Doriano tėvai išsiskyrė, kai jis buvo mažas. Tėtis išvykęs į užsienį, o mama mirė, kai jam buvo 20 metų, bet ir vaikystėje jis augo pas senelius. Megzti ir nerti vaiką, kai buvo gal šešerių, išmokė prosenelė – jam ši veikla labai patiko. Ir dar jis nuo mažens žaisdavo su lėlėmis.
„Mes tuo metu gyvenome gana vargingai, tad daugiausiai žaisdavau su iš mamos vaikystės likusiais žaislais, tarp kurių buvo ir lėlių. Seneliai nieko nesakė, jie leido man užsiimti tuo, kuo noriu, na, o mokykloje patyčių pasitaikydavo, bet turėjau ir gerų draugių“, – pasakojo Dorianas.
Dabar jis gyvena vienas su dviem katėmis, sesutėmis Basteta ir Frėja. Su lėlėmis nebežaidžia – bet jos jam vis dar labai patinka, taigi jas kolekcionuoja. Ypač jį domina senos, sovietinių laikų lėlės, bet turi ir šiuolaikiškų, tarkim, iš „Monster High“ serijos.
Kadangi iš neįgalumo išmokos gyvenančio vaikino biudžetas ribotas, kaip ir erdvė vieno kambario bute, jis stengiasi neišlaidauti, bet vieną ar porą lėlių per mėnesį visgi nusiperka. „Perku dažniausiai per „Vinted“ ar kitus skelbimus, už vieną seną lėlę iš Lietuvos stengiuosi nemokėti daugiau nei 10 Eur. Dar esu atradęs gerą pardavėją Lenkijoje, jai sumoku ir daugiau. Man didžiulis džiaugsmas parsinešti siuntinį, jį išpakuoti ir rasti naują lėlę“, – pasakojo Dorianas.
Ypač miela jam yra lėlė Ženečka (pasirodo, ir sovietinių laikų lėlės turėdavo gamyklinius vardus) iš Dniepropetrovsko fabriko Ukrainoje. „Nežinau, kaip yra dabar, bet tais laikais, kai mano tėvai tuokėsi, buvo tradicija per vestuves lėlę vystyti, aprengti – neva parodyti, ar mokėsi rūpintis kūdikiu. Taigi ta lėlė namuose liko nuo tėvų vestuvių. Aš labai mėgau su ja žaisti, ją ir maudydavau, ir maitindavau – dėl to teko ją atnaujinti, nes buvo labai nusidėvėjusi“, – pasakojo Dorianas.
Lėlės, kurias vaikinas įsigyja, neretai būna mačiusios gyvenimo – jų veidukai išpaišyti, plaukai susivėlę, bet jis žino, kokio valiklio ar dar kažko reikės, kad jas kuo geriau atnaujintų.
Lėlę atgaivinęs vyrukas dažnai jai numezga naują drabužėlį. „Megzti ir nerti man labai patinka, bet sau pačiam kažką pasigaminti trūksta kantrybės – o megzdamas lėlei greitai pamatai džiuginantį rezultatą“, – paaiškino pašnekovas.
Lanko mezgėjų klubą
Kantrybės Dorianui nepritrūksta, kai jis imasi siuvinėjimo kryželiu – tą daryti išmoko pats, pradėjo nuo mažesnių darbų, o dabar yra išsiuvinėjęs ir ne vieną didelį – pavyzdžiui, prie ūgio matuoklės su dinozauru sugaišo ištisus metus.
Kuršėnų bibliotekoje nuolat renkasi vietinių mezgėjų klubas. Ten tarp daugybės moteriškių, kurios neretai jau brandaus amžiaus, būna ir Dorianas – pasak jo, mezgėjos jį priima maloniai, mielai pasidalija raštais ir duoda patarimų.
Jis laukia ir Pasaulinės mezgimo dienos antrą birželio savaitgalį, kai daug mezgėjų susės Kuršėnų parke (taip pat ir daugelyje kitų miestų), kur demonstruos savo darbus ir megs naujus.
Rudenį Kuršėnų bibliotekoje turėtų įvykti jo lėlių kolekcijos paroda.
Taip pat parodoje Pastoraciniame centre Šiauliuose dalyvaus vienas Doriano tapytas paveikslas – jis lanko pamokas pas vietos dailininkę Birutę Kuicienę, kuri į savo darbų parodą paėmė ir kelis savo mokinių darbus.
„Sifilitikų ligoninė“ ir įsimylėję kunigai
Kitas Doriano pomėgis labai konstrastuoja su drabužėlių lėlėms mezgimu – tai erotinių romanų rašymas. Ir ne šiaip erotinių, o skirtų LGBT temoms – juose vieni kitus įsimyli vaikinai ar merginos.
„Man šios temos priimtinos, nors Lietuvoje ir nelabai populiarios. Tiesa, šiuo metu rašau romaną „Markizės oranžerija“ – jis bus pirmasis, kuriame kalbu apie vaikino ir merginos meilę. Veiksmas vyksta XIX a. Anglijoje – rašyti apie senesnius laikus man labiausiai patinka“, – sakė Dorianas.
Vienas iš pirmųjų jo romanų – „Sifilitikų ligoninė“. Pats vyras sako, kad ši knyga nelabai vykusi, nes rašant jam dar trūko patirties, bet čia pateiksime knygos anotaciją, iš kurios matyti, kad ko jau ko, bet vaizduotės autoriui tikrai netrūksta:
„1802. Paryžius. Išprotėjęs gydytojas (buvęs žigolo), niekaip neatsikratydamas minčių, kaip „užsikalti“ pinigų ir gyventi prabangoje, nusprendžia įgyvendinti keistą ir beprotišką idėją – atidaryti ligoninę, skirtą venerinėmis ligomis sergantiems ligoniams. Jam belieka prisikalbinti žmonių ir restauruoti apleistą pastatą... o tuomet laukti netikėčiausių pacientų. Dėl jo neprognozuojamų nuotaikų svyravimų kiekvieną dieną ligoninėje verda dramos, kivirčai... kol vieną dieną jis suvokia, kad prarado brangiausią žmogų pasaulyje.“
Didžiausio skaitytojų susidomėjimo yra sulaukusios Doriano parašytos taip vadinamos „Kunigų serijos“ knygos, bet jų anotacijų čia necituosime, mat, kaip pats autorius pripažįsta, tos knygos yra skandalingos (prisiminkite, kad jų žanras – LGBT erotika).
Iš viso Dorianas yra parašęs jau apie 20 knygų. Leidyklos jomis nesidomi (tai – nišinis žanras), bet visos jos patalpinos internete, kur jas galima skaityti nemokamai, kitur yra galimybė įsigyti ir mokamas versijas.
Autorius prisipažino, kad labai didelio skaitytojų susidomėjimo jis nesulaukia, juolab nesulaukia ir uždarbio iš tokios veiklos – juk visos knygos lietuvių kalba, tad auditorija, kurią domintų LGBT erotika, nėra didelė.
Tiesa, Dorianas ir labai daug skaito, o savo parašytas knygų recenzijas publikuoja internete. „Mokykloje iš pradžių skaityti aš nemėgau, tai kažkodėl kėlė neigiamas asociacijas, o knygas pamėgau gal penkiolikos – tada mano amžiną atilsį močiutė pasakė, kad ji jaunystėje labai daug skaitė, ir aš pagalvojau, kad noriu būtų toks kaip ji“, – atsiminė pašnekovas.
Dar jis labai mėgsta gaminti, turi ir receptų tinklaraštį. „Seniau nemokėjau net kiaušinio išsivirti, bet po močiutės netekties teko pramokti, o netrukus jau pradėjau ir gaminti pagal visokius sudėtingus receptus“, – pasakojo jis.
Ir dar vyrukas labai mėgsta augalus – balkone pasisėjo levandų, bazilikų, raudonėlių ir įvairių gėlių.
Labai ieško Ženečkos
Dorianas yra ir dirbęs drabužių parduotuvėje bei viename prekybos centre, bet iš darbo išėjo, pablogėjus sveikatai. Svarsto galimybę vėl įsidarbinti pardavėju.
Tiesa, prieš tai jis yra baigęs visuomenės sveikatos specialybę Šiaulių kolegijoje. „Labai norėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet dvejus metus iš eilės nesusidarė norinčiųjų studijuoti grupės – na, o tada aš pasidaviau močiutės įtakai ir pradėjau studijuoti tai, ką siūlė ji“, – konstatavo kuršėniškis.
Simbolinę sumą Dorianas yra uždirbęs iš mezgimo – kelis Barbėms skirtus drabužėlius pavyko parduoti per „Vinted“, bet jais susidomėjo tik viena pirkėja. O štai savo tapytų ar kryželiu siuvinėtų paveikslų jis turbūt neparduotų, jeigu ir atsirastų pirkėjas – į tuos darbus jis įdeda labai daug laiko ir meilės, tad būtų gaila su jais atsisveikti.
Jis turi ir dar vieną nestandartinį užsiėmimą – platina „Avon“ kosmetiką. Tiesa, kaip prisipažįsta, dažniausiai iš jo kažką perka tik viena kaimynė, na, ir jis pats kartais įsigyja kokį šampūną ar dušo žele.
Dalį savo uždarbio jis mielai sumokėtų už lėlę Ženečką – tokią pačią, kokią turi išsaugojęs iš tėvų vestuvių laikų. Toji lėlė yra jo širdžiai mieliausias kolekcijos eksponatas, tad labai norėtų įsigyti dar vieną tokią, bet jos, pasirodo, yra gana retos. Daugiau jų tik Ukrainoje, bet siuntimas iš ten brangus. Sykį matė parduodamą tokią lėlę ir lietuviškuose skelbimuose – bet pirkimą atidėjo ir skelbimas dingo, o jis paskui labai gailėjosi.
Jei kartais turite iš senų laikų užsilikusią nereikalingą Ženečką, galbūt galite ją Dorianui parduoti (o gal ir padovanoti...)? Su juo galite susisiekti feisbuke.
