneriai, ir sportininkai gauna atlygį, sportininkai gali gauti ir valstybines stipendijas, taigi, tai juos motyvuoja. Seniau viskas vyko labai mėgėjiškai“, – konstatavo pašnekovas.
Jis pasakojo, kad kurtieji orientacininkai yra darbštūs, klauso trenerių nurodymų, vieni kitus palaiko. Pergalių jie yra pasiekę tiek, kad nepavyktų išvardinti ir A4 formato lape – yra daug kartų tapę ir Europos, ir pasaulio čempionais.
Iš pasiekimų, kuriais ypač džiaugėsi, treneris išskyrė Taivano kurčiųjų deflimpinių žaidynių auksą, vyrų komandinėse varžybose pelnytą 2009 m. Džiugino ir pernai Švedijoje vyrų komandos užimta antroji vieta. Antra ar trečia vieta nuolat nudžiugina ir merginos orientacininkės.
Paklaustas, kurie sportininkai labiausiai nusipelnę pagyrimų, treneris vardijo: „Labai perspektyvus yra R.Koveckis, taip pat Mikalojus Makutėnas. Perspektyvios merginos – Gedvilė Diržiūtė, Adrija Atgalainė, taip pat Viltė Kanapinskaitė, turime ir stiprią veteranę Juditą Volungevičienę.“
Sportininkė nakvojo daržinėje
Per daugiau nei dvidešimt trenerio darbo metų būta ir daug nuotykių. Štai kartą orientacininkai treniravosi Ignalinos rajone, treniruotė vyko vakare. Visi išsibėgiojo, o viena sportininkė atgal taip ir negrįžo. Jos ieškojo pasieniečiai su šunimis, iš ryto prisijungti turėjo ir kariuomenės pajėgos – bet ryte policija pranešė, kad ji atsirado. Pasirodo, kad toji moteris paklydusi galiausiai priėjo daržinę ir nusprendė joje pernakvoti.
„Kitą sykį per varžybas negrįžo toks berniokas – kelias valandas jo laukėme, tada paskambinome jo tėvams pranešti, kad turime bėdą. Tėvai pasakė, kad jis jau namie – tiesiog nerado kontrolinio punkto, jam nusibodo ir jis niekam nesakęs apsisuko ir išėjo namo“, – atsiminė treneris.
Tam, kad panašių nesklandumų išvengtų, dabar L.Drazdauskas prieš varžybas sudėtingesnėse vietose sportininkams išdalina šaižius švilpukus – nors kai kurie jų garsų visai negirdi, pasiklydę kitiems švilpdami galės pranešti, kur yra.
Treneris patikino, kad tokių nesusipratimų kyla nebent pradedantiesiems sportininkams. Profesionalai greitai randa kelią ne tik Lietuvos ar Latvijos miškuose, bet ir egzotiškose vietovėse. Štai dabar į Lietuvos rinktinę patekę kurtieji orientacininkai jau ruošiasi kitąmet Japonijoje vyksiančioms Pasaulio deflimpinėms žaidynėms.
